Jiezno gimnazijos direktorė: neįgali mergaitė išprovokavo, kad ją muštų

Po to, kai sausio 9-ąją septintos klasės moksleivis per pamoką sudavė 58-erių mokytojai Alvyrai Lisauskienei ir ši parvirto, Prienų rajono Jiezno gimnazijoje kilo skandalas.

Jiezno gimnazijos direktorė Neringa Zujienė.<br>Asmeninio archyvo ir Wikipedia nuotr.
Jiezno gimnazijos direktorė Neringa Zujienė.<br>Asmeninio archyvo ir Wikipedia nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

2017-01-12 17:08, atnaujinta 2017-04-12 08:03

Mokinių tėvai jau kelias dienas laukia organizuojamo visuotinio tėvų susirinkimo arba pokalbio su bendruomene, kaip reikėtų toliau elgtis ir kokių veiksmų imtis, kad galimi smurto atvejai nepasikartotų nei prieš pedagogus, nei prieš kitus moksleivius.

Naujienų portalui lrytas.lt ketvirtos klasės moksleivės neįgalios Urtės Švenčionytės mama Erika Palšauskaitė-Švenčionienė papasakojo ne tik apie šį įvykį, bet ir apie nuolatinį smurtą bei patyčias, kurias patiria Urtė lankydama gimnaziją.

Ji teigė, kad vos prieš kelias savaites neįgali jos dukra kelių berniukų buvo parversta ant žemės, spardoma ir trankoma kuprine.

Šis įvykis – ne vienintelis. Sausio 10-ąją, kai mokytojos nebuvo klasėje, vienas iš bendraklasių mergaitei trenkė per veidą.

Erikai antrino kitos mamos. Jų tvirtinimu, mokykloje mikroklimatas tikrai labai prastas, o vaikams, patiriantiems smurtą arba patyčias, nėra suteikiama kvalifikuotų specialistų psichologinė pagalba.

Šiuos kaltinimus atrėmė Jiezno gimnazijos psichologė bei atstovė spaudai Evelina Tiščenkienė. Ji patikino, jog mokykloje kiekvienais metais situacija gerėja, o vaikams stengiamasi užtikrinti pačias geriausias sąlygas tiek mokytis, tiek bendrauti, tiek integruotis.

Savo versiją vėliau išsakė ir Jiezno gimnazijos direktorė Neringa Zujienė, šiuo metu turinti nedarbingumo pažymą.

Žurnalistams ji tvirtino nepritarianti mamų išdėstytai nuomonei ir pateikė savo versiją apie situaciją Jiezno gimnazijoje.

– Kokia, jūsų akimis, šiuo metu situacija mokykloje?

– Kalbant apie mokinę, ketvirtokę Urtę, viskas yra kiek kitaip. Jūs nežinote visos situacijos. Mokyklos psichologė Evelina Tiščenkienė dirba tik kelis mėnesius, ji grįžusi po motinystės atostogų, todėl galėjo neturėti tam tikrų duomenų.

Prieš tai buvo pavaduojanti psichologė, kuri labai dažnai sirgo, todėl pastaraisiais metais turėjome problemų teikdami psichologinę pagalbą gimnazijoje. Vis dėlto galiu pasakyti, kad pagalba tikrai buvo teikiama.

– Mamos sako, kad psichologinė pagalba nebuvo teikiama.

– Aš kalbėsiu faktais. Pagalba buvo teikiama.

Pavaduojanti psichologė per metus turėjo daugiau nei 120 nedarbingumo dienų. Tikrai galiu sakyti, kad dėl žmogaus nedarbingumo pagalba nebuvo teikiama nuosekliai.

Turiu ir kitus duomenis – jie rinkti visai neseniai. Dėl saugumo klasėse ir gimnazijoje.

Apklausa buvo baigta 2016 metų gruodžio 22 dieną, joje dalyvavo 74 moksleivių tėvai.

93 proc. atsakiusių tėvų teigė, kad vaiko santykiai su bendraklasiais yra geri.

73 proc. tėvų teigė, kad per pastaruosius du mėnesius mokykloje iš vaiko nebuvo juokiamasi, šaipomasi ir tyčiojamasi.

59 proc. tėvų teigė, kad vaikas gerai atsiliepė apie savo bendraklasius.

– Jei apie bendraklasius gerai atsiliepė 59 proc., tai nėra itin žibantys duomenys.

– Tai priklauso nuo to, kaip mes traktuosime. Nebūtinai vienus ar kitus vertiname gerai, blogai arba neutraliai. Aš kalbu duomenimis.

Jeigu kalbėtume apie neįgaliosios Urtės talžymą. Apmaudu, kad net po Vaiko gerovės komisijos posėdžio su vaikais ir mamomis į viešąją erdvę mergaitės mama pateikia būtent tokius teiginius ir duomenis. Mama tikrai žino, kad situaciją išprovokavo būtent Urtė.

– Urtė išprovokavo berniukus ją mušti?

– Žinoma. Žinoma. Tą situaciją Urtė tikrai išprovokavo. Kalbu apie situaciją, kuri buvo aprašyta, kai ji buvo suspardyta. Įvykiai nutiko neseniai, gruodžio 16 dieną.

Negaliu pasakyti, kad ji buvo suspardyta. Buvo tam tikra veiksmų eiga, kiti vaikai dalyvavo konflikte, bet gimnazija ėmėsi visų priemonių ir išsiaiškino tą konfliktinę situaciją. Būtent dėl to ir buvo paprašyta visiems konflikto dalyviams atsiprašyti ir susitaikyti. Į konfliktą jau pirminiame etape įsitraukė ir suaugusieji. Tą dieną manęs gimnazijoje nebuvo, buvau išvykusi į vadovų pasitarimą, tačiau iš karto po įvykio man telefonu paskambino Urtės mama. Buvo penktadienis, gerai prisimenu, mane atitraukė nuo darbų. Mes sprendėme situaciją aiškindamiesi klasėje, tiek vėliau sukvietėme Vaiko gerovės komisijos posėdį. 

Visi veiksmai nuosekliai ir sistemingai daromi tokie, kokie ir turi būti daromi.

– Sakote, kad neįgali mergaitė išprovokavo konfliktą. Papasakokite išsamiau.

– Situacija prasidėjo per pamoką. Tai buvo pristatyta ir aptarta per posėdį. Paskutinės pamokos metu Urtė dviem klasės draugams rodė liežuvį ir nepadorius gestus. Berniukai, žinoma, supyko ir liepė jai nesimaivyti. Po pamokos vyko tolesni veiksmai. Vienas, eidamas koridoriumi paskui mergaitę, ją abiem rankomis suėmė per liemenį. Greičiausiai dėl netikėto bendraklasio veiksmo Urtė pargriuvo. Ji tikrai turi problemų – vaikščioti, judėti jai nėra taip lengva, kaip kitiems vaikams.

– Mano žiniomis, Urtė sunkiai valdo rankas, todėl, tikėtina, jai būtų sunku parodyti vienokį ar kitokį gestą.

– Ji puikiai valdo rankas. Juk ji rašo, pati valgo. Jeigu rankose šaukštą laiko, tai ir gestą gali padaryti. Ji tikrai gali daryti tokius gestus.

Taigi, berniukai koridoriuje neatskyrė, kada tas, jų žodžiais tariant, pajuokavimas turėjo baigtis. Vienas berniukas suėmė jai už šono ir imitavo spyrimą.

Klausiau jo, ar jis spyrė, tačiau jis pasakė žinantis, kad negalima spirti Urtei, todėl vaikas tiktai imitavo spyrį.

Tai supratome aiškindamiesi įvykį. Urtės paklausiau, ar spyris buvo skausmingas, o ji atsakė: „Neskaudėjo, bet jaučiau, kad prisilietė.“ Tai va, toks įvykis.

– Ji parodė vienokį ar kitokį gestą, berniukai suėmė ją už liemens, prasidėjo konfliktas. Tai ji kalta dėl to, kas įvyko? Tebūnie, berniukai ją tik prilietė, tačiau fizinis kontaktas prasidėjo iš jų pusės. Toks elgesys leistinas?

– Juk situacija prasideda nuo Urtės, tik paskui – berniuko elgesys. Konflikte dalyvauja Urtė ir du mokiniai. Jie kiekvienas turi savo kaltę ir atsakomybę už savo veiksmus. Manau, Urtė atsakinga už parodytą nepadorų gestą. Berniukai – už savo netinkamą elgesį.

Kai elgesys išsiaiškinamas, visi turi prisiimti atsakomybę. Juk mums privaloma už tai atsiprašyti. Kitaip neišmokysi vaikų. Negaliu sakyti, kad galėtume sudaryti Urtei kitokias sąlygas. Juk ji kitaip nesiugdys. Kai padarai netinkamą poelgį, pademonstruoji jį prieš draugus ar suaugusiuosius, privalai atsiprašyti. Tai normalu.

– Tai nėra vienintelis konfliktas, susijęs su Urte. Sausio 10-ąją jai taip pat buvo suduota.

– Negaliu to komentuoti, nes to nežinau. Dabar labai daug bendrauju su visu kolektyvu, mokytojai taip pat patiria didelį stresą šioje situacijoje.

Tėvų duomenys ir anksčiau daryti išorės vertinimai rodo, kad klasėse mikroklimatas yra geras. Tai pastebėjo vertintojai iš išorės.

Beveik 300 ugdytinių turi šeimą. Iš globos namų turime 40 vaikų. Tai vaikai, kuriems reikia ypatingo dėmesio.

– Ar vaikai iš globos namų sukelia didesnių problemų mokykloje?

– Jiems reikia didesnio dėmesio. Mūsų bendras mokyklos klimatas dėl to yra ypatingesnis. Mes turime nemažai socialinės rizikos šeimų. Jų yra beveik 100. Mūsų bendruomenė yra labai ypatinga, tačiau daroma viskas, numatomos ilgalaikės ir sistemingos priemonės, užtikrinančios vaikų saugumą. Aiškinamės kiekvieną situaciją.

Jeigu kalbame apie Urtės klasę, ten sustiprintas dėmesys. Šiemet šioje klasėje įgyvendinama programa „Antras žingsnis“. Ta programa padeda ugdyti mokinių socialinius ir emocinius įgūdžius, smurto prevenciją.

– Kaip gali būti, kad mamos sutartinai tvirtina, jog jokių priemonių nėra imtasi?

– Kelios mamos taip sako?

– Tikėtina, kad tam tikri projektai egzistuoja tik teoriškai, psichologė irgi yra mokykloje, tačiau jokio paveikumo, atrodo, nėra.

– Aš nemanau, kad viskas atsimuša į sieną. Tokie dalykai nepadaromi per vieną dieną. Mes turime visuomenę, kurioje yra daug socialinių problemų. Jeigu vaikas ateina iš socialinės rizikos šeimos, tai mes ir mokome taikydami tam tikras priemones, jį tinkamai elgtis, nes šeimoje tinkamo elgesio jis nemato.

Ugdymo rezultatai pamatomi vėliausiai. Antrus metus dirbu šioje gimnazijoje kaip vadovė. Esu naujas žmogus kolektyve. Prieš tai vadovas išdirbo trejus metus. Įstaiga turi didelę kaitą.

– Grįžkime prie Urtės ir jos integracijos. Yra tekę susidurti su tuo, kad Urtė būtų konfliktiška?

– Ne, Urtė nėra konfliktiška. Galiu pasakyti tik tiek, kad sunku pačiai Urtei ir jos mamai, kad mes turime nemažą dalį tų vaikų iš socialinės rizikos šeimų ir globos namų. Tie vaikai nenori fizinio kontakto. Urtė turėjo tokią savybę nuolat prieiti ir apsikabinti. Suaugę gana dažnai ją apkabiname. Ji ir dabar mane pamačiusi atlėktų apsikabinti. Iš jos pusės tai yra natūralu, tačiau kiti vaikai nepriima fizinio kontakto. Tada jie nestumia Urtės, nes mes mokome, kaip elgtis su Urte, tačiau jie tiesiog išsimuisto. Nežinau, ar galima kaltinti tuos vaikus, kad jie nenori fizinio kontakto.

Labai daug pati bendrauju su Urtės mama Erika Švenčioniene. Ji dažnai užeina į mano kabinetą.

– Visos mamos nori dialogo su mokyklos administracija. Jos tvirtina, kad nėra tinkamos integracijos, nėra teikiama psichologinė pagalba vaikams, kenčiantiems patyčias. 

– Ką mes vadiname integracija. Švenčionienė pyksta, kad Urtė neturi draugų. Kaip vadovui priversti kitus vaikus būti draugais?

Mergaitė labai nori draugų, kurie jai patarnautų. Visi vaidybiniai žaidimai – susiję su tarnais, tačiau ketvirtokai nenori būti tarnais. Kai kiti vaikai diktuoja savo taisykles, Urtė nebežaidžia. Mergaitė yra mamos charakterio – stipri ir valdinga, nori vadovauti ir kontroliuoti situaciją.

Pamokos sėkmingos, kai Urtei leidžiama stovėti prie lentos, aiškinti, tačiau mes turime užtikrinti ir kitų vaikų ugdymą. Mes sudarome visas galimybes Urtės saviraiškai. Turėjome tarptautinį projektą, leidome Urtę į sceną, ji sėkmingai vaidino. Randame jai vaidmenis, ji labai gražiai dainuoja. Tai ir yra integracija.

– Pakalbėkime apie konfliktą su garbaus amžiaus mokytoja. Kokių priemonių po to buvo imtasi, kad tokie dalykai nesikartotų?

– Toks įvykis tikrai buvo ir tai tikrai nebuvo kasdieninis vaiko elgesys. Tai mums sunkiai paaiškinamas pykčio protrūkis. Tam vaikui reikalinga pagalba.

Kalbant apie septintos klasės mokinius, reikia paminėti, kad tokio amžiaus vaikams gana dažnos emocijų audros. Toje klasėje dirba nuostabi klasės auklėtoja Nijolė Kuliešienė. Ji matė, kad jai sunku vienai tvarkytis, todėl inicijavo visos klasės mokinių tėvų susirinkimą. Vaikai sunkiai pasiduoda koreguojami. Kreipėmės į šeimas, susirinkimas įvyko praėjusiais metais.

Nė viena mokykla neapsaugota nuo to, kas įvyko toje klasėje. Ir tai nebuvo aptalžymas, tai buvo pastūmimas.

– Tai vis dėlto kokių priemonių imtasi, siekiant apsaugoti kitus mokyklos pedagogus ir moksleivius nuo tokių smurto aktų?

– Viskas jau yra sprendžiama. Viską paaiškino mokyklos psichologė. Nevyniodama į vatą pasakysiu, kad tai buvo mokinio smurtinis aktas prieš mokytoją. Tokiais atvejais neįmanoma vienkartinė pagalba, turi būti numatomas pagalbos komplektas. Tikiuosi, kad jis bus vykdomas sėkmingai.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.