Mokyklinio amžiaus vaikus auginantiems ir dirbantiems tėvams vienas didžiausių rūpesčių – kuo užimti atžalas po mokyklos ir atitraukti nuo šlaistymosi gatvėmis žaidžiant dabar itin madingą nemokamą orientacinį žaidimą mobiliuosiuose įrenginiuose „Pokemon Go“.
Žinoma, greitas ėjimas – irgi sportas, tuo labiau kad pokemonų galima rasti ir Vilniaus Verkių regioninio parko koplyčiose. Bet juk geriems tėvams svarbiau – vaiko saugumas ir lavinimas. Ir apie tai galvojama nuo pat kūdikystės.
„Ką, tavo vaikas dar nelanko jokio būrelio?“ – niekad nepamiršiu šio klausimo, kurio sulaukiau iš nustebusios keturmečio mamos. Jos dukra tuo metu jau ir grojo, ir plaukiojo, ir pas logopedą mokėsi skaityti.
Tuomet ir maniškiam buvo tiek pat. Neturėdama noro leistis į diskusiją tąsyk kažką numykiau, jog mes daug žadžiame, keliaujame – to ir užtenka.
Nuo tada praėjo jau šešeri metai. Per tą laiką mano sūnus jau lankė ir plaukimą baseine, ir tenisą išbandė, beveik ketverius metus vaikščiojo į krepšinio treniruotes ir tai jau spėjo mesti.
Mat jis suprato, kad komandiniai žaidimai kol kas jam ne taip patinka kaip individualūs. Tad perėjo į lengvają atletiką ir stalo tenisą.
Niekada nesivaikiau madų, kad vaikas turi lankyti daugybę būrelių vienu metu. Pernai rudenį būdamas trečiokas pats pareiškė, kad keturių treniruočių per savaitę jam per daug, nes nėra laiko net pažaisti su draugais – po sporto iškart tenka sėsti prie namų darbų. Teko krūvį sumažinti.
„Svarbiausia atrasti vidurį. Mes per daug linkstame į vieną arba į kitą pusę. Stumiame į 7 būrelius arba leidžiame pusę dienos žaisti telefonu. Užtenka vieno ar dviejų būrelių“, – įsitikinusi vilnietė vaikų psichologė Milda Karklytė.
Kokią žalą galime padaryti vaikui, primesdami jam per daug būrelių? Kaip padėti jam išsirinkti popamokinę veiklą? Kaip elgtis, jei jis nenori toliau lankyti būrelio? Beje, o nuo kada pradėti?
„Jei vaikas pats paprašo, į būrelį tėvai gali vesti bet kada. Svarbiausia, kad būrelio pasirinkimas ankstyvame amžiuje nebūtų tėvų užgaida. Pavyzdžiui, tėvai norėtų, kad vaikas būtų muzikalus, tai veda jį į muzikos mokyklą. Tačiau gal tam vaikui muzika neįdomi!“ – pradėjome pokalbį su psichologe.
Nuo 3 iki 5 metų yra amžius, kai vaikas daugiausia žaidžia. Šiuo vaiko raidos etapu pagrindinis jo darbas yra žaidimas. Vaikas turi būti saugioje aplinkoje, kur jam gera. Kartais tėvai mano, jog vaikas esą nieko nedaro, nėra lavinamas, o tik žaidžia.
Bet būtent per žaidimą jis mokosi bendrauti, socialinių įgūdžių, lavėja jo vaizduotė, smulkiosios ir stambiosios motorikos įgūdžiai, mąstymas, kalba, pasaulio suvokimas.
Per žaidimą galime pažinti ir vaiko pasaulį. „Žaidimas tokiame amžiuje yra vaiko didžioji mokykla ir jam papildomas darbas būrelyje tikrai nėra būtinas“, – sakė M.Karklytė.
Jei vaiko nepatraukia jokia veikla anksčiau, tėvai jam turėtų ką nors pasiūlyti nuo 5–6 metų. Bet tai daryti reikėtų gerai apgalvojus, nemėginti per vaiką įgyvendinti savo neišsipildžiusių svajonių.
Svarbu, kad būrelis nevirstų darbu, o būtų vieta, kur jam gera ir gaunama teigiamų emocijų.
Jei tėvai stengiasi sveikai gyventi, sportuoja, suprantama, jie skatina ir vaiką rinktis sporto būrelį. Bet turėtų paaiškinti, kodėl sportas yra naudingas, o ne primesti sportą kaip taisyklę ir turėtų leisti rinktis tokį, kokio pats vaikas nori.
„Turėtume stebėti, į ką vaikas linkęs. Gal skambant muzikai jis ima šokti? Ar mėgsta spręsti kryžiažodžius? Kodėl jam nepasiūlius panašaus būrelio?“ – sakė M.Karklytė.
Apie vaiko polinkį galima spręsti iš jo savybių. Jei jis mėgsta lyderiauti, tėvai savo atžalą galėtų nuvesti ten, kur jis galėtų išreikšti lyderio savybes. Uždaresniems ar bendrauti mažiau mėgstantiems vaikams labiau tiktų ne komandinės sporto šakos.
Išsiaiškinti, kokia veikla vaikui patinka, gali padėti ir metodika.
Pakanka paprašyti vaiko įsivaizduoti, kaip jis praleistų dieną, jei viską darytų taip, kaip nori.
Dažniausiai vaikas išpasakoja, ko jis iš tikrųjų nori. Iš to galima spręsti, ko jam trūksta. Kartais daug laiko prie kompiuterio leidžiantys vaikai nustebina visiškai kitokiais norais. Gali būti ir taip, jog vaikas visai nenori lankyti jokio būrelio.
Tuomet reikėtų stebėti, ką jis veikia visą dieną. Gal mokykloje pavargsta, o grįžęs iš jos eina žaisti su kitais vaikais į lauką, vėliau vakarop bendrauja su tėvais, ir jam užtenka įspūdžių.
Bet jei pusę dienos praleidžia prie televizoriaus, reikėtų keisti šį įprotį būreliu. Dar kita nenoro lankyti būrelius priežastis gali būti ta, kad vaikui sunku įsilieti į naują aplinką.
Dabar skatinama vaikų nespausti, tačiau didelė dalis mažamečių tėvų atsimena savo paauglystės juodas popietes, praleistas muzikos mokyklose ar šokių būreliuose.
Tada buvo populiari ta popamokinė veikla, kuria užsiima pusė klasės, ir nesvarbu, ar iš tikrųjų nori. Iš tų spaudžiamų vaikų turbūt tik vienas kitas iš tikrųjų turi talentą ir tampa žinomi. Tačiau – ar laimingi?
„Galbūt vaikas ir turi talentą, tačiau dar nėra pasiruošęs psichologiškai. Tuomet jis gali pervargti. Nepaprastai daug įtakos mūsų laimei turi vaikystėje patirti dalykai.
Pažįstu vieną jauną smuikininkę, kuriai labai gerai sekasi griežti, ji kviečiama koncertuoti, tačiau iš tikrųjų nemėgsta groti – ją vertė tėvai.
Dar ji nuostabiai daro makiažą. Baigusi mokyklą tuo ir ketina užsiimti“, – pavyzdį pateikė M.Karklytė.
Ne vienas garsus sportininkas ar muzikantas yra sakęs, jog tokio pat gyvenimo kelio kaip jo savo vaikui nelinkėtų.
Jiems įstrigo kasdienės varginančios treniruotės ar repeticijos, jiems gaila prarastos vaikystės, kai kiti vaikai nevaržomai dūko kieme.
Ir kažin ar patirta šlovė jau suaugus užlipdo vaikystėje patirtus trūkumus.
Jei atsitinka taip, kad vaikas pareiškia nenorįs daugiau eiti į būrelį, kuris neseniai jam dar teikė džiaugsmo, turėtume išsiaiškinti, kas nutiko, o ne versti vaiką ten grįžti bet kokiu atveju.
Vaikas gali ir nemokėti nuosekliai paaiškinti, kas nutiko, todėl geriau užduoti klausimų, kurie padėtų nuspėti nenoro priežastis.
Pavyzdžiui: ar pavyksta atlikti visas užduotis? Ką sako būrelio vadovas? Kaip jam sekasi bendrauti su kitais vaikais?
Iš atsakymų sužinosite, kaip keičiasi vaiko nuotaika bei intonacija ir prie kurio klausimo reikėtų sustoti, į jį pasigilinti.
Gal jūsų atžalą kas nors įžeidė, jis neapsigynė, o treneris neužstojo, tad vaikas pasijuto nesaugiai. Gal mokykloje kažkas pasijuokė iš to būrelio.
Kartais vaiko nenorą toliau lankyti pasirinktą būrelį gali lemti tik atsitiktinė smulkmena, o tikrasis noras niekur nedingsta.
Jei nepavyksta priežasties sužinoti iš vaiko, reikėtų pakalbėti su būrelio vadovu ar treneriu. Galbūt jie žinos, kas reikšminga nutiko.
Be to, jei vaikas nebenori lankyti būrelio, gal jam pasidarė nebeįdomu arba nesiseka. Tokiu atveju reikėtų leisti jam padaryti pertrauką, o ne iš karto mesti veiklą.
M.Karklytės nuomone, sveika vaikams išbandyti kuo daugiau skirtingos veiklos, tačiau tik ne vienu metu. Jei vaikas lanko mokyklą ir po to dar eina į daugybę būrelių, jam nelieka laiko pabūti su draugais ir su savimi.
Mokykla yra vaiko darbas, o jei ir būreliai tampa darbu, tai ilgainiui mažas žmogus gali pervargti ir palūžti. Neatlaikęs krūvio vaikas gali pradėti sirgti arba nuo visko atsiriboti.
„Viena vaikų psichiatrijos ligoninėje dirbanti psichologė yra pasakiusi, kad ten guli daug vaikų, turinčių aukštą intelekto koeficientą.
Žinoma, vaiko gebėjimai pažinti yra svarbūs, tačiau jie nėra esminiai kalbant apie jo laimę.
Vaikas būna laimingas, kai jaučiasi mylimas, šeimoje yra paisoma jo norų, jis turi laiko sau. Mūsų tikslas turėtų būti ne užauginti daug žinių turintį, išskirtinį, bet laimingą ir gerą žmogų, kuris jaučiasi reikalingas, galintis sėkmingai įsilieti į bendraamžių būrį“, – kalbėjo psichologė.
Po būrelius vaikų nespėjantys vežioti tėvai pasiteisintų, esą jie nori, kad vaikai leistų laiką prasmingai.
Psichologė tų tėvų paklaustų: ar išeiti į parką ir pažaisti su vaiku nėra prasminga?
„Jei dirbantys tėvai atsakytų, jog tam nėra laiko, grįžkite į pradžią – kodėl jūsų gyvenime atsirado vaikų?“ – klausė M.Karklytė.
Krepšininkai iš pašaukimo ar per prievartą?
Krepšinio šalimi vadinamoje Lietuvoje itin daug tėvų trokšta, kad jų vaikai, ypač berniukai, nuo mažens lankytų krepšinio treniruotes. Tačiau daugelis suaugusiųjų nenori net matyti, kad jų atžala neturi nei reikiamų fizinių duomenų, nei charakterio savybių, leidžiančių tapti geru krepšininku.
Aštuonerius metus vaikų ir paauglių krepšinio treneriu dirbantis 38 metų Tomas Purlys (nuotr.) įspėjo, kad tėvai neturėtų mėginti įgyvendinti savo svajonių per vaiką, pavyzdžiui, leisti į krepšinio treniruotes vien todėl, kad ši sporto šaka mūsų šalyje labai populiari.
– Nuo kelerių metų geriausia vaikams pradėti lankyti krepšinį?
– Nėra taisyklės, kurią būtų galima taikyti kiekvienam vaikui, bet tas amžius pastaraisiais metais yra vis ankstinamas. Dabar į krepšinio mokyklas jau galima vesti vaikus nuo ketverių metų ir pratinti juos prie žaidimo.
Anksčiau vaikai į krepšinio treniruotes būdavo kviečiami nuo aštuonerių metų, o varžybose dalyvaudavo nuo 10–ies. Pradėjus vaiką mokyti žaisti krepšinį nuo ketverių metų, jam tai gali atsibosti. Vaikas turėtų ir baseiną palankyti, ir lengvąją atletiką, gal gimnastiką ar imtynes išbandyti.
– Ar visiems tinka krepšinis?
– Iš tikrųjų ne visiems. Pastebėjau, kad yra žmonių, kuriems sekasi visos komandinės sporto šakos. Pavyzdžiui, jei jie gerai žaidžia futbolą, tai jiems seksis ir krepšinis ar rankinis.
Tada jau lemia anatomija: jei aukštesnis, tikėtina, kad pasirinks krepšinį, jei žemesnis – gal futbolą. Bet būtina suprasti: tėvai su treneriu gali bandyti daryti iš vaiko kurios nors šakos sportininką, bet jei jis tam nesukurtas – galiausiai nieko nepavyks.
– Ar tenka jums pačiam susidurti su tėvais, kurie spaudžia savo vaikus sportuoti ir ragina jus tai daryti?
– Kuo toliau, tuo dažniau. Gerai, kad tėvai domisi, kaip sekasi jų vaikui. Tačiau kyla grėsmė perlenkti lazdą. Kai vaikui sueis 14–16 metų, jis mes krepšinį ir į tą pusę nė nežiūrės.
Prievartos neturi būti – vaiką reikia sudominti, kad jis pats norėtų. Tenka bendrauti su vaikus auginančiais krepšininkais. Įdomu tai, kad jie net nebando kišti krepšinio savo atžaloms, jei vaikai patys tuo nesidomi.
– Kokias psichologines savybes ugdo krepšinis?
– Visos sporto šakos ugdo atsakomybę už save ir komandą, trenerį. Krepšinyje vaikai mokosi susikoncentruoti, suimti save į rankas, nepasiduoti jauduliui, kai varžybų ateina stebėti tėvai, seneliai. Nepritariu tam, kad būtinai reikia laimėti.
– Ar galite, pažiūrėjęs į vaiką, kaip jis elgiasi aikštelėje, pasakyti, ar jis bus geras krepšininkas?
– Sudėtinga. Bet vieną pavyzdį turiu: aštuoniolikmetis Tadas Sedekerskis prieš trejus metus sudarė ilgalaikę sutartį su Vitorijos „Laboral Kutxa“ (Ispanija) klubu ir dabar jau žais pagrindinėje komandoje.
Kai jį pirmą kartą pamačiau Nidoje, jam buvo 11 metų. Tada aš pasakiau, kad iš jo tikrai išaugs geras krepšininkas. Neapsirikau. Bet tai buvo vienintelis atvejis.
Šiaip yra sunku spręsti net pagal tėvų ūgį. Būna ir priešingai – nesitiki, o iš vaikų išauga puikūs krepšininkai. Pavyzdžiui, vaikas yra nedidelio ūgio ir treneriai jį nurašo, tačiau jis yra užsispyręs ir turi daug paskatų dirbti papildomai.
– Vaikas nori mesti krepšinį. Bandyti jį įkalbinėti likti?
– Pirmiausia reikia išsiaiškinti priežastis, kodėl jam pradėjo nebepatikti krepšinis. Jam gali pradėti nesisekti arba atsibosti. Ir profesionalams tokių etapų būna, bet jie supranta, jog tai darbas, ir galiausiai grįžta į savo kelią. O kai atsibosta vaikui, jį apima neviltis.
Tuomet reikia su vaiku pašnekėti tėvams, po to susisiekti su treneriu. Būna, kad vaikui nepatinka komandos draugai. Galbūt jis yra uždaresnis, jautresnis, dar nugirsta kokią nors pašaipą ir visai nebenori būti su komandos draugais, tad atsisako žaisti krepšinį.
– O jums pačiam krepšinis buvo įdomus nuo vaikystės?
– Turiu šešeriais metais vyresnį brolį. Jis nuo mažens lankė krepšinį ir jam neblogai sekėsi. Tėvai jau gyveno krepšiniu, ir man nebuvo net minties, kad aš nelankysiu.
Žinoma, buvo laikotarpių, kai nesisekė. Kurį laiką ėmiau sąmoningai vengti treniruočių, mieliau eidavau žaisti stalo teniso.
Bet treneris ragino nepasiduoti. Jis pasakė, kad sunkių situacijų bus ne tik krepšinyje. Šie trenerio žodžiai labai įstrigo, tad aš toliau žaidžiau.
