Svarbu pripažinti sunkumus
Pasak I. Liubertienės, darželyje ir pradinėje mokykloje pastebima daug besimušančių, neklausančių, kitaip tariant, „nepatogių“ vaikų. Ekspertė atkreipia dėmesį, kad padėtis Lietuvoje nėra gera ir to šaknys glūdi artimiausią vaiko aplinką lėmusioje praeityje. Palyginti su Vakarų Europos šalių, Lietuvos vaikai jaučiasi nelaimingiausi, vartoja daugiausia alkoholinių gėrimų, kas antras išgyvena patyčias, tad itin svarbu nebijoti šių faktų, pradėti veikti ir apsišarvuoti kantrybe.
„Sakoma, kad vaiko charakteris susiformuoja apie devintuosius gyvenimo metus. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad dar anksčiau. Darželiuose ir mokyklose vaikai jau būna asmenybės su savo nuomonėmis, reakcijomis, kurių išmoko iš tėvų, brolių, seserų, auklėtojų, mokytojų. Pedagogai į tokius vaikus reaguoja labai įvairiai. Tie, kurių emocinis intelektas žemesnis, gali šaukti vaikui, kad jis taip garsiai nerėktų. Paradoksalu, tačiau ką išties girdi vaikas – šaukti galima, tik reikia būti vyresniam, didesniam, viršesniam toje situacijoje“, – pataria I.Liubertienė.
Lietuvos socialinio emocinio ugdymo asociacijos prezidentė ragina pripažinti, kad iš tiesų mums trūksta emocinio raštingumo. Ji tiki, kad su didėjančiu sąmoningumu visuomenėje atsiras ir daugiau noro ką nors dėl to daryti. I. Liubertienė aplinkiniams pataria būti kantriems, stengtis suprasti kiekvieno moksleivio situaciją, priimti ją, nespausti vaiko, kurti nuoširdų ryšį su juo.
Ne vien vaikų kaltė
Pasak emocinio ugdymo specialistės, klaidinga manyti, kad rodyti jausmus ir apie juos kalbėti yra neprofesionalu ir kad tai neprisideda prie vaikų ugdymo.
„Šalyje jau penkiolika metų su vaikais susijusios prevencinės programos vis dar nepasiekia savo tikslų. Tiesą sakant, padėtis net blogėja – vis didėja atskirtis tarp mokytojų, tėvų, moksleivių. Mokytojai jaučiasi užspęsti į kampą – kiek daug jiems užkraunama atsakomybės. Drąsiai teigiu, kad patyčios dažnai gimsta ne klasėje, o mokytojų kambaryje. Piktas, pavargęs, o dar ir nesaugiai besijaučiantis mokytojas tikrai nėra tinkamas pavyzdys, iš kurio vaikas gali mokytis emocinio raštingumo. Juk vaikai mokosi kopijuodami elgesį, – sako I. Liubertienė. – Tik aukštesnio emocinio intelekto pedagogas bus kantrus ir sugebės vaikui paaiškinti, kad šioje aplinkoje nešaukiama, nesimušama ir pan.“
I. Liubertienė teigia: „Jau pirmaisiais vaiko metais ugdymo įstaigoje yra svarbu, kad mokytojai tinkamai reikštų savo emocinį raštingumą. Iš tiesų viskas labai paprasta: jei pykstu – pasakau, kad pykstu ir kas mane supykdė. Puiku, jei mokytojas gali nupasakoti vaikams, kaip jis tą pyktį jaučia savo kūnu, ką galėtų padaryti, kad pyktis sumažėtų. Mokytojas savo pavyzdžiu turėtų mokyti vaiką priimti pyktį, ieškoti būdų save nuraminti.“
Jausmus reikia įvardyti
I.Liubertienė priduria, kad vaikas, kurio emocijų suaugusieji nepriima, išgyvena didelį nepasitenkinimą, pyktį, ilgainiui tampa dirglus. Vėliau gali atsirasti nervinių sutrikimų, psichologinių bėdų. Dėl to iškyla problemų šeimoje, mokykloje. Ironiška – dėl to kaltiname vaikus.
„Tėvai dažnai linkę užgniaužti vaiko jausmus, tarsi norėdami pakeisti vieną emociją kita: „Ko dabar verki? Ko čia toks liūdnas? Vyrai neverkia“ ir panašiai. Mokslininkai teigia, kad vienas iš svarbiausių dalykų, žmogui sukeliančių pyktį, yra jo jausmų nesupratimas, neigimas. Kad emocinis intelektas gerėtų, svarbu ne užgniaužti emocijas, o jas priimti, atvirai pasikalbėti, pabūti šalia.
Tarkime, jei vaikas verkia, nereikėtų stengtis jo pralinksminti ar apsimesti, kad nematome. Būtina parodyti vaikui dėmesį, atvirai pasikalbėti: „Tikriausiai tu verki, nes esi liūdnas, nusivylęs, įsižeidęs. Suprantu tavo jausmą, užjaučiu tave“, – pataria I. Liubertienė.
Būtina rodyti gerą pavyzdį
I.Liubertienės teigimu, norint ugdyti vaiko emocinį intelektą, svarbu neprarasti kantrybės – suprasti, kad iš pirmo karto jis neišmoks ir nesupras tinkamo elgesio.
„Reikėtų savo pavyzdžiu mokyti vaiką įvairių reakcijų. Kai vaikas mušasi, tarkime, skaudžiai suduoda vienam iš tėvų, svarbu atkreipti dėmesį paaiškinant, kaip mamai ar tėčiui skauda, nemalonu, kodėl taip nereikia daryti. Auklėtojos pastebi, kad kalbančių apie jausmus tėvų vaikas ne trenks atgal, o paklaus: „Ar tu žinai, kad man skauda?!“ Jei tėvai namie atvirai kalba apie savo jausmus, jų vaikai sugeba tinkamai išreikšti ne tik džiaugsmą, bet ir liūdesį, skausmą, pyktį“, – sako I.Liubertienė.
Padėti tėvams ir mokytojams stengiasi ir vadovėlių autoriai, pritaikydami užduotis taip, kad jos ne tik suteiktų žinių, bet ir ugdytų emocijų pažinimo įgūdžius. Lietuvos socialinio emocinio ugdymo asociacijos prezidentė konsultavo rengiant leidyklos „Šviesa“ vadovėlių seriją „Taip!“ pradinių klasių moksleiviams. Šiemet išleistas pirmasis serijos leidinys – lietuvių kalbos vadovėlis 1 klasei.
„Kad mokymosi rezultatai būtų geri, mokykloje vaikas turi gerai jaustis, patirti sėkmę, ja džiaugtis. Tam yra kuriamos lavinamosios užduotys vadovėliuose, o patarimai, kaip sekti mokinio savijautą ir atpažinti jo mokymosi stilių pateikiami mokytojo knygoje“, – teigia Daiva Bartninkienė, su Lietuvos socialinio emocinio ugdymo asociacija bendradarbiaujančios leidyklos „Šviesa“ direktorė.
Pokyčiai reikalauja kantrybės
Mokytojams tenka didelė atsakomybė padėti „sunkiems“ vaikams ir užauginti emociškai brandžią būsimąją visuomenę. Todėl I. Liubertienė kviečia sutelkti dėmesį į esminius dalykus: emocinį mokytojų stiprinimą, saugios, pozityvios ir jaukios aplinkos kūrimą mokykloje, vertybių puoselėjimą.
„Teigiama, kad turi išaugti penkios kartos nepriklausomoje Lietuvoje, kad mes pasiektume, pavyzdžiui, Danijos, Suomijos ar Šveicarijos žmonių emocinio intelekto lygį. Dažnai dėl šios priežasties yra sunku adaptuoti tam tikras švietimo programas, kurios mūsų šalyje kol kas tiesiog neveikia dėl natūraliai nulemto žemo pedagoginės bendruomenės emocinio išprusimo. Iš kitos pusės, jei save ir kitus plaksime ieškodami kaltų, nieko nekeisdami, niekas ir nepasikeis“, – sako I. Liubertienė.
Ji taip pat pabrėžia, kad niekas vyresnių kartų nemokė, kaip atpažinti emocijas, kaip stebėti savo elgesį, didinti savivertę. Apie emocinio intelekto ugdymą per pamokas pradėta kalbėti tik dabar, todėl turi praeiti nemažai laiko, kad išmoktume mokytis ir mokyti kitus.
„Dažnai įvairioms priemonėms reikia ne papildomų investicijų, o noro, tinkamo pavyzdžio, tikėjimo ir pasitikėjimo, savojo „aš“ sumažinimo, pagarbos kitam ir, žinoma, laiko. Lietuvoje jau yra mokyklų, kur vos užėjęs jauti, kad teigiama atmosfera tiesiog tvyro ore: žmonių santykiai darnūs, nėra skubos ir paviršutinio bendravimo. Tai matyti iš šypsenų, iš akių kontakto, iš nuoširdžių „Kaip tau sekasi? Kaip jautiesi? Kuo aš galiu tau padėti?“ klausimų, – džiaugiasi Lietuvos socialinio emocinio ugdymo asociacijos prezidentė.
