Atsakymas jus nustebins: jie lankė čia kūrybines dirbtuves! Mat vienai (kol kas) aukštajai sostinės mokyklai -Vilniaus Gedimino technikos universitetui (VGTU) – rūpi vaikų su negalia ateitis. Tai pats tikriausias sektinas pažangos, kurią visuomenei ir turi diktuoti universitetai, ženklas.
VGTU Kūrybinių industrijų fakultetas kartu su labdaros ir paramos fondu „Algojimas“, kuris rūpinasi šeimomis, auginančiomis vaikus su negalia, organizavo joms kūrybines dirbtuves – fotografijos, garso, šokio ir kitas. Spalį – lapkritį jose įvyko 11 užsiėmimų, kuriuos vedė fondo specialistų apmokyti, šiam iššūkiui, pasiryžę universiteto dėstytojai ir studentai.
Ar reikia mums tokių naujovių? To geriausia būtų paklausti pačių vaikų. Tiesa, kai kurie jų nekalba arba drovisi kalbėti prie svetimų, užtat geba betarpiškai reikšti džiaugsmą ir susidomėjimą, ką ir nesivaržydami darė užsiėmimų dirbtuvėse metu. Tuo džiaugiasi ir pradinuko Mato tėtis Arvydas, kartu su sūnumi lankęs dirbtuves. „ tai tikrai buvo labai naudinga, juolab kad galimybės tokiems vaikams dalyvauti viešoje kultūrinėje veikloje yra ribotos ir dėl sveikatos trukdžių, ir dėl jiems tinkamų užsiėmimų trūkumo – šių praktiškai visai nėra“, – pripažino vyras, skiriantis visą laisvalaikį sūnaus ugdymui ir galįs būti pavydžiu kitiems tėčiams.
Kūrybinės dirbtuvės VGTU yra didelės apimties tęstinio projekto „Kaip dirbti su vaikais su negalia kultūros srityje“ dalis, kurį vykdo fondas kartu su Nacionaline dailės galerija ir VGTU. Mokymai parodų kuratoriams ir muziejininkams buvo surengti Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Klaipėdoje, kuriuos fondo vadovė edukologė A. Stančikienė. kultūros darbuotojai mokėsi, kaip inicijuoti kultūrines veiklas su negalią turinčiais vaikais, kokių nedaryti klaidų, kaip dirbti nepatiriant streso nei vaikams, nei darbuotojams ir pasiekti laimėjimų. Paskui visa tai buvo išbandyta praktiškai.
Kaip pabrėžė A.Stančikienė, šiuo projektu fondas drauge su partneriais siekia, kad neįgaliųjų, o ypač vaikų, integracija ir inkliuzija mūsų visuomenėje neliktų plika įstatymo raide. „Teisės aktuose parašyta, kaip turėtų būti, o kaip tai įgyvendinti, lieka neaišku. Visų pirma, tam reikia noro, bet ir šio neužtenka: vienas Vilniuje esantis universitetas rodė didelį norą, tačiau judesio iš jo nesulaukėme. VGTU pirmas dalykiškai atsiliepė ir tapo pirmąja šalyje aukštąja mokykla, kuri mokės dirbti su žmonėms, turinčiais negalią, – sakė fondo vadovė . – Šį projektą padalinome į dvi dalis. Pirmąją įgyvendinome drauge su Nacionaline dailės galerija apmokydami kultūros darbuotojus. Pajutome, kad šalyje yra didžiulis tokių žinių stygius ir poreikis, taigi šis projektas neabejotinai bus tęstinis. Ketiname įtraukti į jį ir regionus, o kitais metais mokymus vesime bibliotekų darbuotojams, kurie taip pat jaučia gebėjimo bendrauti su neįgaliaisiais trūkumą.
Netrukus fondo vardu pasirašysiu sutartį su M.Mažvydo bibliotekos direktoriumi, o vasario mėnesį teiksime šį projektą Kultūros ministerijai. Antroji projekto dalis buvo vykdoma kartu su VGTU, mūsų fondo socialiniu partneriu. Tai pirmoji auštoji mokykla Vilniuje, kurios dėstytojai bus apmokyti dirbti su negalią turinčiais asmenimis. Tikimės, kad netolimoje ateityje šiomis žiniomis ir praktiniais patarimais pasidalinsime su kitų fakultetų dėstytojais ir studentais“.
Dr. Elgei Jaškūnienė, VGTU kūrybos ir verslo komunikacijos katedros vedėja, neabejoja, kad bendras projektas su „Algojimu“ jos studentams ir kolegoms yra įdomi ir reikalinga patirtis. „Pati jos sėmiausi Islandijoje – šios šalies akademinė bendruomenė yra kur kas jautresnė žmonėms su specialiaisiais poreikiais, – pastebi E.Jaškūnienė. – Šiai idėjai įgyvendinti pakviečiau grupę kūrybingų kolegų – Marių Salyną, Margaritą Gentvilaitę Kordiušienę, Reginą Kubertavičięnę. Ir toliau tęsime bendradarbiavimą su fondu, galbūt mūsų fakulteto studentai kūrybingai savanoriaus fondo stovyklose, tai jiems bus užskaitoma kaip praktika. Mane labai maloniai nustebino 2 -3 iš jų, labai norėję tokios patirties, sąmoningai ir kryptingai prie to ėję: jiems nieko nereikėjo aiškinti apie iššūkius. Džiugu, kad jaunų žmonių mąstymas platesnis, požiūris į negalią jau kitoks, kai tuo tarpu mūsų visuomenei, nenorinčiai suprasti ir paisyti žmonių su negalia poreikių, tai vis dar tabu“.
Vaikams su negalia surengta 11 užsiėmimų šokio, fotografijos garso ir kitose dirbtuvėse, šias vedė profesionalai – VGTU Kūrybinių industrijų fakulteto dėstytojai. Dirbtuvių pabaigtuves ketinta „įrėminti“ vaikų darbelių paroda VGTU, tačiau nuspręsta verčiau įteikti įrėmintas fotodovanėles jų dalyviams prisiminimui – kaip paskatinimą ir paraginimą nepamesti šio kelio. O paroda bus kitąmet – juk bendrystė tęsis.
Tėvai, dalyvavę dirbtuvėse, išsakė savo pačių ir vaikų įspūdžius. „Buvo įdomu – Matas gavo prisiliesti prie modernios kompiuterinės technikos, kurią mėgsta, laimė, nesugadino jos, ir technika Mato nesugadino, – juokavo berniuko tėtis Arvydas. – Smagi buvo ir kelionė po Vilniaus senamiestį, kurios metu vaikai su vadovu kompiuterio pagalba įrašinėjo garsus, o vėliau, universiteto auditorijoje, susuko filmuką. Tą dieną suspėjome užeiti ir į šokių dirbtuves – čia vyrauja mergaitės, bet ir berniukams tai juk naudinga. Visa tai tikrai nepraeina be pėdsakų, tik tų pėdsakų, rezultato iškart nematysi. O šiaip vaikų su raidos ypatumais poreikiai ne itin skiriasi nuo įprastos raidos vaikų, jiems įdomūs tie patys dalykai. Tik jie lėtesni, jiems sunkiau sekasi dalyvauti bendroje veikloje. galbūt Matui buvo sudėtinga aprėpti, tarkim filmuko kūrimo šio proceso visumą, tačiau manau, kad tikslas ir turi būti aukštesnis – kada nors jį būtinai pasieksime. Juk mūsų vaikai auga. Ką čia reikėtų tobulinti, net nežinau, džiaugiuosi, kad mus kviečia dalyvauti. Juk ne visur mus priima net ir gero norėdami. O VGTU dirbtuvių kuratoriai gebėjo užmegzti kontaktą su vaikais.“
Vienas iš jų, Marius Salynas, kompozitorius, VGTU dėstantis populiariosios muzikos industriją ir populiariosios muzikos istoriją prisipažino, kad šios dirbtuvės su negalią turinčiais vaikais jam buvo iššūkis, kurį padėjo įveikti jų tėveliai. „Pirmąsyk susidūriau su tokiais vaikais. Pirmieji įspūdžiai buvo neįprasti, bet ilgainiui susidraugavom, tad bendravimas plaukė natūralia vaga. Manau, šie vaikai ypač imlūs paprastiems dalykams, į juos reaguoja labai emocionalia, juos traukia žaidimo forma. Vis kartu keliavome po senamiestį, į mikrofoną įrašinėdami garsus, dar ir fotografavome, o po to auditorijoje padarėme montažą. Tai buvo tarsi virtuali kelionė laike.Taip, aš esu šios idėjos autorius, tačiau esu dėkingas tėveliams, man padėjusiems, vienas vargu bau ar ją būčiau gyvendinęs“.
O štai Gabijai labai patinka dailė, tad jai ypač tiko dirbtuvės Nacionalinėje dailės galerijoje. „ Pasirodo, visi vaikai dievina čiupinėti dailininkų darbus, – pastebi Gabijos mamos Anžela. – Bet ir fotografijos dirbtuvėse mano dukrai labai neblogai sekėsi: nors fotoaparatas jai buvo per sudėtingas, išmanusis telefonas tiko, o rezultatas buvo toks, kad vadovė Regina sakė, kad mielu noru priimtų Gabiją sudalyvauti foto projekte. Tiesa, mano dukrelė kalba tik namuose, o į žmones išėjusi tyli, be to, jai sunku tverti mažoje erdvėje su daug žmonių. Bet šokiuose muzikos pagalba ji atsipalaidavo. Galiu palyginti šokių būrelį, kurį lankome, su šokių dirbtuvėmis VGTU. Čia nebuvo monotonijos, užduotys įdomesnės, įvairesnės: vieną dieną su kamuoliukais, kitą dieną – su skarelėmis.“
Darželinukei Elinai, anot jos mamos Alinos, taip pat labai patiko dirbtuvės, kur vaikams leista liesti meno kūrinius. „Garso dirbtuvės VGTU turbūt įdomesnės didesniems vaikams, tačiau buvome ir čia. Elina nelabai suprato aparatūros prasmės, bet didžiulis mūsų pasiekimas buvo jau tai, kad ji keliavo drauge su visais, gebėjo ir palaukti, kai reikia, – sakė mergaitės mama. – Filmuko montavime nedalyvavome, pasirinkom šokius, ir nors Elina ten daugiau glaudėsi prie manęs, buvimas su kitais vaikais jau yra pramoga. Trūko tik aiškumo dėl užduočių sekos, mat mūsų vaikams ramiau, kai jie tai žino iš anksto. Užtat buvo pagalvota apie jų gebėjimą įsivaizduoti, o tam labai padėjo šokiai su rekvizitais – skarelėmis, kamuoliukais. Vadovė Margarita parinko tikrai įdomių užduočių.“
Kūrybinės dirbtuvės NDG ir VGTU buvo nemokamos ir atviros visiems norintiems, o kvietimo pirmieji sulaukė „Algojimo“ fondo padalinio „Pojūčių klinika“ esami ir būsimi dalyviai. „Šis projektas sykiu yra ir „Pojūčių klinikos“, dirbančios naujai, holistiniu principu, viešinimas. Šis principas reiškia, kad mes neverdame savo sultyse, neuždarome vaiko specialisto kabinete, o įtraukiame į pagalbą jam ir jo šeimai kitas įmones ir institucijas, visuomenę. Taigi einame savo keliu, ir šis tęstinis projektas – tai mūsų žingsnis į plėtrą“, – apibendrino fondo vadovė A.Stančikienė.
