Jaunesnyis, 18-metis Jackas, yra inovatorius ir mokslininkas, kuris sulaukė dėmesio, kai prieš 4-erius metus pasiūlė daug žadantį metodą ankstyvos stadijos vėžio nustatymui. Jų mama papasakojo, kaip užaugino tokius ypatingus vaikus.
„Mačiau, kaip daugybė baigiančių mokyklą mokinių susigriebia, kad turi prisijungti prie būrelių, geriau mokytis ir įstoti į Harvardą, – sakė Jane. – Tačiau jie nesupranta, kad svarbiausia yra ne pasirodyti prieš kitus. Svarbiausia – būti išskirtiniu, priversti kitus aikčioti, kad to nesugebėtų niekas kitas.“
Ji norėjo išugdyti kūrybingus vaikus, kurie išnaudotų visą savo potencialą, o ne paprasčiausiai atsakytų į visus standartizuoto testo klausimus.
„Negaliu pakeisti mokyklų, kad ir kiek besiskųsčiau, – pripažino moteris. – Pasidaviau ir nusprendžiau nekovoti su švietimo sistema. Išleidau juos į mokyklą, kurioje jie užsiėmė veikla, kuri neskatina kūrybingumo. Tačiau kai jie grįždavo iš mokyklos, ateidavo metas sužibėti tėvams.
Stengėmės padėti jiems rasti veiklos, kuri puikiai sektųsi. Negaliu pakęsti tėvų, kurie sako, kad nori, jog jų vaikai būtų laimingi. Laimė gali ateiti ir nieko neveikiant, tačiau tikrą laimę galima pajausti tik užsiimant tau skirta veikla. Stengiantis ir sulaukiant sėkmės. Tai – daug geriau.“
Ji klausdavo savęs – kas patinka jos vaikams? Kas jiems gerai sekasi? Ką jie skaito? Apie ką jie galvoja? Tai padėdavo priimti sprendimus.
„Internete galima ieškoti mokslinių konkursų ir juos pasiūlyti vaikams, – sakė ji. – Jie tada pamato, jog yra ir daugiau tokių vaikų, kaip jie. Tas pats ir tuo atveju, jei vaikas domisi sportu ar muzika. Jūs atsisėdate prie kompiuterio ir žiūrite, ką daro kiti. Žiūrite, ar tai tiktų jūsų vaikui.“
Skatino užrašyti idėjas
Kas, jei nėra vieno dalyko, kuriam vaikas jaustų aistrą?
„Vaikai ne visada žino, kas jiems patinka, todėl tėvų darbas – kuo daugiau parodyti, – teigė Jane. – Tai neturi kainuoti daug pinigų. Galite nusivesti vaiką į biblioteką ir žiūrėti, kokias knygas jis išsirenka. Sužinokite, kokių gebėjimų jis turi. Tėvų darbas nėra liepti vaikams pasakyti, kuo jie nori būti užaugę. Tėvai turi nepersistengdami skatinti vaiką viską išbandyti – ir taip sužinoti, kas jį traukia. Jie tada gali žinoti, kokią vaiko veiklą galima skatinti.
Atkreipkite dėmesį į tai, kada spindi jūsų vaiko akys. Dėmesio rodymas – galinga frazė. Lengva būti tame pačiame kambaryje su vaikais ir tuo pačiu metu ką nors skaityti telefone. Taip yra buvę ir man – nors sąmoningai stengiuosi to daugiau nedaryti.
Tai nereiškia, kad į kiekvieną vaiko žodį reikia žiūrėti kaip į išminties perlus. Tačiau atkreipkite dėmesį, kai vaikas spindinčiomis akimis jums užduoda klausimą.“
Ji skatino savo vaikus rašyti idėjų knygas.
„Tai buvo Luke'o kaltė, – pasakojo moteris. – Jis sugalvodavo tiek idėjų, kad net imdavo nerimauti. Jis svarstė, ar sugebės įgyvendinti visas savo idėjas, ar jų nepamirš. Tada daviau jam sąsiuvinį ir pasiūliau viską užrašyti. Jis padarydavo kelis eskizus ir imdavo skųstis, kad nežino, kaip tai reiktų daryti. Tada atsakydavau, kad viskas gerai. Pasiūlydavau užrašyti pačią idėją, ir prie jos grįžti vėliau, išmokus daugiau.
Jacko mokytojas, patologas Johnsas Hopkinsas, ir kasos vėžio tyrinėtojas Anirbanas Maitra vaikiną vadina šių laikų Edisonu.
„Manau, kad A.Maitra – kantrus ir nuostabus žmogus, kuris myli vaikus ir duoda jiems šansą pasireikšti, – savo nuomone pasidalino Jane. – Tai – labai malonūs žodžiai, juos išgirsti būtų gera bet kuriems tėvams.
Tačiau kai nueinu į vaikų mokslo parodą ir girdžiu, kaip jie kalba apie savo projektus, imu jausti optimizmą. Yra tiek daug inovatyvių vaikų – jiems tik reikia progos būti išgirstiems ir išmokti geriau pateikti savo idėjas. Būtent tai pastebėjo A.Maitra. Jackas yra atkaklus ir sugeba kalbėti. Jis turi tą asmenybę, kuri priverčia žmones klausytis.“
Tiki savo vaikais
Jackas neseniai parašė knygą, kurioje, tarp kitų dalykų, jis kalba apie depresijos įveikimą ir patyčias.
„Buvo skaudu skaityti, – prisipažino mama. – Mane nustebino jo depresijos sunkumas. Išsiunti vaiką į mokyklą ir matai, kad jis grįžta paniuręs, bet nežinai, kad jis pietus valgė tualete ar mokytojai jam sakė, kad jis bus nevykėlis. Nė neįsivaizduoji, koks vienišas jis jaučiasi.
Dėl to jaučiuosi kalta. Tačiau 13-mečiai vaikai būna tarsi austrės. Kuo labiau stengiesi, kad jie papasakotų apie savo jausmus, tuo labiau jie užsiveria.
Jackas rašydamas turėjo apmąstyti labai asmeniškus dalykus. Bijojau, kad tai gali į paviršių iškelti blogus prisiminimus, tačiau matau, kad jis tiesiog išsiliejo ir suprato, kad viskas bus gerai.
Geriausia tai, kad jis sulaukia elektroninių laiškų iš kitų, kurie jautė neviltį, norėjo nusižudyti ar jautė gėdą dėl savo lytinės orientacijos, bet perskaitę jo knygą nusprendė apie tai pasakyti savo tėvams. Jackas džiaugiasi, kad galėjo su jais pasidalinti savo istorija.“
Jane nesijaučia užauginusi genijus.
„Nekenčiu etikečių, – sakė ji. – Tik auginu vaikus, kurie supranta savo potencialą ir yra pasiruošę išgyventi ir konkuruoti šiame aršiame, besikeičiančiame pasaulyje.
Tikiu savo vaikų potencialu. Esu tokia mama. Nesu patenkinta iki tol, kol pamatau, kaip mano vaikai stengiasi.“
Parengė Dorotėja Noreikaitė
