Vieno garsiausių fotoalbumų „Neregėta Lietuva“ autorius M.Jovaiša su žmona Brigita augina dvi dukras ir du sūnus. Vaikų amžius svyruoja nuo 2 metų iki keturiolikos, todėl tėvams netrūksta įvairiausių situacijų auklėjant atžalas.
Po lygiai mergaičių ir berniukų turinti pora galėtų atžalų priežiūra pasidalyti, tarkim, tėvas užsiimtų sūnų auklėjimu, motina – dukterų. Bet taip Jovaišų šeimoje nėra.
„Nei aš, nei žmona negalėtume įvardyti, kad čia – mano vaikai, čia – tavo“, – juokėsi M.Jovaiša. Tačiau netrukus tėvas pripažino, kad puspenktų metų Antaną jis prižiūri dažniau. Kodėl?
Mat jaunėlis sūnus nuo mažens – labai kaprizingas, kelia daug rūpesčių, todėl mamai trūksta kantrybės vien jį prižiūrėti.
„Šeimoje Antaną vadiname mano augintiniu, nes aš jį auginu, daugiausia rūpinuosi. Su juo dažnai miegu, nes jis vienas ne visada užmiega. Naktį jis kartais pabunda dėl pilvo skausmų, verkia, reikia jį paglostyti. Todėl Antanukas – mano.
Savaitgaliais jį pietų miego migdau, skaitau pasakas. Bet negalėčiau pasakyti, kad kuris nors kitas vaikas man nesvarbus, visi jie – mano“, – pasakojo vyras.
M.Jovaiša negalėtų nubrėžti ir ribos tarp dukterų ir sūnų auklėjimo, nes tai niekuo nesiskiria. Mariją (14 m.), Vincentą, Antaną ir Oną (2 m.) turintys tėvai perėjo visus jų auginimo etapus.
„Visas spektras“, – auginimo ypatumus, apimančius nuo kūdikystės iki paauglystės, apibūdino verslininkas. Su fotografija susijusius tarptautinius projektus kuriantis M.Jovaiša dažnai į užsienio šalis leisdavosi su visa šeima, bet pastaruoju metu keliauja su vienu ar kitu vaiku.
Keliauti su didele šeima tapo sudėtingiau. Be to, vyresnėliai vaikai lanko mokyklą, negali jų dažnai atitraukti nuo pamokų.
– Kuris sūnus pastaruoju metu lydėdavo jus į komandiruotes užsienyje?
– Kai vykau savo reikalais į Kubą, Meksiką, Jungtines Amerikos Valstijas, į keliones pasiimdavau Antaną. Jam dar tik treji metai buvo, bet sūnus netrukdė dalykiniams susitikimams.
Vesdavausi jį į pokalbius su verslininkais, valstybės pareigūnais, aviacijos specialistais.
Antanas mane lydėdavo kaip asistentas, tuose susitikimuose sėdėdavo ramus ir rimtas.
– Sūnui nė karto nereikėjo laukti už durų, kol pasibaigs jūsų susitikimas?
– Jokios bėdos nebuvo. Daugelyje pasaulio šalių palankiai žiūrima į vaikus.
Kinijoje ir Japonijoje turbūt būtų kitaip, nes tose šalyse tėvai nemėgsta vaikų visur tempti paskui save. Jiems nepatinka vaikų keliamas triukšmas, todėl visur turi būti tvarka. Jeigu susitinka suaugusieji, vaikai turi likti namuose.
Net kai visa šeima keliavome po Japoniją, restoranuose, būdavo, mums net pagrūmoja, kad vaikams leidžiame lakstyti.
– Kuo skiriasi verslo kelionės, kai į jas leidžiatės su Antanu ir kai su Vincentu?
– Vincentui netrukus sueis dešimt metų, todėl su juo mažiau rūpesčių. Aš mėgstu anksti atsikėlęs pabėgioti, todėl Vincentą galiu vieną kambaryje palikti.
Tuo metu, kai bėgioju, jis dažniausiai miega.
Bet jeigu ir atsibustų, atsiverstų knygą arba pasižiūrėtų animacinį filmą. Dėl to visiškai ramiai galiu grįžti po valandos.
O Antano negaliu nė kiek palikti vieno. Be to, jį dar reikia migdyti pietų miego. Turiu taip planuoti, kad vidurdienį surasčiau jam laiko, kaip pasnausti, antraip jis vakare būtų irzlus. Vien sūnų amžiaus skirtumas turi savų niuansų.
Antanas labai smalsus, visur eina, visur lenda. Negaliu jo paleisti iš akiračio nė minutei. Vincentas – didesnis, jau žino, kas jam įdomu, o kas ne.
Išvykęs su vienu ar kitu vaiku į kelionę visuomet surandu jiems pramogų – nueiname į zoologijos sodą, pramogų parką, muziejų.
– Pirmenybė rinkti vardus sūnums buvo jūsų?
– Tas, kurį jau tikrai aš rinkau ir truputį dėl jo pakovojau, – Antano vardas.
Jis gimęs spalio 23-iąją ir vardas su Antaninėmis nesusijęs.
Mane buvo ištikusi vardų žanro krizė, tuo metu neturėjau tokio vardo, kuris būtų staiga šovęs į galvą ir pritikęs sūnui ir dėl kurio būtume sutarę su žmona.
Norėjau skambesnio vardo, sūnui jis tinka. Be to, Antanas buvo mano prosenelis. Šiais laikais toks vardas retas.
Vincentų dabar užderėjo, nors tuo metu, kai sūnus gimė, šis vardas atrodė naujoviškai.
– Antano ir Vincento charakteriai kuo nors panašūs?
– Mūsų Antanas – emocijų uraganas. Jis – sudėtingo būdo, žmona su juo neturi tiek kantrybės, todėl jis man patikėtas. (Juokiasi.) O Vincentas kitoks, daug jautresnis vaikas, truputį uždaras.
– Pomėgis sportuoti jus labiau sieja su sūnumis?
– Tiesą sakant, negalėčiau tokios linijos nubrėžti tarp to, kaip žiūriu į sūnus, ir tarp požiūrio į dukras. Linija brėžiama pagal tai, koks vaiko būdas, kas jam patinka, kokį tarpusavio ryšį su juo turiu.
Su Marija esu labai artimas kaip su pirmagime. Ji taip pat veikli, labai sportiška. Dukra jau pakankamai ūgtelėjusi, kad turėtume kuo daugiau bendrų pokalbio temų.
Diskutuojame apie įvykius pasaulyje, religijas, apie tai, ko jie mokykloje mokosi. Su Vincentu taip pat šnekamės tomis temomis tiek, kiek jam įdomu. Per prievartą juk geras nebūsi.
Vincentas labai mėgsta žaisti futbolą. Jis daug treniruojasi, dažnai vyksta į rungtynes. Kiek galiu, aš lydžiu jį, kiek gali – mano žmona. Juk turėdamas keturis vaikus negali visąlaik paskui vieną lakstyti.
– Vincentas pats pasirinko futbolą ar jūs jam patarėte?
– Tai buvo mano ir Brigitos siūlymas, nes matėme, kad Vincentas sunkiai priima naujoves ir truputį baikštus. Nusprendėme, kad futbolas jam, tuomet dar penkiamečiam, padės sustiprinti charakterį.
Pirmus du mėnesius sūnus sunkiai pasidavė treniruotėms. Būdavo, nuvedu, jis išeina į aikštę, kyla koks nors triukšmas ar treneris sušvilpia garsiau, jau, žiūrėk, Vincukas apsisuka ir ašarodamas ateina: „Nebenoriu žaisti.“ Nuramindavau jį, ir sūnus vėl išbėgdavo į aikštę.
Kai įvyko persilaužimas, jis įsitraukė į futbolą taip, kad dabar tik ir svajoja, jog ateityje norėtų žaisti pasaulio čempionate.
Jo klausiau: ką darysi, jei nepateksi į pasaulio futbolo čempionatą? Vincentas turi atsakymą – bus gydytojas. (Juokiasi.)
– Antanas taps gimnastu?
– Antanas gimė tuo metu, kai gimnastika atsirado mano gyvenime. Namuose yra gimnastikai skirti treniruokliai. Supratau, kad ir Antaną treniruosiu.
Kai Vincentas gimė, gimnastikos nebuvau atradęs – gal ir jį būčiau į šį sportą įtraukęs.
O mažylė jau daro gimnastikos pratimus.
Pamatytumėte, kaip Onutė daro tiltelį, špagatą. Po to ji galės rinktis šokius ar baletą, nes turės pagrindus.
Antanas nuo trejų metų lanko gimnastikos klubą. Aš kai kurių dalykų, tokių kaip šuoliai ar salto, kurie man savarankiškai nepavyksta, individualiai mokausi su treneriu.
O jėgos pratimų mokausi savarankiškai, nes namuose tam turiu sąlygas. Kieme stovi visa gimnastikos įranga, todėl geru oru malonu sportuoti. Tik žiemą einu į sporto klubą.
Sužinojau, kad gimnastika sutvirtina žmogaus liemenį ir laikyseną, todėl užsiimti tuo nuo mažens – labai sveika. Raumenys turi būti ne tik stiprūs – reikia mokėti ir juos valdyti, įtraukti darant bet kokius pratimus, nes užsiimant gimnastika dirba visas kūnas.
Kai pats mokiausi mokykloje, per fizinio lavinimo pamokas būdavo gimnastikos elementų – lipdavome virve, darydavome tiltelius, atlikdavome pratimus prie gimnastikos sienelės, eidavome buomu.
Gali būti, kad vėliau Antanas norės rinktis komandinį sportą – krepšinį ar futbolą. Kai su juo palydime Vincentą į treniruotes, jaunėliui leidžiame paspardyti kamuolį. Matau, kad jam tai patinka.
– Kokių vaikų auklėjimo taisyklių laikotės?
– Vincentas labai linkęs į kompiuterius. Bet kartais reikia riboti žaidimų laiką, kad vaikas per daug neįniktų.
Esame sutarę, kad galima žaisti tik šeštadienį ir sekmadienį – tris kartus po pusvalandį. Jei nusikalsta, žaidimų kartų sumažinimas – viena bausmės formų.
Bet svarbiausia – laikytis dienotvarkės. Stengiamės palaikyti tokį dienos režimą, kad vaikai ilgai nevakarotų, nes jiems būtina gerai išsimiegoti, pailsėti.
Darbo dienomis jau aštuntą valandą vakaro reikia sukti link lovų – praustis, nusiraminti, pasiruošti miegui. Devintą valandą jie turi gulėti lovose, nors iškart neužsnūsta, bet pusė dešimtos – jau vėliausias laikas užmigti. Jie anksti keliasi – pusę septynių ar septintą valandą.
Sakyčiau, su žmona vaikus auklėjame laisvai – nėra labai griežtų taisyklių ar nustatytos tvarkos, ką jie privalėtų padaryti. Mes juos švelniai įtraukiame į namų ruošos darbus – paprašome nuo stalo nurinkti indus, juos suplauti, pašluoti grindis.
Bet nepersistengiame, nereikalaujame, kad jie būtinai dirbtų, žinoma, turi apsitvarkyti savo kambarius, susirinkti numestus žaislus.
Svarbiausia auklėjimo filosofija – jie turi nuolat būti kuo nors užsiėmę. Vaikams didžiulis blogis – bimbinėti, nes iš to kyla elgesio problemų.
Todėl mūsiškiai turi daug veiklos – iki trečios valandos jiems pamokos, po to – būreliai, namų darbų ruošimas.
Namuose jiems taip pat yra visokios veiklos, nes kieme įrengta krepšinio lenta, sūpynės, tampri juosta, per kurią einant reikia išlaikyti pusiausvyrą.
Taip pat stovi didelis batutas, ant kurio vaikai mėgsta šokinėti. Yra ir kur pasikarstyti. Tai įrengėme dėl to, kad vaikai turėtų kur aktyviai lavintis.
– Ar norėtumėte, kad sūnūs paveldėtų verslą?
– Nenorėčiau. Man toks tradicinis požiūris, kad reikia užsiauginti įpėdinį, nepatinka.
Mano pagrindinis noras – suteikti jiems geriausią išsilavinimą, koks pavyks pagal jų polinkius ir mūsų išgales.
Dar svarbu, kad vaikai patys atrastų tai, kas jiems įdomu ir kas sekasi.
