Vis dažniau šeimos, susidūrusios su onkologinėmis ligomis, renkasi gydymą užsienyje. Kad ir kaip būtų gaila, net ir ten ne visi ligoniai pasveiksta, nors ir išbando sudėtingą ir itin brangų kitokį gydymą. Sergančių vaikų tėvai pasiryžę mokėti milžiniškus pinigus, kad tik jų vaikai liktų sveiki ir gyvi.
Netikėtas Evos mamos sprendimas
Visai neseniai garsiai nuskambėjo trimetės Evos Aniulytės istorija, kai mergaitė, kuriai buvo diagnozuotas neoperuojamas smegenų auglys, devynis mėnesius kovojo su sunkia liga. Geros valios žmonės dosniai aukojo lėšas mergaitei gydyti.
Vis dėlto liga buvo stipresnė ir nugalėjo mažąją kovotoją. Nemaža dalis suaukotų pinigų liko.
Vaikų ligoninės paramos fondo direktorė Olga Zimanaitė tikino norinti, kad sergantys vaikai turėtų pačias geriausias sąlygas.
„Deja, neužtenka valstybės lėšų. Onkohematologijos skyriuje gerovė sukurta iš labdaros lėšų – palatos, procedūrų skyriai.
Mažosios Evos atveju žmonės labai padėjo, tačiau tai nėra sėkmės istorija. Mergaitė sirgo Airijoje, jai buvo smegenų auglys.
Susirašinėjome su mama Luiza Aniuliene. Ji pervedė 10 000 eurų onkologiniams ligoniams Lietuvoje.
Ji pasiūlė savo lėšas skirti tam, kad būtų įrengta vaikų žaidimų aikštelė vaikų ligoninėje. Taip ji įamžino mažosios Evos atminimą“, – tvirtino O.Zimanaitė.
Psichologė: taikome įvairius būdus
Neseniai garsiai nuskambėjo sergančių vaikų mamų šauksmas, kuomet jos tvirtino, jog ligoninėje nesuteikiama tinkama pagalba sergančių vaikų artimiesiems.
Trimetės Viktorijos mama Irena Urbonavičiūtė-Tamulionė tvirtino, kad, net ir norėdama, negalėjo sulaukti psichologų pagalbos. Pasak jos, psichologai nėra kompetetingi ir negali teikti reikiamos pagalbos.
Vaikų ligoninėje dirbanti psichologė Monika Lukoševičiūtė aiškino, kad pagalba skiriama visiems sergančiųjų vaikų artimiesiems, jei tik jos paprašo.
„Patys pirmieji apie vaiko ligą sužino tėveliai. Tai, ką jie jaučia, greitai perduodama ir vaikams – rūpestis, nerimas.
Mes čia stengiamės visada išklausyti tėvelius, randame tinkamus paguodos žodžius. Jei tėvai atsisako psichologinės pagalbos, nenuleidžiame rankų – paliekame savo kontaktus, kad jie bet kada galėtų paskambinti ir pasikonsultuoti.
Kaip ir liga, taip ir psichologinė pagalba teikiama tam tikrais etapais. Vieniems padeda pokalbis, kiti savo emocijas ir nerimą išlieja kitokių terapijų metu.
Būna, kad tėveliams psichologas netinka. Tai normalu. Būtent todėl ir dirba net keli psichologai, kad tėveliai galėtų pasirinkti, kokio nori“, – teigė specialistė.
Gerovė – iš neabejingų žmonių
Vaikų vėžio asociacijos „Paguoda“ įkūrėja Daiva Žaromskienė tvirtino, kad per 23 gyvavimo metus ji su komanda stengiasi užtikrinti ligoniukų gerovę.
Paramos fondai nuolat bendradarbiauja su skyriais ir teikia reikalingą pagalbą – aparatūra, vaistais, remontuoja palatas ir procedūrinius kabinetus.
„23 metus žengiame kartu su šeimomis, auginančiomis vėžiu sergančius vaikus. Svariausią pagalbą teikiame, atstovaudami vaikus ir jų šeimas LR Seimo Sveikatos reikalų, Socialinių reikalų ir Žmogaus teisių komitetuose, svarstant biomedicininių tyrimų, pagalbinio apvaisinimo ir socialinių garantijų įstatymus“, – sakė D.Žaromskienė.
Vis dėlto medikams skaudu, kad prie sergančiųjų vaikų gerovės valstybė nenori prisidėti, ir viskas, kuo jie skyriuje gali pasidžiaugti, yra surinkta iš neabejingų žmonių.
Gydytoja onkohematologė profesorė Lina Ragelienė prisiminė, kaip onkologinis skyrius atrodė prieš 35-erius metus. Pasak jos, tada tai tebuvo vos viena palata su keliais leukemija sirgusiais vaikais.
Ilgainiui ligonių daugėjo, todėl prireikė daugiau palatų. Per labai trumpą laiką jų atsirado keturios, vėliau šešios.
„Mamų skausmas – nepamatuojamas. Anksčiau mamos neturėdavo kaip nusiraminti. Tam tikros tarnybos joms drausdavo atsinešti net mezgimo siūlų, tačiau mes su medikų komanda leidome joms ir megzti, ir siūti. Juk jos kasdien gyvendavo su didžiuliu skausmu, todėl kažkaip reikėdavo nusiraminti.
Pasakysiu atvirai, prieš 35-erius metus buvo labai mažai medikų, kurie norėdavo eiti į leukemija sergančių vaikų palatas. Buvimas su sergančiais vaikais reikalauja didelio psichologinio pasiruošimo“, – sakė profesorė.
