Atrodytų, reikalai turėtų pagerėti papildžius Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą fizinių bausmių draudimu, dėl kurio buvo sulaužyta tiek iečių ir beržinių vytelių, kad maža nepasirodė. Visuomenės susipriešinimas dėl šio draudimo atskleidė, kad šalyje, kur beržine koše penimos užaugo kartų kartos, perauklėti suaugusius yra nepalyginti sunkiau nei auklėti vaikus. Paradoksalu, bet mūsų visuomenei, kur vis galioja nerašyta stipresniojo teisė, supratimas apie vaikų auklėjimą be diržo gali būti įdiegtas taip pat tik prievarta – įstatymo raide.
Tačiau pataisos, mūsų vaikų laimei, pagaliau priimtos, tik ar jiems nuo to saugiau? Kažin. Vaikų teisų apsaugos skyriai ir pati Vaiko teisių Kontrolieriaus įstaiga dėl šių permainų pasijuto lyg drugio krečiami. Paaiškėjo, kad atimti vaikus iš smurtaujančių tėvų neužtruks, tik kur tuos atimtus vaikus saugiai padėti? Valdiški globos namai uždaromi, o vadinamuosius budinčius globėjus gali ant pirštų suskaičiuoti – daugiau kalbėta apie jų ruošimą nei paruošta! O jei ir vėl pasitaikys vaikas su negalia, nekalbantis – kaip jį prakalbinti, kuo tikėti – tėvais ?r kaimynais? Ką ir kur tokiu atveju vežt? Stogas pačiam VTA skyriui gali nuvažiuoti!
Paaiškėjo, kad įstatymo raide drausti mušti vaikus yra pigu ir paprasta, o štai pasirūpinti jais, laiku ir nuolat teikti tėvams pagalbą, kad šeima su vaikais nenusiristų į skurdą, socialinę riziką ir atskirtį – brangu, sunku, nuobodu. Todėl konferencija Seime, kurią surengė Vaiko teisų kontrolieriaus įstaiga, atrodė švelniai tariant keistai , o jos pavadinimas „Ko reikia, kad vaikų teisės būtų užtikrintos?“ - lyg iš medžio iškritus. Šis klausimas liko retorinis, o pati konferencija – proginis pasisėdėjimas po skandalingų įvykių ir vaikų žūčių. Pirma ieškota kaltų, paskui ieškota psichologų, lyg paskutinio šiaudo vaikams ir jų teisėms... Pulta skaičiuoti juos lyg viščiukus pavasarį, konstatuota, kad tų psichologų lyg ir atsirastų, tačiau be kompetencijų, o jei ir su, taigi etatų jiems vis tiek nėra! Konferencijos „vinis“ buvo policijos generalinio komisaro pasirodymas tribūnoje su filmuku apie policijos kasdienybę gelbstint vaikus nuo smurto.
Tačiau, geriau pagalvojus, ar tai nėra visiško valdžios susimovimo vaikų teisių srityje liudijimas? Šioje valstybėje be gerojo dėdės policininko vaikučių niekas neapgins! Seime Vaikų teisių kontrolierė E. Žiobienė kalbėjo apie kažkokį „stovėjimą kryžkelėj“, tačiau kiti pranešėjai drėbė tiesiai: duobėj esame su visomis vaiko teisėmis! Pačiam dugne. Padėtis daugiau nei absurdiška. Ar žinote, kad Lietuvoje yra turime virš 40 puikiai įrengtų vaikų apklausos kambarių prie teismų , kuriose dirba ... 2, 5 teismo psichologo? Tiesa, vaikų su raidos sutrikimais apklausti, pasirodo, negebėtų ir tie 2,5 specialisto!
Apie silpniausių, labiausiai pažeidžiamų vaikų – vaikų su negalia – teises apskritai nekalbama. O juk Vaiko teisių konvencijoje, kurios Lietuva įsipareigojo paisyti, vaikams su negalia išskirtas specialus straipsnis, kur pabrėžiama , kad „neįgaliam vaikui būtina suteikti pasitikėjimą savimi ugdančias gyvenimo sąlygas ir skatinti būti aktyviu visuomenės nariu. Jam turi būti užtikrinta ,,ypatinga globa ir parama“, ,,speciali priežiūra“, kuri būtų prieinama. O Neįgaliųjų Teisių Konvencijos, ratifikuotos mūsų valstybėje, 23 straipsnis kalba būtent apie pagalbą šeimai, auginančiai vaiką su negalia.
Tačiau net 70 proc. visų pastabų dėl Neįgaliųjų teisių konvencijos nesilaikymo Lietuva gavo... būtent dėl vaikų su negalia! Tai priminė Aušra Stančikienė, labdaros ir paramos fondo „Algojimas“, kuris rūpinasi vaikais su negalia ir jų šeimomis, vadovė. „Suaugę neįgalieji patys gali kovoti už savo teises ir išsikovoja, tuo tarpu vaikai su negalia – bejėgiai, jų šeimos – smarkiai sužeistos, nustumtos į atskirtį, – sakė A.Stančikienė. – Taip, kai kurios mamos nesudeda rankų, tačiau vienos stengiasi tiktai dėl savo vaiko, o kitos susiburia po tam tikros negalios pobūdžio ar diagnozės vėliava. Gaila, bet jų kovos dėl vieningumo stokos, nesutarimų ir diagnozės pervertinimo neatneša laukiamų permainų visiems mūsų vaikams.“
Iš 2016 m. gautų 607 skundų Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai 80 buvo apie patirtą diskriminaciją dėl negalios. Dažniausiai ji lietė psichikos negalią turinčius asmenis. Spėkit – o ar tėvai kreipiasi į valdžios institucijas dėl savo neįgalių vaikų diskriminacijos? Tėvai tyli, nes nebesitiki valstybės pagalbos ir užtarimo, nes negauna to nuo nepriklausomybės atgavimo.
Lemtis auginti vaiką su negalia nesirenka šeimos. Kiekvienai tai sunkus išbandymas, juolab kad ir vaiko teisių užtikrinimą valstybė palieka tėvams, vienišai mamai, neva taip išreikšdama pasitikėjimą jais. Tačiau būkite ramūs, mylintys mamytės ir tėveliai: vos gavę signalą apie galimą neįgalaus vaiko drausminimą fizine bausme, VTAS darbuotojai kaip mat jus aplankys – nors apie kasdienes jūsų bėdas neturi žalio supratimo!
Socialinių tinklų uždaruose tėvų, auginančių vaikus su negalia, forumuose dalinamasi baimėmis ir skaudžia patirtim apie šoką keliančius netikėtus VTAS atstovų vizitus. Neįgalus vaikas, įkalintas namuose, nelankomas jokio psichologo ar socialinio darbuotojo, staiga parūpsta valstybei!
Tuo tarpu tokių vaikų šeimoms neteikiama jokia pagalba! Tėvai norėtų auginti vaiką be prievartos, tačiau nenumano, kaip sudrausminti nekalbantį, kalbos nesuprantantį kitokios raidos paauglį jo nebaudžiant. To griebiamasi iš nevilties, o kurie tėvai ima ramintis mintimi, kad vaikas kitaip nesupras, jam neskauda – ir net įtiki tuo.
„Tokiu atveju kantriai aiškiname tėvams, kad jie labai klysta, - sako A. Stančikienė. - Bet jeigu skubėtume pranešti VTAS apie kiekvieną įtarimą dėl mušimo – ar vaikams dėl to būtų geriau? Jau atsikandom: kartą vis dėlto ryžomės pranešti apie grubiai pažeistas vaiko teises - tam, kad mūsų sukviesti institucijų specialistai sutartų dėl pagalbos besikankinančiai šeimai - tačiau neįgalus vaikinas kaip mat atsidūrė psichiatrinėje... Nieko geriau nesugalvota! Tad mes pasirenkame patys dirbti su tėvais, įtraukti ir mokyti specialistus, teikti paslaugas vaikui ir jo šeimai“ – sakė fondo vadovė.
Pozityvios tėvystės paskaitėlėmis čia neišsiversi. Iškilus JAV psichoterapeutas Karlas Wittackeris rašė, kad tėvams reikalingos ne tik žinios: šios nuteka lyg nuo žąsies vanduo nepaliesdamos jau susiformavusios žmogaus pasaulėžiūros. Įstatymai ir informacija jo neprivers augti ir keistis. Netinkamą tėvų elgesį su vaikais keičia tiktai nuolatinė, sisteminga žmogiška pagalba padedant įgyti kitokios bendravimo su vaiku patirties.
Anot A. Stančikienės, fondo „Algojimas“ vystomojo projekto „Pojūčių klinika“ specialistai žino, kad net ir mylint ypatingos raidos vaiką, gerai jį pažįstant ir mokant jį nuraminti, jo agresijos ar saviagresijos priepuolių išvengti ne visada pavyksta. Bet jeigu tėvai negauna specialistų paslaugų – retas išsiverčia be prievartos. „Tačiau regionuose tokios paslaugos nei vaikams, nei šeimoms neteikiamos net privačiai, jau nekalbant apie valstybės ar savivaldos paslaugas. Ar tai nėra institucinis smurtas, kai valstybė, spjauna į savo pareigą užtikrinti vaikų su negalia teises , o tėvams tenka prisiimti atsakomybę už padarinius?“ – klausė fondo vadovė.
Užtat mūsų valstybė vaikams su sunkia negalia leidžia merdėti namuose, ant išsekusios motinos rankų - nesulaukus eilės į įstaigą su medikų priežiūra, mat šios skirtos tik suaugusiems. Arba klok, motin, 900 eurų per mėnesį už privačią! Tokią baisią neviltį neseniai patyrė dukrelę namuose viena pati slaugiusi jonavietė. Ar protu suvokiama, kai tai vyksta ES valstybėje – vos gyvam vaikui tenka laukti ilgoje eilėje į pensionatą? Ak, nesulaukė? Ką gi, į kapus Lietuvoje jis bus praleistas be eilės... ? savo teisių vaikai su negalia dar palauks!
