Su Paramos vaikams centro įkūrėja ir vadove susitinkame pasikalbėti apie tai, kaip vaikai išmoksta meluoti. Galbūt tai, jog nevertiname vaikų nuoširdumo, lemia tai, kad politikai meluoti ima dar net neišrinkti į Seimą? Kas su mumis atsitiko, kad nebeskiriame, kas yra melas, o kas – tiesa?
– Kas yra melas ir kas yra ne melas?
– Melas yra sąmoningas netiesos sakymas. Tačiau vaikai dažnai apkaltinami melavimu, kai jie neturi jokio tikslo sąmoningai kažką apgauti. Štai lakios fantazijos vaikas pradeda pasakoti, kad keliavo Neries upe vasarą su drambliais. Labai nustebčiau, jei tai sąmoningas melas. Greičiausiai jis išsigalvoja, pats nuoširdžiai tikėdamas savo pasakojimu.
Visai kas kita – jei jis suvalgė saldainį, bet labai sąmoningai sako, kad nesuvalgė. Arba nuėjo kiną, bet sako, kad ruošė pamokas. Tėveliams reikia jautrumo, kad atskirtų, kada netiesa sakoma sąmoningai.
– Kas nutinka, jei tėveliai neatskiria? Sako vaikui „Tu meluoji“, o vaikui taip neatrodo.
– Nuolat suaugusiems mėginu pasakyti, kad ryšys yra svarbiausias dalykas vaiko gyvenime. Kai tave neteisingai apkaltina, kai tavęs neišgirsta ar tavimi nusivilia, ryšys trūkinėja. Tada jį reikia atstatyti, atkurti.
Ko tada stebėtis, kad vėliau penkiolikmetis paauglys tėvams nepasakoja daugybės dalykų? Gal jis ir nemeluoja, bet jie tiesiog nežino nieko apie jo gyvenimą. Ir kaip jis gali pasipasakoti – juk vis viena tėvai nepatikės.
Mes labai lengvai žodžiais mėtomės. Štai vaikas grįžo iš mokyklos ir guodžiasi: „Susipykau su Petru. Jis mane skriaudė, jis pirmas pradėjo“. Ir labai dažnai tėvai pasakys: „Ar tikrai? Negali būti? O tu pats ką darei?“
Mes tiesiai nesakom „Meluoji“, bet mūsų klausimai rodo, kad juo netikim. Nesakom paprasčiausiai: „Tai papasakok, kas nutiko“. Mums reikia, kad vaikas įrodytų, jog sako tiesą. O pasistengęs įrodyti, jis ir vėl gali sulaukti: „O gal tu pats liežuvį rodei?“
– Jei tėveliai nesupratingi, turbūt vaikui saugiau meluoti tada, kai tikrai pats prisidirbo.
– Niekada nėra saugiau meluoti. Tačiau gali būti baisu pasakyti tiesą, jei prisipažinimas padarius klaidą iššaukia pasmerkimą. Dar baisiau, kad paskui tai nuolat prikaišiojama. Štai penkiametis paėmė draugo mašinytę. Jei būdamas dešimties, jis paims trintuką, suaugusieji veikiausiai jam primins ir tą mašinytę.
Tėvai kartais nesuvokia ar netiki, kad kiekvienam vaikui labai svarbu yra išpirkti kaltę. Kaip bažnyčioje – išpažįsti nuodėmę, atgailauji, atlieki ritualus, ir esi atleistas nuo nuodėmės. Visi klystame, visi norime, kad mūsų artimieji ir svarbūs mums žmonės priimtų atsiprašymą. Taip ir vaikas turi teisę būti be tos „nuodėmės“ visą likusį gyvenimą.
– Dažnai vaikams tėvai sako: „Atsiprašyk“. Bet vaikas visai nenori atsiprašyti. Sumurma nenoromis: „Atsiprašau“. Ar toks atsiprašymas turi kokią nors prasmę ar negerai taip vaiką versti?
– Gerai, jei vaikas pasako giliai suvoktą, nuoširdų „atsiprašau“. Jis trenkė kam nors, pamelavo mamai ar tėčiui, galiausiai pasijuto netinkamai pasielgęs. Tai reiškia, kad jam bunda sąžinės pradmenys.
Dažnai vaikai pasako gana formalų „atsiprašau“. Tai yra savotiškas ritualinis žaidimas. Nei suaugę tiki tuo atsiprašymu, nei vaikas žino, kodėl atsiprašo. Reikia kažkaip užbaigti nemalonią situaciją. Tarkim, vaikas suvalgė saldainius, kol mamos nebuvo namie, mama penkiolika minučių jį bara, tuomet reikia kažkaip viską užbaigti. Ji klausia: „Nieko nenori pasakyti?“. Vaikas sako: „Atsiprašau“. „Na gerai, eik, daugiau taip nedaryk“, užbaigia mama. Taip uždedamas taškas.
Garantija, kad toks elgesys nepasikartos – beveik nulinė. Jei norime, kad vaikas pakeistų elgesį, po atsiprašymo turėtume rimtai paklausti: „Ką kitąsyk darysi, kai labai norėsi saldainių, o mūsų nebus namie?“ Kaip vaikui žinoti, ką daryti, ištikus pagundai? Jam reikia padėti, kad kitąkart galėtų susivaldyti.
– O jei vaikas atsisako atsiprašyti?
– Galbūt jis jaučiasi neteisingai apkaltintas. Kovoja, nes jaučiasi nesuprastas, neišgirstas. „Matau, tau ant kaktos parašyta, tu tą padarei“. O vaikas įsižeidęs stovi. Ir jeigu jėga išplėši iš jo „atsiprašau“, jis nebus ugdantis. Toks atsiprašymas labiau demoralizuojantis negu pats veiksmas, kuriuo jis įtariamas.
Jei nerimaujame, kad vaikas neatsiprašo, net ir akivaizdžiai būdamas neteisus, susimąstykime, kokią žinią esame jam pasiuntę. Kitas vaikas neatsiprašys todėl, kad jam pripažinti kaltę reiškia būti visišku nevykėliu. Nemylimu. Niekam nereikalingu. Todėl net žinodamas, kad tai padarė, jis ginsis iš paskutiniųjų. Jei jis ištars „Aš kaltas“, tai bus tas pats, kas pasakyti „Aš esu niekas“.
Atsiprašymo esmė yra supratimas, kad toks elgesys sukelia žmonėms neigiamus jausmus –skaudina, liūdina, gąsdina. Tėvams žymiai svarbiau yra suprasti tokio elgesio priežastis, o ne bet kokia kaina pasiekti vaiko atsiprašymo.
– Skaitant jūsų knygą, sujaudino ta vieta, kur aiškinate apie tai, kaip elgtis, jei vaikas „isterikuoja“. Tėvai linkę atstumti: „Eik ir nusiramink“. O jūs kaip tik siūlote vaiką apkabinti ir sakyti: „Tu gali nusiraminti“. O juk po isterijos dažnai tėveliai irgi liepia vaikams atsiprašyti.
– Tėvai labai vaikų laukia, ruošiasi meilei ir džiaugsmui, retai būna pasiruošę pykčiui, nuovargiui, ligoms ar „isterikoms“. Auginant vaikus, daugelis dalykų gąsdina, nepaprastai didelė atsakomybė už vaiko laimingą gyvenimą prislegia.
Štai vaiką apima stiprus liūdesys. Jei vaikas mažiukas – jį tučtuojau stengiasi pralinksminti, Didesniam aiškina, kad liūdėti nėra pagrindo. Sunku priimti vaiko liūdesį, nebandome suprasti, tik norime, kad vaikai būtų linksmi ir laimingi
Jei vaiką apima stiprus pyktis, jis taip pat išgąsdina. „Piktų mums nereikia“, – sako tėvai, nesuprasdami, kad atstumia vaiką.
Pavydintį vaiką visaip gėdiname, lyg pavydas būtų kažkoks žmonėms nebūdingas jausmas. Tačiau turime suprasti, kad draudimas jausti vaikui nepadeda. Nepadeda suprasti, kaip tinkamai elgtis, kaip ir kur gauti pagalbą. Tėvai negali sukurti vaikui gyvenimo be liūdesio ar pykčio, tačiau jie turi padėti vaikui sunkius jausmus išgyventi.
– Melavimui dažnai priešinamas nuoširdumas. Vaikas dažnai girdi „Būk nuoširdus“. Tačiau panašu, kad žmonės į nuoširdumo sąvoką gali sudėti labai skirtingus dalykus.
– Taip, tikrai. Maži vaikai yra labai nuoširdūs. Jie dar nežino socialinių taisyklių ir nesupranta, kokias reakcijas gali sukelti jų žodžiai. Aštuonmetis gali labai nuoširdžiai paklausti moters: „O tai tu išsiskyrei? O verkei? O tavo vaikai verkė, kai išsiskyrei“?“ Jam smalsu, ta menkai pažįstama moteris yra nuostabus tyrinėjimo objektas.
Aš įsivaizduoju, kad tą moterį susitikusi pažįstama irgi norėtų užduoti tuos pačius klausimus. Bet supranta, kad jai gali sukelti skausmą, atkurti prisiminimus, kuriems ne vieta ir ne laikas.
Paaugliai dažnai sako: „Noriu būti nuoširdus“. Girdžiu tame ilgesį, kad būtų priimtas toks, koks yra. Dažniausiai neturim abejonės, kad mus priims švytinčius, teisingo svorio, geros nuotaikos, dovanojančius dovanas. Bet viliamės, kad kas nors mus gali priimti ir pykstančius, pavydinčius, liūdinčius, susimovusius, nieko nesugebančius, pavargusius.
Paaugliai dažnai mano, jog nuoširdu yra sakyti visas blogas mintis, kurios ateina į galvą. Tačiau sakyti viską, kas ateina į galvą – tai nesuprasti, kaip veikia socialinis pasaulis. Anksti pradedame vaikus mokyti, kad žodžiai ir veiksmai gali kitus žmones įskaudinti.
– Ką vaikai daro, suvokę, kad suaugusieji meluoja?
– Jie labai nustemba, tas juos labai šokiruoja. Bet dažnai vaikai tą atradimą padaro labai vėlai. Daug suaugusiųjų teigia, kad jų tėvai niekada nemelavo. Mes labai saugom savo mylimų žmonių autoritetą.
Kai vaikai supranta, jog tėvai elgiasi netinkamai, tai labai sutrikdo. Ypač vaikus supykdo, kai tėvai aiškina vaikams apie melo pragarą, bet patys taiko dvigubus standartus.
– Yra kalbančių, kad dabar vaikų negalima barti, o tai reiškia, jog užaugs monstrų karta. Gal tikrai vaikus auginame siaubūnais?
– Aš labai pykstu, kai šmeižia mūsų vaikus. Vaikai dažnai vadinami melagiais, agresyviais. Taip, gali būti, kad turime gana daug piktai besielgiančių vaikų. Bet man, kaip profesionalei, aišku, kad po pykčio išraiškomis slepiasi daug liūdnų vaikų.
Mane taip pat stebina pareiškimai, kad vaiko teisių gynimas reiškia, jog vaiko negalima drausminti. Visiškai susipainiojome, ką reiškia vaiką skriausti, ką reiškia drausminti.
Vaikas negali užaugti be ribų. Ribos reikalingos, kad vaikas jaustųsi saugus. Jeigu tėtis ir mama pasakė „Nulipk nuo lango“, tai ir įvyko. Jeigu mama pasakė „Nebus daugiau filmukų“, tai įvyko. Jeigu tėtis pasakė „Turi pasiklot lovą“, tai įvyko. Tada, kai mama pasakys „Myliu tave“, vaikas žinos, kad tai yra tiesa. Kai tėtis pasakys „Grįšiu vakare“, tai irgi įvyks. Kai mama pasakys „Eisim į kiną“, taip ir bus.
Vaikas tik tada yra saugus, kai turi labai aiškias ribas. Jas nustatome pagarbiai ir aiškiai, saugodami savo ir vaiko orumą. Ne mušimu, pliaukštelėjimais, žeminimu, atstūmimu ar dar kaip nors kitaip skriausdami.
– Nuolat girdim, jog politikai – apgavikai, o teisėjai – kyšininkai. Gal priežastis čia yra tai, kad jie vaikystėje išmoko meluoti?
– Nemanau, kad politikai – apgavikai, o teisėjai – kyšininkai. Taip, yra žmonių, kurie apgavo ar paėmė kyšį. Lengvai priskiriame grupei žmonių neigiamas savybes, pamiršdami, kad tą grupę sudaro labai skirtingi žmonės.
Nuo Senovės Egipto laikų žinomas atpirkimo ožio fenomenas, kai „ožiui“ sukraunamos blogosios savybės, tuomet patys liekame niekada nemeluojantys ir neklystantys. Tikim, kad vieni žmonės yra gelbėtojai, o kiti – vagys ir melagiai.
Mūsų visuomenė gyvena kaip nebrandūs paaugliai, kurių pasaulis dvispalvis – juodas ir baltas. Gali atrodyti, skirstant visus į priešus ir savus gyventi paprasčiau. Bet branda reiškia savęs ir kitų pažinimą. Visi mes turime gerų ir blogų savybių. Visi siekiame sakyti tiesą, bet kartais pameluojame.
