Mažos mergaitės istorija palietė daugybę širdžių tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. Ligai iš paskutiniųjų nepasiduodanti Evutė buvo tapusi vilties ir kovos už gyvybę simboliu.
Po žinios apie smegenų auglį šeima nepasidavė. Neoperuojamą auglį jie bandė gydyti visais įmanomais būdais – mergaitei buvo taikomi radioterapijos bei imunoterapijos kursai.
Gydymo kelias nebuvo itin lengvas. Šeima nuolat kovojo su mergytės būklės nuopuoliais ir pakilimais. Būdavo dienų, kai mergytės sveikata pagerėdavo – tuo visada pasidžiaugdavo mažosios princesės mama Luiza Aniulienė.
Už suaukotus pinigus – žaidimų aikštelė
Prie mažosios Evos gydymo finansiškai prisidėjo tiek Airijoje, tiek Lietuvoje gyvenantys tautiečiai.
Po mergaitės mirties L.Aniulienė nusprendė visus suaukotus pinigus, kurių nepanaudojo dukrelei gydyti, skirti kilniems tikslams, susijusiems su kitų sergančių vaikų gydymu.
Vienas tokių – vaikų žaidimo aikštelė Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų filialo Vaikų ligoninei.
Luiza, feisbuke pamačiusi ligoninės žinutę, kad mažiesiems pacientams reikia žaidimų aikštelės, suskubo susisiekti su gydymo įstaigos atstovais ir pranešti apie norą prisidėti prie idėjos įgyvendinimo.
„Vaikų ligoninę Vilniuje pasirinkome neatsitiktinai. Žinojau, kad jeigu būtume gyvenę Lietuvoje, būtent čia būtume gydę Evutę.
Svarsčiau, ką daryti su žmonių suaukotais pinigais. Esu padėjusi šeimoms pavieniais atvejais, aukojau labdaros ir paramos fondui „Mamų unija“, kuris šiuo metu stato šeimos namus, tačiau vėliau supratau, kad visiems padėti, kad ir kaip norėčiau, negaliu.
Norėjau pradžiuginti kiek įmanoma daugiau mažųjų ligoniukų.
Ligoninės fondo puslapyje pamačiau, kad renkamos aukos vaikų aikštelei įrengti, todėl nieko nelaukdama susisiekau su atstovais.
Aikštelei įrengti ir pastatyti reikėjo mažesnės sumos, tačiau paaukojau daugiau – neabejoju, kad likusius pinigus ji panaudojo arba panaudos ten, kur labiausiai reikės“, – kalbėjo Luiza.
Žino sergančių vaikų poreikius
Ji tikino norėjusi įrengti būtent vaikų žaidimų aikštelę, nes žino, kad mažieji ligoniukai, net ir sirgdami sunkiomis ligomis, negali ilgai išbūti lovoje, o vos pagerėjus, nori eiti žaisti.
„Mes, suaugusieji, norime gulėti lovoje, tačiau sunkiai sergantys vaikai visada nori žaisti. Jų lovoje nenulaikysi.
Įsivaizdavau, kokia Eva būtų buvusi liūdna, jeigu jai būtų tekę užsidaryti tarp keturių sienų, o į lauką eiti tik pasivaikščioti.
Kadangi Evai nebuvo taikoma chemoterapija, jai nereikėjo izoliacijos. Po radioterapijos ji galėdavo žaisti visą dieną kaip ir sveiki vaikai.
Suprantu, kad daugelis žmonių nesupras tokio mano poelgio, nes mano, kad reikia aukoti vaistams, o tai ir dariau nesiskelbdama, tačiau kartu norėjau pradžiuginti daugiau sergančių vaikų.
Dabar bent žinau, kad šypsosis daug vaikų. Sergančių vaikų mamos mane tikrai supras“, – džiaugėsi Luiza.
Šiuo metu moteris dirba su viena ligonine, esančia Korko mieste, į kurią važiuodavo, kai Evai prireikdavo pagalbos, o liepos 16-ąją ji eis 22 kilometrų žygį dėl ligoniukų gerovės.
„Evutei išėjus norėjau atidaryti labdaros ir paramos fondą, tačiau viską pakoregavo nėštumas. Jis buvo itin rizikingas, pirmus ir paskutinius mėnesius praleidau gulėdama lovoje.
Jaučiau, kad steigti paramos fondą man būtų pernelyg sudėtinga“, – kalbėjo Luiza, šiuo metu sūpuojanti vos kelių mėnesių sūnelį.
Aikštelė būtina mažiesiems ligoniukams
Vaikų ligoninės direktoriaus patarėja Olga Zimanaitė naujienų portalui lrytas.lt tvirtino besidžiaugianti tokia kilnia L.Aniulienės iniciatyva.
„Prie ligoninės turime labai gražų parką, todėl jame nusprendėme įrengti vaikų žaidimo aikštelę. Evos mama, išgirdusi apie projektą, parašė mums laišką.
Ji labai norėjo prisidėti prie aikštelės kūrimo.
Tai vaikams itin reikia vietos, kurioje galima bent trumpam pamiršti skausmą ir nerimą.
Luizos dėka mes praplėtėme aikštelę, papildėme ja sūpynėmis. Čia pažaisti ateina ne tik ligoniukai, bet ir greta gyvenančios vilniečių šeimos su vaikais.
Darbai vyko pavasarį, kai jau buvo galima įgręžti ir betonuoti tam tikras aikštelės dalis“, – kalbėjo O.Zimanaitė.
Per 45 metus, kuriuos ji praleido dirbdama Vaikų ligoninėje, pastebėjo, kad vaikams žaidimo aikštelės bei įrengti žaidimo kambariai – būtini.
Ji tik patvirtino Luizos teiginį, kad sergantys vaikai negali ilgai būti palatoje, jie nori eiti žaisti ir išdykauti, kol leidžia jėgos.
„Būnant linksmesnėje aplinkoje pagerėja jų savijauta, sumažėja nerimas prieš operacijas arba tam tikras procedūras“, – kalbėjo direktoriaus patarėja.
Primename, kad anksčiau esame publikavę išskirtinį, itin jautrų ir atvirą mirusios mergaitės mamos Luizos interviu. Jį galite skaityti čia.
