Moteris šypsosi – nors profesionali globėja oficialiai ji yra viena, vis dėlto ši veikla įtraukė visą jos šeimą, o darbo diena neapsiriboja įprastomis aštuoniomis valandomis.
Globos ėmėsi anksti
Devynerių ir keturiolikos metų sūnus su vyru auginanti šeima atvira – mintys apie svetimų vaikų globą juos aplankė labai seniai.
Svarstymai apie tai, kad būtų galima šeimoje globoti likimo sužeistus vaikus kilo tada, kai Jurgita su vyru į savo šeimą pasiėmė globoti tris vyro vaikus iš pirmosios santuokos. Ji tvirtino, kad tai buvo pirmasis žingsnis į apsisprendimą dėl vaikų globos.
„Tada mes savo vaikų dar neturėjome. Pirmoji vyro žmona po skyrybų žuvo per nelaimingą atsitikimą, todėl mes turėjome apsispręsti, ar pasiimsime vaikus, ar paliksime auginti močiutei. Nusprendėme, kad jiems geriausia būtų augti matant tikros šeimos modelį.
Vėliau ėmėmės organizuoti stovyklas, į kurias kviesdavome vaikus iš vaikų globos namų.
Mūsų sūnūs Rapolas ir Jokūbas ilgainiui priprato prie kitų vaikų, todėl kai likdavome tik keturiese, atrodydavo, kad kažko trūksta“, – apie apsisprendimą kalbėjo Jurgita.
Tema, susijusi su profesionalia globa, ir noras padėti tėvų meilės nepatyrusiems vaikams Jurgitai buvo skiepijamas nuo mažens.
Nors pati augo darnioje šeimose su seserimi ir tėvais, vis dėlto jos mamą augino globėjai giminaičiai, mat ši itin anksti neteko tėvų. Jurgitos tėvo mama taip pat mirė gana anksti.
Atmintyje įstrigo romų tautybės vaikai
Į namus priimti svetimus vaikus, atrodo, nemenkas iššūkis. Tokią repliką pašnekovė atremia tuo, kad jei viskas ateina iš širdies, tada nebelauki nei pripažinimo, nei tam tikrų reakcijų.
„Mūsų šeimos tikslas vaikams, nepatyrusiems tėvų meilės, padovanoti šilumą ir saugius namus.
Laikinoji globa kartais būna labai trumpa – per beveik metus pas mus augo 6 vaikai. Su vienais tik spėdavome apsiprasti, kiti užtrukdavo ilgiau, kol šeimos „stodavosi ant kojų“, tvarkydavosi dokumentus su Vaikų teisių apsaugos tarnyba ar pan.“, – kalbėjo moteris.
Paprašyta papasakoti, kokie vaikai jau yra gavę laikinąją globą jos namuose, moteris prisiminė du romų tautybės vaikus – brolį ir sesę.
Jie buvo paimti iš giminaičių, kurie vaikus aprūpino ir drabužiais, ir žaislais. Į laikiną globą jie pateko dėl nesutvarkytų giminaičių dokumentų.
Kai socialiniai darbuotojai tai pastebėjo, vaikus perdavė į laikiną globą. Per tą laiką globėja lankė reikiamus kursus, susitvarkė dokumentus.
Kitas vaikas, kuris kelis mėnesius leido pas Markavičius – iš priklausomybę nuo narkotinių medžiagų turinčių tėvų šeimos. Buvo duotas šansas tėvams pasikeisti, susitvarkyti, tačiau kadangi tai neįvyko, vaikas pateko į nuolatinę globą pas šeimą, kuri augins jį iki 18 metų.
Pasak Jurgitos, vaikai, atėję iš socialinės rizikos šeimų arba paimti iš tėvų, turinčių tam tikrų priklausomybių, yra visiškai kitokie nei galima pamanyti. Tie vaikai, kaip teigė pašnekovė, neturi saugaus prieraišumo, jie kasdien naujai sutiktą suaugusį žmogų gali bučiuoti, prie jo glaustis.
„Tokie vaikai būna augę be struktūros ir dienotvarkės, neturi saugaus prieraišumo. Vienas keturmetis berniukas bučiuodavo visus, kuriuos sutikdavo.
Kai pasakiau jam, kad kitą dieną turės iškeliauti į kitą šeimą, tai jam nesukėlė jokių problemų.
Žinoma, ilgainiui ta informacija susidėlioja, tačiau kartais vaikai nemoka išreikšti savo emocijų.
Psichologai yra numatę trijų mėnesių adaptacinį laikotarpį. Po jo, manoma, vaikai jau suvokia, kur yra jo nuolatiniai namai, kas yra jo tėvai“, – kalbėjo profesionali globėja.
Naujas globotinis – išbandymas visai šeimai
Pirmosios dienos, kai į šeimą atvažiuoja iš šeimos paimtas vaikas, – sudėtingas, prireikia laiko apsiprasti ne tik globotiniui, bet ir visai šeimai.
Paprastai tėvai, prieš atvykstant naujam globotiniui, kalbasi su savaisiais vaikais, ruošia juos pokyčiams.
„Visada savo vaikams sakome, kad jie yra mums brangiausi ir kad mes visada atsižvelgsime į jų norus ir pageidavimus. Juk kitų vaikų globa – visos šeimos reikalas, todėl patogiai turi jaustis visi.
Prisimenu, kad prieš šv. Kalėdas jaunesnysis sūnus ėmė prastai jaustis, mačiau, kad jam susikaupė nemažai emocijų. Teko eiti pas psichologus. Sustabdėme globą ir pasakėme, kad tam tikrą laiką nepriimsime naujų globotinių, nes, visų pirma, turime užtikrinti savo vaikų gerovę. Vis dėlto kiekvieno vaiko atėjimas į šeimą palieka neišdildomus įspūdžius. Kiekvienam, išvykusiam iš mūsų namų, mes padovanojame sukurtą filmuką iš jų gyvenimo etapo, praleisto mūsų namuose.
Vėliau, vaikui išėjus, dar ilgai su namiškiais kalbamės, koks tai buvo vaikas, kaip jis mus pakeitė, ko išmokė arba ko išmokėme jį“, – pasakojo Trakuose gyvenanti Jurgita.
Mėgstamą darbą iškeitė į globą
Iki darbo „SOS Vaikų kaime“ moteris dirbo Trakuose ir, kaip pati sako, gaudavo gerą atlyginimą. Vis dėlto ji nusprendė, kad per daug sudėtinga derinti profesionalią globą su tiesioginiu darbu, todėl ryžosi jo atsisakyti.
„Nėra ką slėpti – profesionali globa tikrai nėra altruistinė veikla. Su globojamais vaikais šeimai skiriamos tam tikros išmokos, man mokamas atlyginimas. Už skiriamas lėšas turiu pasirūpinti vaikų gerove, aprūpinti juos mokyklinėmis arba darželio reikmėmis. Jei reikia, guluosi su jais į ligoninę.
Kai kurie vaikai atvažiuoja su keliais savo daiktais, o kai kurie, pavyzdžiui, paimti iš ligoninės, tik su ten gautais drabužėliais.
Viskas priklauso nuo aplinkybių, kokiomis buvo paimtas vaikas.
Romų tautybės broliukas su sesute atvyko iš giminaičių namų, todėl turėjo kelis žaisliukus ir drabužėlius persirengti. Matėsi, kad giminaičiai juo rūpinosi.
Kitą berniuką paėmėme iš Antakalnio ligoninės – jis buvo aprengtas ligoninėje gautais rūbais, o į maišą buvo sukrauti purvini drabužėliai, su kuriais buvo atvežtas į gydymo įstaigą.
Kartais vaikai paimami iš šeimų kritinėmis situacijomis, todėl darbuotojai net ne visada turi galimybę surinkti daiktus“, – kalbėjo J.Makaravičienė.
Moteris teigė, kad šiuo metu Lietuvoje taikomi keli variantai dėl globos. Žmonės gali tapti nuolatiniais globėjais ir pasiėmę vaikus auginti juos iki 18 metų arba dirbti laikinais profesionaliais globėjais.
Būtent toks apsisprendimas labiausiai tiko Makaravičių šeimai. Galimybė pasirinkti vaiko amžių šeimai – prioritetas. „Kai kurioms šeimoms geriau sekasi auginti kūdikius, kitiems – mokyklinio amžiaus vaikus. Labai svarbu, kad tiek šeima, tiek vaikai joje jaustųsi patogiai.“
