Jis turi didelę baltą barzdą ir sveria 140 kilogramų. Ericas – profesionalas, kuris įkūnija Kalėdų Senelio dvasią. Jis trykšta džiaugsmu ir juoku.
Tačiau vienas įvykis prieš kelias savaites paliko jį sukrėstą, rašo mirror.co.uk.
„Buvau neseniai grįžęs namo iš darbo, – pasakojo Ericas. – Suskambo telefonas. Tai buvo pažįstama seselė, dirbanti ligoninėje. Ji pasakė, jog sunkiai sergantis 5-metis berniukas nori pamatyti Kalėdų Senelį.“
Ericas sutiko. Seselė pasakė, kad liko nedaug laiko, todėl nebūtina rengtis viso kostiumo – užtenka ir petnešų.
Jis ligoninėje buvo jau po 15 minučių. Ericas susitiko su berniuko mama ir šeima.
„Ji norėjo, kad perduočiau jam žaislą, kurį ji nupirko anksčiau, – sakė vyras. – Apžvelgiau kambarį ir visiems pasakiau, kad jei mano, jog neišlaikys, tegul geriau išeina iš kambario. Jei pamatyčiau juos verkiančius, palūžčiau ir negalėčiau atlikti savo darbo.“
Įvykis itin sukrėtė
Ericas į berniuko palatą nuėjo vienas.
„Kai įžengiau pro duris, jis gulėjo ir buvo toks silpnas, kad atrodė, jog jis tuoj užmigs, – pasakojo jis. – Prisėdau ant jo lovos krašto ir paklausiau – „Girdėjau, kad praleisi Kalėdas? Negalima, esi mano mylimiausias elfas!“
Jis pažvelgė į mane ir paklausė, ar tikrai.
Atsakiau, kad taip.“
Berniukas išvyniojo dovaną – jis buvo toks silpnas, kad tai vos pajėgė padaryti – ir uždavė skaudų klausimą.
„Jie sako, kad aš mirsiu, – sakė berniukas. – Kaip žinosiu, kad patekau ten, kur turėjau?“
Ericas liepė jam padaryti paslaugą ir jiems pasakyti, kad jis yra Kalėdų Senelio mylimiausias elfas – ir jie tada jį tikrai įleis.
„Įleis?“- pasitikslino berniukas.
Ericas linktelėjo.
„Jis šiek tiek atsisėdo, apkabino mane ir paklausė, ar galiu jam padėti, – prisiminė vyras. – Apkabinau jį. Nespėjau atsakyti – jis iš karto mirė. Leidau jam būti mano glėbyje, nepaleidau jo.
Visi laukiantys šalia kambario suprato, kas įvyko. Jo mama įbėgo į vidų. „Ne, ne, dar ne!“- rėkė ji. Padaviau jai jos sūnų ir kuo greičiau išėjau.“
Šis įvykis labai sukrėtė Ericą.
„Važiuodamas namo nesustodamas verkiau, – prisipažino jis. – Taip verkiau, kad vos mačiau kelią.“
Jis svarstė atsisakyti Kalėdų Senelio darbo, nes jautėsi nesantis tam tinkamas. Tačiau jis suprato, kad tai, ką jis daro, yra svarbu.
„Kai pamačiau besijuokiančius vaikus, ir vėl tai pamačiau, – sakė Ericas. – Supratau savo vaidmenį, kurį turiu pasiimti dėl jų ir dėl savęs.“
Parengė Dorotėja Noreikaitė
