Mažajam Leo disleksija buvo diagnozuota trečioje klasėje. Anot Laurynos, Lietuvoje profesionalios pagalbos vaikui su šiuo sutrikimu niekas negalėjo suteikti. Kadangi moteris yra mokyklos vadovė, ne kartą konsultavosi su specialistais dėl įvairių vaikų patiriamų sunkumų (mokymosi, psichologinių problemų ir pan.). Išvados visada skambėjo vienodai – „išspręsti vaiko bėdą užtrunka tiek, kiek laiko ta problema nebuvo sprendžiama“. Moteris puikiai suvokė, jog kuo ilgiau neranda sprendimo pagelbėti savo vaikui, tuo ilgiau teks iš to vaduotis. Tuo tarpu, vis didėjantys sunkumai sąlygojo Leo problemas ir kitose srityse.
Vieną dieną į Laurynos vadovaujamą mokyklą atvyko „Brain Gym“ intelekto lavinimo centro atstovės pristatyti savo programos, jauna mama nesitikėjo, jog būtent nuo šios dienos pradės keistis jos vaiko gyvenimas. Visos mamos juokavo, jog pavadinimas „Brain Gym“ (liet. k. „smegenų treniruoklis“) skamba visai nepatraukliai, nes juk tradicinės mokyklos filosofija yra nukreipta tikrai ne į „smegenų raumenų treniravimą“, o į visapusišką asmenybės ugdymą, sąmoningo mokymosi skatinimą. Tačiau vėliau paaiškėjo, jog tai buvo viso labo pirmas klaidingas įspūdis.
„Atsitiktinai į rankas vis ėmė papulti įvairi literatūra apie mokslinius tyrimus ir atradimus smegenų srityje. Labiausiai nustebau, kai knygoje „Save keičiančios smegenys“ perskaičiau apie Stanfordo universiteto komandą, kuri ištyrė nuo disleksijos kenčiančių vaikų smegenis ir konstatavo, jog skaitymui šie vaikai įprastai naudoja skirtingas smegenų dalis nei normalūs vaikai. Po dalyvavimo analogiškoje „Brain Gym“ programoje, stenogramos parodė, jog šių vaikų smegenys ėmė normalizuotis.“ – papasakojo Lauryna apie skaitytą literatūrą.
– Kodėl visgi pasiryžote išbandyti „Brain Gym“ užsiėmimus? – paklausėme jaunos mamos.
– Išstudijavus BrainRx metodiką, su kuria dirba Brain Gym centras Lietuvoje, didžiausią įspūdį paliko bendruomenė, kuri yra kartu jau 10 metų.
Taip pat tai, jog vaikui yra skiriama daug dėmesio, užsiėmimai vyksta individualiai su vaiku, o visi pokyčiai (prieš ir po) yra fiksuojami objektyviais testais (metodika turi tam parengtus labai profesionalius įrankius). Pasvėrę visus „už ir prieš“ ryžomės pabandyti.
– Kaip „Brain Gym“ centre buvo nustatytos Jūsų vaiko problemos?
– Gibsono testo pagalba buvo nustatyta, kokios kognityvinės charakteristikos trukdo atsiskleisti Leo intelektiniam potencialui. Testu buvo nustatyti Leo trumpalaikės bei ilgalaikės atminties, logikos ir priežastinių ryšių suvokimo, mąstymo greičio ir kiti parametrai.
Praėjus dalį programos, testo pagalba, buvo tikrinamas pokytis. Pabaigus programą, gavau ataskaitą, kurioje atsispindėjo, kuriose iš šių sričių Leo padarė progresą, kurios sritys treniruotėms pasidavė sunkiau, dėl ko pokytis buvo vos pastebimas.
Ši ataskaita leido man aiškiau suvokti ką konkrečiai galiu daryti (pvz. žaisti tam tikrą sritį lavinančius žaidimus; ugdymo procese pasitelkti specialius mokymo metodus) arba nedaryti (pvz. nereikalauti iš vaiko to, kas jam fiziologiškai yra per sunkiai „įkandama“, netaikyti vaikui netinkančių mokymo metodų), siekiant padėti savo vaikui.
– Kada pradėjote matyti pirmuosius rezultatus?
– Dar įpusėjus programai ėmiau jausti, jog kažkas vyksta su mano vaiku. Lyg ir nieko akivaizdaus, tačiau pokalbiuose vis dažniau pradėjau girdėti nuoseklesnius paaiškinimus, labai logiškas bei išmintingas išvadas.
Pats Leo džiūgavo, kad mokytojai jį vis dažniau giria už tai, kad jam pavyksta susikaupti, ilgiau išlaikyti koncentraciją pamokų metu. Didžiausią nuostabą palikęs įvykis tapo tai, jog mano 11-metis sūnus, iki šiol neskaitęs (ir net nekentęs) knygų, iš Knygų mugės parsinešė anekdotų knygą. Be jokių paraginimų, skaitė ją šeimos nariams garsiai ir netgi močiutei telefonu skaitė patikusius anekdotus... Man tai buvo didžiulė pergalė.
– Ką patartumėte tėveliams auginantiems vaikus su disleksijos sutrikimu?
– Šiai dienai, kaip mokyklos vadovė, tėvams vis kartoju, kad nebijotų ieškoti priežasčių kai jų vaikas pradeda atrodyti „kitoks“. Gaila, tačiau Lietuvoje vis dar yra priimtina neigti problemas, užuot ieškojus jų sprendimo. Tokia socialinė norma taip pat liečia ir vaikus, jų gebėjimus, unikalumą ir individualumą.
Disleksija, kaip ir kiti mokymosi ar dėmesio sutelkimo sunkumai nėra nuosprendis. Labai daug tėvų nustemba sužinoję, jog pvz. Jamie Oliver‘is mokykloje buvo pripažintas vaiku su mokymosi sunkumais, o pirmą knygą gyvenime perskaitė būdamas 38-nerių.
Diagnozuotą disleksiją turi daugybė mums puikiai žinomų žmonių: Whoopi Goldberg, Steven Spielberg‘as, Richard‘as Branson‘as, Tomas Cruise‘as ir kt. Svarbu žinoti, jog Vakarų šalyse su šiomis diagnozėmis profesionaliai dirbama jau ilgus metus, todėl labai džiugu, jog ir Lietuvoje pagaliau atsiranda programos tiems, kurie nusprendžia padėti savo vaikui.
