Berniukai netveria kailyje
Šelmių name laksto trys kačiukai, kieme išrikiuoti trys dviračiai, o vaikų kambaryje stovi trys rašomieji stalai.
Trys broliai – Žilvinas (11 m.), Gintaras (9 m.) ir Domantas (7 m.) – čia netrukus ruoš pamokas.
Jau dabar berniukai netveria kailyje, mat laukia, kada važiuos pirkti mokyklinių reikmenų. Per vasaros atostogas jie jau spėjo pasiilgti mokyklinio ritmo.
„Iš tikrųjų vasara jiems – per ilga. Jau į pabaigą darosi irzlūs. Ir mes laukiame rugsėjo, nes tada būna labai aiški dienotvarkė – vaikai eina į mokyklą, būrelius. Ta dienotvarkė naudinga ir vaikams, ir mums. Sūnūs jau ima planuoti, ką veiks nuo rugsėjo. Vyresniesiems aišku – po mokyklos jie vėl važiuos žaisti futbolo.
Apie pailgintą grupę išgirdęs jauniausias sūnus pirmokas irgi nusiramino“, – savo vaikų mintis pasakojo tris atžalas auginanti V.Šelmienė.
Padeda dienotvarkė
Iš tiesų Šelmiai nedaro problemų ten, kur jų nėra. O kiekviena problema yra išsprendžiama. Šeimos gyvenimą palengvina kruopščiai sudėliota dienotvarkė. Vaikai žino, kada ir ką daryti.
„Kai augini daug vaikų, laiką planuoji ir viską suspėji. O mes iš tikrųjų puikiai mokame planuoti laiką. Be to, gerbiame vienas kito veiklą. Ir, atrodo, nieko specialiai nedarome.
Mokykla mūsų šeimoje yra teigiamas dalykas ir stengiamės skatinti vaikus taip, kad joje viskas bus puiku“, – nusišypsojo teisininkė, pati užaugusi pedagogų šeimoje.
V.Šelmienė vadovaujasi mintimi, kad jeigu baisu tėvams, baisu bus ir vaikui. Tad ragina pirmą kartą vaikus į mokyklą išleidžiančius ir dėl to besijaudinančius tėvus nervintis tyliai pasislėpus, o ne garsiai prie vaikų.
Kai mokyklą lankyti pradėjo vyriausias Deivaro ir Viktorijos sūnus Žilvinas, jiems taip pat buvo neramu. Tačiau ne dėl akademinių rezultatų, o kaip seksis berniukui mokykloje pritapti.
Dabar Žilvinas – penktokas. Vidurinis sūnus Gintaras pradės trečią klasę, o jauniausias – pirmokas.
Pasirengimas mokyklai Šelmių šeimoje vyksta keliais etapais. Jau nuo rugpjūčio pradžios vaikai ima laukti mokyklos ir apie ją kalbėti. Tuo labiau kad yra keletas mėgstamų tradicijų.
Prieš keletą savaičių Viktorija paprašė vaikų, kad jie peržiūrėtų savo mokyklinius daiktus iš praėjusių metų ir susirašytų, ko kam trūksta.
Kiekvienas pasidarė sau po sąrašą. Pavyzdžiui, penktokas paprašė naujos kuprinės. Tiesa, apie tai užsiminė jau gegužės pabaigoje, baigiantis mokslo metams.
Užtat pirmokui kuprinę pirks močiutė, Viktorijos mama. Tai – jos pasiūlyta tradicija. Dviem vyresniems sūnums, kai jie buvo pirmokai, kuprines ji jau nupirko, dabar reikia trečiam.
Pernai jaunėlis ruošėsi priešmokyklinei darželio grupei, tad ir jam jau reikėjo įsigyti mokyklinių prekių. Parduotuvėje tąkart jis galėjo rinktis viską, ko tik norėjo.
Tiesa, jam patarinėjo abu vyresnieji broliai, kurie jau žinojo, kokie daiktai reikalingi, kokie yra blogi, kokie geri. Pavyzdžiui, labai reikšmingas dalykas yra trintukas, tad labai svarbu jį išsirinkti tinkamą.
Tuomet iš parduotuvės šeima išėjo su milžiniška krūva mokyklinių prekių, bet per mokslo metus jų panaudojo tik du trečdalius.
Tėtis atsakingas už batus
Šiemet Šelmių dar laukia mokyklinių pirkinių diena. Viktorija tam yra specialiai susiplanavusi laisvą dieną darbe – vadinamąjį mamadienį, likus maždaug dešimčiai dienų iki Rugsėjo 1-osios. Važiuos vidury dienos, kad parduotuvėse nebūtų daug žmonių.
„Pati iš savo vaikystės atsimenu, kaip laukdavau tos dienos, kada važiuosime pirkti daiktų mokyklai. Tad savo prisiminimų vedama ir vaikus taip pat skatinu laukti mokyklos“, – sakė V.Šelmienė.
Trijų vaikų tėvas Deivaras per daug nelenda į mokyklinių prekių reikalus, bet užtat yra atsakingas už batus. Žino, kur juos pirkti. Važiuoja keturiese, vyriškai.
„Žinoma, dar ir sau nusiperku. Atsivežame namo krūvą batų, mažiausiai aštuonias dėžutes. Juk reikia ir kasdieninių, ir sportinių.
Šią vasarą su Viktorija viešėjome Jungtinėse Amerikos Valstijose, tad sportinių drabužių vaikams parvežėme iš ten“, – paaiškino Deivaras.
Kitas jo rūpestis – vaikų kirpimas.
Likus porai savaičių iki Rugsėjo 1-osios vaikai pratinami eiti anksčiau miegoti. Nors jie ir taip noriai anksti keliasi, nes būna pasiilgę mokyklinio ritmo ir jaučia atsakomybę vienas kitam.
Vyriausias brolis tiesiog negali vėluoti. Jis kaip tik nori ateiti anksčiau prieš pamoką, kad spėtų pasiruošti. Kartais Žilvinas net tėvus paragina, o ką jau kalbėti apie jaunesniuos brolius, kurie stengiasi į jį lygiuotis. Žilvinas yra tarsi šeimos laikrodis.
Visi trys berniukai gyvena dviejuose kambariuose: viename miega, kitame žaidžia ir mokosi. Pernai tėvai vaikams įrengė pamokų ruošimo kambarį, kur stovi stalai, sudėti sąsiuviniai, mokyklinės prekės.
Vis dėlto dažniausiai berniukai pamokas ruošia prie didelio stalo valgomajame. Taip visiems smagiau.
Vyriausias Žilvinas padeda paruošti pamokas dvejais metais jaunesniam broliui Gintarui.
Juk jis mokosi pagal tą pačią programą, kurią Žilvinas jau yra išėjęs.
Tiesa, tėvai specialiai neleido rodyti vyresnio vaiko užduočių, kad nekiltų noras jaunesniam nusirašinėti. O tam ir nėra reikalo. Mat visi trys berniukai puikiai mokosi.
Mokykla – vaikų darbas
Šeimoje laikomasi pozicijos, kad mokykla – vaikų darbas. Toks pat darbas kaip mamos ir tėčio profesijos. O jei kyla nesklandumų ar dėl ko nors apima nerimas, tuomet visi sėda prie to paties didelio stalo ir šnekasi.
„Pasitaiko akimirkų, kai vaikams kas nors būna sunku, nepatinka, bet visą laiką šeimoje stengiamės mokyklą pateikti kaip teigiamą dalyką.
Svarbiausia, kad berniukai patys patiria, jog mokykloje yra įdomu. Namo jie grįžta su naujomis žiniomis, atradimais. Stebiu vaikus ir matau, kad jie mokyklą priima kaip būtiną gyvenimo dalį“, – džiaugėsi Viktorija.
Buvo laikotarpis, kai Žilvinas nenorėjo eiti į mokyklą. Tuomet šeima eidavo pasikonsultuoti ir su seneliais. Mat abu Viktorijos tėvai – pedagogai.
Fizikas Algimantas Šventickas – Lietuvos edukologijos universiteto Profesinių kompetencijų tobulinimo instituto direktorius, o Aldona Šventickienė – Vilniaus „Žemynos“ gimnazijos Humanitarinio ir socialinio ugdymo skyriaus vedėja, lietuvių kalbos mokytoja ekspertė.
„Kartu svarstėme, gal baigėsi pakili mokyklos pradžios nuotaika ir mokymasis tapo rutina? O gal vaikas pradėjo suprasti, kad negali viskas sektis vienodai?
Močiutė įžvelgė kitą problemą – gabaus vaiko. Žilvinas gabus, viską greitai pagauna. O mokytojai daugiau dėmesio skiria tiems, kuriems sekasi sunkiau. O gabūs vaikai paliekami šalia ir jiems nuobodu, nes per likusią dalį pamokos nėra ką veikti“, – V.Šelmienė mėgino aiškintis nenoro eiti į mokyklą priežastis.
Kai tėvai išvyksta į komandiruotes ar turi kitos veiklos, berniukai po mokyklos kartais pasilieka pas senelius. Tuomet ten ruošia pamokas.
Būna ir taip, kad tėvams pritrūksta žinių padedant ruošti vaikams pamokas, tuomet skambina seneliams.
Šeima yra pasiskirsčiusi pagal disciplinas. Į Deivarą jaunieji moksleiviai kreipiasi matematikos klausimais, o į Viktoriją – lietuvių kalbos. Tad jei tėtis būna išvykęs, skambinama seneliui fizikui, o jei nėra mamos – močiutei lituanistei.
Mėgstamas užsiėmimas – knygos
Jei iškyla kokia nors problema, susijusi su vaikų elgesiu, o tėvų pamokslus berniukams jau norisi praleisti pro ausis, tada taip pat pasitelkiami seneliai. Gerai išgirsti ne tik kitą nuomonę, bet ir pedagogų požiūrį.
„Bendravimas vyksta nuolat. Kadangi visi keturi seneliai yra dirbantys, o laisvesnis laikas yra vasarą, susitikę tikrai ne apie mokslus jie kalba.
Su mano tėvais berniukai mėgsta keliauti dviračiais, išmoksta savarankiškumo, komandinio darbo. Dar vaikai turi 86 metų prosenelį, kuris moko juos meistrauti, padeda sutaisyti dviračius“, – pasakojo D.Šelmys.
Deivaras su Viktorija įsitikinę, jog svarbu tai, kad berniukai į pirmą klasę žengė, o jaunesnysis dar žengs mokėdami skaityti.
Daugelis tėvų dabar skundžiasi, kad jų vaikai neskaito. Šelmių šeimoje šios problemos nėra.
Namuose jie įrengė vaikų knygų biblioteką. Pasidarė netgi Šelmių šeimos antspaudą. Kiekviena lentynoje esanti knyga yra pažymėta tuo antspaudu.
V.Šelmienė tikino, kad kokio nors papildomo didelio darbo, kuris priverstų vaikus skaityti, nebuvo. Tik nuo mažumės eidami pietų miego nuolat skaitydavo. Kiekvienas išsirinkdavo skirtingą pasaką.
„Žilvinui įtakos turėjo sportas. Jis pradėjo skaityti ketverių. Pirmasis jo skaitinys buvo laikraščio straipsnis apie „Formulės 1“ varžybas. Vėliau jis ėmė sekti sporto naujienas portaluose.
Kai vaikai dar nėjo į mokyklą, kurį laiką gyvenome Estijoje. Ten vidury kambario visuomet būdavo įjungtas kompiuteris.
Tad Žilvinas vis prieidavo perskaityti sporto naujienų portaluose. O man grįžus iš darbo jas papasakodavo“, – sūnaus įprotį prisiminė D.Šelmys.
Skiepija pareigingumą
Vyriausias Šelmių sūnus priešmokyklinę grupę lankė Estijoje, kurios lygis, pasak Viktorijos, būtent dėl skaitymo svarbos yra stipresnis nei Lietuvoje.
Žilvinui knyga tarsi įaugo į rankas, o vėliau kiti broliai ėmė į jį lygiuotis.
„Trečiokas Gintaras šią vasarą perskaitė visas 7 knygas apie Harį Poterį. Jos beveik po 500 puslapių. Kai buvo pas Deivaro tėvus, dvi savaites močiutė nematė anūko. Vos valgyti prisiprašydavo“, – nusišypsojo Viktorija.
Užtat jauniausias sūnus Domantas mažiau linkęs į skaitymą, jis kol kas labiau mėgsta pasikalbėti. Tačiau būsimas pirmokas per vasarą taip pat įveikė jau ne vieną knygą.
Šelmių šeima turi dar vieną su skaitymu susijusią tradiciją. Jie išsirenka sudėtingesnę knygą, visi susirenka kas vakarą ir vienas iš tėvų ją skaito garsiai. Tarsi žiūrėtų serialą. Jei kurio nors šeimos nario tą vakarą nėra, skaitymą praleidžia.
„Namuose stengiamės kartu ruošti maistą. Ir mes, ir seneliai mokome vaikus dirbti – komandinio darbo. Vieni kitiems padedame, pasiskirstome darbus pagal sugebėjimus. Tuomet ir mokykloje yra lengviau.
Visa šeima dirbame kaip komanda. Stengiuosi skiepyti vaikams pareigingumą taip, kad jie suprastų, jog jei ko nors nepadaro, turės patys susidurti su pasekmėmis. Aš beveik niekada netikrinu namų darbų“, – auklėjimo patirtimi dalijosi trijų vaikų motina V.Šelmienė.
