Kai Guosnei buvo 16-ka, jos gyvenimas ėmė verstis iš esmės. Augusi itin dorovingoje ir griežtai auklėjamoje daugiavaikėje šeimoje, ji paslydo ir vieno šeimų žygio metu nusižengė diegtoms tėvų taisyklėms.
Susipažinusi su žaviu vaikinu, kuris sugebėjo ją apsupti meiliais žodžiais, to paties žygio metu ji pastojo.
„Tą akimirką griuvo mano pasaulis, o galvoje sukosi tiek minčių, kad dabar net keista. Mintys sukosi ir apie abortą, ir apie netyčinį persileidimą, ir apie naujagimio palikimą gyvybės langelyje. Vis dėlto tai, kad išsaugojau savo kūdikį, yra geriausia, kas galėjo man nutikti. Jis yra man didelė dovana.“, – prakalbo Guosnė.
– Būdama vos 16 pastojote. Kokiomis aplinkybėmis tai įvyko?
– Buvo pati paauglystė. Tada neturėjau jokio draugo, tačiau jau buvau to amžiaus, kai svajojau apie vaikiną.
Su šeima ir draugais vykome į šeimų žygį. Jame susitikau vaikiną. Man jis patiko. Daug kalbėjomės, pajutau jam simpatiją.
Nors buvome vienmečiai, tačiau jis man pradėjo pasakoti apie ankstesnius santykius su merginomis, drąsino mane, kad nereikėtų bijoti jam atsiduoti.
Jaučiau, kur visa tai veda, tačiau tuo pačiu jutau, jog jo buvimas šalia veikia teigiamai. Mane sužavėjo jo švelnumas ir dėmesys.
– Žygio metu įvyko jūsų pirmasis kartas. Kaip po to jautėtės?
– Gailėjausi tai padariusi. Jis dar bandė siūlyti pratęsti draugystę, tačiau manyje atsirado nemaloni atmetimo reakcija. Nebenorėjau jo matyti akyse.
Jis bandė prieiti, tačiau aš jį atstūmiau. Daugiau žygio metu nebendravome. Nors pažinojau jo šeimą, mes draugystės nebetęsėme.
– Kada supratote, kad po širdimi nešiojate gyvybę?
– Po dviejų savaičių nesulaukiau mėnesinių, tačiau raminau save, kad po pirmojo karto jos gali vėluoti. Po trijų savaičių nusipirkau nėštumo testą. Testas parodė itin neryškią antrąją juostelę, todėl po kelių dienų testą pakartojau. Paaiškėjo, jog laukiuosi.
– Kokia buvo pirmoji jūsų reakcija? Juk jums buvo vos 16, su draugu nutraukėte santykius, o mokslai vidurinėje dar buvo nebaigti.
– Pirmąją akimirką nudžiugau – pagalvojau, kad turėsiu gyvą lėlę, kuria galėsiu rengti ir rūpintis.
Po kelių minučių suvokiau, kad tai bus kūdikis, kurį turėsiu išnešioti, o mano nėštumą, anksčiau ar vėliau, pastebės draugai, artimieji ir, svarbiausia, tėvai. Didžiausia baimė buvo ne ta, kad gims kūdikis, o tai, kad apie mano poelgį visi sužinos.
– Bijojote tėvų reakcijos?
– Labai. Su trimis broliais ir sese buvome auklėjami itin griežtai. Tėvams net klausimų nekilo, kad mes būtume galėję panašiai pasielgti. Tai, kad po pirmojo karto nebenorėjau bendrauti su vaikinu, greičiausiai ir buvo suvokimas, kad aš pasielgiau negerai.
– Kaip elgėtės supratusi, kad jums gims kūdikis, kuris nebus lėlė ir kurio niekur nepaslėpsite?
– Suvokiau, kad pagimdžiusi privalėsiu dirbti, nes neturėsiu už ką išmaitinti vaiko. Tėvų finansinė padėtis tada buvo sunki. Ėmiau galvoti, kad pagimdžiusi atiduosiu vaiką į gyvybės langelį, tačiau tai tebuvo akimirka – širdis neleido galvoti apie tai, kad galėčiau kažkam atiduoti savo vaiką.
Apie abortą taip pat neleidau sau svarstyti – mano aplinkoje buvo žmonių, kurie norėjo susilaukti vaikelio, tačiau ilgai negalėjo. Taip pat buvo tokių, kurie po aborto dar ilgai jautė sielos skausmus. Suvokiau, kad negaliu atimti gyvybės vaikui.
Galiausiai nusprendžiau, kad jeigu imsiu aktyviai gyventi, man grės persileidimas. Ėmiau sportuoti, aktyviai gyventi, daug bėgioti. Tikėjausi, kad situacija pablogės, tačiau ėmiau dar geriau jaustis.
– Vaiko tėtis vis dar nežinojo apie tai, ką jaučiate ir tai, kad laukiatės?
– Jis nieko nežinojo. Kartą atsitiktinai susitikau su tuo vaikinu. Svarsčiau, ar jam pasakyti apie nėštumą, tačiau nesugebėjau. Nenorėjau, kad jis žinotų apie nėštumą. Tada dar prisiminiau, kad tas vaikinas buvo sakęs, kad nėštumą visada galima nutraukti medikamentais arba abortu, todėl nutariau tylėti. Jaučiau, kad jeigu kažkas mane paskatintų abortui, būčiau pradėjusi rimtai svarstyti šią galimybę.
– Kada pirmą kartą apsilankėte pas gydytoją dėl nėštumo ir jo priežiūros?
– Trečiąjį nėštumo mėnesį planavau vykti į Ispanijoje vykusias Jaunimo dienas. Tikėjausi, kad man pavyks persileisti – laukė aktyvi kelionė autobusu, kuri turėjo trukti kelias paras. Slapčia tikėjausi persileisti, tačiau nenorėjau jaustis dėl to kalta.
Prisiskaičiau informacijos apie negimdinį nėštumą. Išsigandau, todėl nusprendžiau užsukti pas ginekologę. Tiesa, viena, būdama nepilnametė, negalėjau, todėl nusprendžiau pasakyti mamai.
– Kaip vyko prisipažinimas apie nėštumą?
– Pasakiau viską paprastai, tačiau ji nepatikėjo. Paklausė, ar aš išvis žinau, iš kur vaikai atsiranda. Vis dėlto kitą dieną ginekologė mums patvirtino nėštumą.
Mamai labai rūpėjo, kur yra vaiko tėtis ir kas jis. Mama žinojo tą šeimą, tačiau aš nenorėjau, kad ji sužinotų pirmiau nei vaiko tėtis. Tik pasakiau, kad jo akys – žydros.
Tos informacijos jai pakako – per savaitę ji išsiaiškino, kas jis, ir susiradusi jo telefono numerį, pasakė jam, kad aš laukiuosi.
Aš tiesiog pykau ant mamos, kad ji išdavė mano saugotą paslaptį.
Tėtis kurį laiką su manimi nebesišnekėjo,o mama nuolat verkė.
– Jūsų gyvenimas griuvo jau vien dėl žinios apie nelauktą nėštumą, o vėliau laukė ir tėvų pasmerkimas. Kaip jautėtės būdama visiškai viena ir neturėdama jokio psichologinio palaikymo?
– Tokia tėvų reakcija man kėlė didelį skausmą. Pasaulis slydo iš po kojų. Tai buvo skausmingas tėvų elgesys. Norėjau, kad tėvai mane apsaugotų, tačiau tada atrodė, kad jiems tos apsaugos reikia labiau nei man.
Mano tėvai visada buvo labai mylintys. Mes visada buvome apdovanoti šiluma ir meile – tai pastebėdavo net aplinkiniai. Jiems tai buvo skaudus smūgis.
– Kaip reagavo sūnaus tėtis sužinojęs apie tai, kad jūs laukiatės?
– Jis ėmė man skambinėti, tačiau nenorėjau su juo kalbėti. Tada ėmė rašyti žinutes. Jis pyko, kad jam anksčiau nepranešiau, įžeidinėjo įvairiais žodžiais. Tai buvo jo gynybinė reakcija. Aš jam išsiunčiau vieną žinutę, kurioje parašiau, jog bendrauti galėsime tik tada, kai jis atsiprašys manęs. Daugiau jis man nerašė.
Nebendravome iki pat vaiko gimimo. Kovo 17-ąją, kai buvo terminas gimdyti, jis man atsiuntė vienintelę žinutę, kurioje įrašė vienintelį žodį: „Jau?“. Įsiutau – atrodytų, lyg tai būtų grindų plovimas ar šiukšlių išnešimas. Atrašiau, kad jei jis kalbąs apie sūnų, tai aš dar nepagimdžiau.
– Koks buvo jūsų pačios nėštumas?
– Mokiausi Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje, todėl nuo rugsėjo, įpusėjus nėštumui, nusprendžiau imti akademines atostogas.
Tada man labai padėjo fortepijono dėstytoja, kuri, sužinojusi apie mano nėštumą, kartu su kitais dėstytojais sudarė man itin palankias sąlygas tęsti mokslus. Mokiausi nuotoliniu būdu, neėmiau atostogų. Važinėti į įstaigą negalėjau, nes mane nuolat pykino – net autobuse išbūti negalėdavau. Šiai dėstytojai esu dėkinga už palaikymą – ji man suteikė tą pagalbą, kurios man labai reikėjo.
– Kokie šiuo metu yra jūsų sūnaus santykiai su tėčiu ir jo šeima?
– Mano sūnaus tėtis nėra pasiruošęs priimti sūnaus, nors, turėdamas galimybę, prisideda finansiškai prie jo išlaikymo. Aš vis kalbinu jį susitikti su vaiku, tačiau jis atsisako, tačiau kiekvienas per gyvenimą einame skirtingu greičiu.
Jei vieną dieną jis nuspręstų būti su juo, neprieštaraučiau – dėl vaiko sutikčiau, kad jis ateitų į mūsų šeimą.
Kai būname Vilniuje, visada pranešu vaiko seneliams iš tėvo pusės, kad atvykome, todėl jie bet kada gali su juo matytis. Noriu, kad iš mano pusės būtų padaryta viskas, ką galėjau padaryti sūnaus labui.
Neseniai tėvas priėjo prie berniuko, padavė jam ranką. Nesakiau jam, kas jis. Kol tėčio nėra sūnaus gyvenime, nemanau, kad yra prasmė apie jį žinoti. Laikui bėgant, tikiu, tam tikri dalykai išaiškės savaime.
– Atleidot sūnaus tėčiui, kad jis jus paliko visiškai vieną prieš visą pasaulį?
– Sugebėjau atleisti tik tada, kai sūnus paaugo. Negaliu pykti ant žmogaus, kuris man padovanojo tokią nuostabią dovaną. Daug meldžiausi ir mano širdį užliejo ramybė. Supratau, kad negaliu nieko teisti ir kaltinti.
Nebepykstu ir ant tėvų, kurie manęs tą minutę nepalaikė. Dabar mano tėtis labai rūpinasi anūku. Jis – tikras džiaugsmas seneliui, o senelis – didelė pagalba man.
– Kaip dabar atrodo jūsų gyvenimas, kai dramatiškiausias periodas – praeityje? Gal į širdį įsileidote naują draugą?
– Šiuo metu VDU studijuoju dainavimą, vadovauju keliems bažnytiniams chorams. Su sūneliu gyvename būste, kurį neseniai įsigijome.
Šiuo metu neturiu jokio širdies draugo ir, tiesą sakant, jo neturėjau. Esu pasiruošusi naujiems santykiams
Dabar imu galvoti, kad jau būčiau pasiruošusi naujiems santykiams, todėl jei atsirastų žmogus, galėsiantis pamilti ne tik mane, bet ir mano sūnų, įsileisčiau jį.
– Kokias vertybes puoselėsite savo sūnui? Bandysite apsaugoti nuo to, kam pati neatsispyrėte būdama 16-kos?
– Labai noriu, kad mano sūnus su manimi jaustųsi saugus. Svarbiausia, kad mes kalbėtume.
Noriu, kad jis klaustų manęs visko, kas jam, skirtingais amžiaus tarpsniais, bus aktualu. Aš stengsiuosi rasti atsakymus ir atvirai kalbėsiu. Svarbiausia, kad jis žinotų, jog jeigu žmonės jį paliks ar įskaudins, aš visada būsiu šalia.
– Šiuo metu savanoriaujate krizinio nėštumo centre „Neplanuotas nėštumas“. Kaip jis atsirado jūsų gyvenime?
– Mano sūneliui ėjo antri metukai, kai išgirdau apie šio centro veiklą. Kai perskaičiau aprašymą, mintyse ėmė suktis klausimai, kur jis buvo tada, kai laukiausi ir neturėjau į ką remtis. Psichologinė pagalba man buvo labai reikalinga ir tada centro darbuotojai man būtų labai padėję.
Ėmusi savanoriauti padėjau atsitiesti vienai merginai, kuri sužinojo apie neplanuotą nėštumą. Labai džiaugiausi, kad dėl savo skausmingos patirties esu pajėgi padėti panašaus likimo merginoms. Tikiu, kad su Dievo pagalba padėsiu dar ne vienai.
Aš puikiai žinau, koks svarbus moralinis palaikymas yra tokiose situacijose. Visoms moterims, kurios išgyvena neplanuoto nėštumo krizę, krizinio nėštumo centre „Neplanuotas nėštumas“ teikiama psichosocialinė, psichologinė, materialinė, finansinė parama, esant poreikiui – kūdikio kraitelis, palaikymas ir lydėjimas nėštumo periodu, ginekologo bei teisininko konsultacija, laikinos saugios gyvenamosios vietos suradimas. Konsultacijos anonimiškos ir nemokamos.
