Vaikas labai judrus, turi savo nuomonę beveik visais klausimais, nuolat ginčijasi. Kartais nusileidžiame. Jam daugiau yra leidžiama nei draudžiama. Fizinės bausmės nenaudojamos, balsą kartais pakeliame, bet neveikia. Ką tėvai negerai daro, kad vaikas turi tiek daug agresijos?“ - klausia lrytas.lt skaitytoja Virginija.
Atsako Paramos vaikams centro psichologė Jūratė Baltuškienė:
Labai dažnai kylantis klausimas tėvams, auginantiems 3-6 metų vaikus – nesaugūs ir netinkami vaikų stiprių emocijų proveržiai. Dažnai kyla klausimų, ką daryti, kai vaikas elgiasi agresyviai, mušasi, skriaudžia kitus, gadina daiktus. Panašu, kad dažnai vaikai taip elgiasi tada, kai yra apimti stiprių emocijų (pykčio, nusivylimo, nerimo, neteisybės jausmo) ir neturi kitų būdų kaip jas išreikšti saugiai. Rekomendacijos, ką galėtų išbandyti tėvai:
* Mokyti vaiką kokiais kitais būdais galima išreikšti savo jausmus.
Jei vaikas supykęs Jums trenkia, Jūsų pirminė reakcija sulaikyti jį fiziškai (paimti už rankų, prilaikyti kojas ir pan.). Tada sakyti: “Matau, kad pyksti, tačiau manęs mušti negali, geriau pasakyk žodžiais kas atsitiko, kas Tave taip supykdė” arba “Matau, kad labai supykai, bet man trenkti negali, gali trenkti į lovą”. Ir kai vaikas padaro bent kažką panašaus į tai, ką Jūs jam patarėte, iškart pagirkite. Pavyzdžiui: “Kaip gerai, kad Tu pasakei, kad supykai, nes aš Tau neleidau žiūrėti daugiau filmukų. Dabar man daug aiškiau, kaip Tu jautiesi. Pasikalbėkime, kodėl filmukų laikas turi būti ribojamas” arba “Va kaip gerai, kad trankai lovą, taip visi piktukai daug greičiau išbėgs ir Tu pasijausi geriau”.
* Priimti vaiko amžių atitinkančius poreikius ir nekariauti.
Vaikams nuo 1,5 iki 4 metų (plius minus) pagrindinis psichologinis poreikis - būti savarankišku ir nepriklausomu. Todėl dažnai tokiame amžiuje vaikai ima prieštarauti tėvams, turėti kitokią nuomonę ir už ją kovoti. Tai vaiko pirmieji bandymai būti savarankišku, bandyti nuspręsti savaip. Turime padėti vaikui šiuos poreikius patenkinti, nes jis jų vis tiek sieks ir sieks mums nepriimtinais būdais. Tad jei vaikas turi savo nuomonę, tai yra labai pozityvu, gyvenime jam tai bus labai reikalinga ir svarbu. Tačiau tai nereiškia, kad tėvai turi nusileisti visais klausimais, kad vaikas tik pasijaustų pasiekęs ko nori. Dažnai savarankiškumo poreikis nenukenčia, kai vaikui pasiūlome rinktis iš dviejų alternatyvų. Pavyzdžiui, jei mes jį kviečiame ateiti valgyti, tai savarankiškumą ugdantis vaikas gali atsisakyti tai daryti, todėl galime jam siūlyti rinktis iš kitų alternatyvų, o ne iš to ar eiti valgyti, ar ne. Galima sakyti: “Laikas valgyti, Tu atbėgsi ar atstriksėsi prie stalo” arba “Laikas prie stalo. Tau įrankius padėti ar šiandien Tu pasiimsi juos pats”.
* Nepamiršti pagirti, kai vaikas elgiasi tinkamai.
Svarbu pastebėti tas situacijas, kai vaikas elgiasi tinkamai, klauso, susitvardo ir panašiai. Tada svarbu vaiką pagirti, pasidžiaugti. Nereikia priminti senų “nuodėmių”, bet pasidžiaugti naujų šauniu elgesiu. Pavyzdžiui nebus pagyrimas, jei sakysime: “Pagaliau Tu paklausei manęs, šaunuolis, duok penkis, kad visada taip”. Geriau vietoj to sakykime: “Ačiū, kad padarei kaip prašiau. Dabar mums liko daugiau laiko malonioms veikloms. Duok penkis!”.
* Svarbu išlaikyti nuoseklumą.
Svarbu drausminant ar derantis dėl susitarimų, išlaikyti nuoseklumą. Jei kažko neleidžiame, neleisti to visada, nesvarbu kaip keičiasi mūsų nuotaika, nusiteikimas, jėgos ar išorinės aplinkybės. Jei leidžiame kažką, tai leisti be papildomų sąlygų, reikalavimų ir panašiai. Jei dėl tų pačių dalykui vaikui kartais nusileidžiame (nes kartais tikrai nebėra jėgų kariauti), vaikas išmoksta, kad jei nori pasiekti savo, turi labiau prieštarauti, trenkti ar pabėgti ir tada tėvai nusileis. Tad svarbu išlaikyti nuoseklumą, kad vaikas išmoktų, kad tėvų sprendimai nesikeis nepriklausomai nuo nieko. Tai suteiks vaikui saugumo jausmą ir su laiku jis išmoks priimti tai, ko prašo tėvai.
Specialisto atsakymas suformuluotas remiantis trumpa informacija, kuri yra pateikta skaitytojų laiške. Jei vaiko elgesys ir savijauta kelia daugiau klausimų, rekomenduojama kreiptis dėl išsamesnio psichologo įvertinimo ir rekomendacijų.
***
Jeigu susiduriate su auklėjimo problemomis, sunkiai susitvarkote su vaikais – tai nereiškia, kad esate blogi tėvai. Jau vien tai, kad atsivertėte šį straipsnį, reiškia, jog nemanote, kad rykštė, pakeltas balsas ar grasinimas yra patys tinkamiausi vaikų auklėjimo būdai. Tačiau auklėjime būna situacijų, kai be specialių žinių sunku priimti tinkamą sprendimą ar pasirinkti priemonę.
Kviečiame nelaukti, kol problemos įsisenės – pasikonsultuokite su Paramos vaikams centro specialistais, užduodami anoniminį klausimą portale lrytas.lt, įrašę jį į projekto „Auginu be rykštės“ skydelį (jį rasite po šiuo straipsniu).
Specialistų atsakymai ir patarimai pasirodys rubrikoje „Vaikai“.
