Pastebėjau, kad žmonės visada laukia greitų atsakymų ir veiksmų plano, bet jų tiesiog nėra. Tikrai žinau, kad perdėtas kalbėjimas apie pasitraukimą iš gyvenimo neturi gydomųjų galių, o skirstymas į moterišką ir vyrišką savižudybę absoliučiai klaidingas. Esant tokiai šalies statistikai žmonėms būtina ne žuvį duoti, o išmokyti juos žvejoti. Tad pradėkime ten, kur viskas užsimezga.
Dabartiniai trisdešimtmečiai, kuriuos auklėjo sovietiniai tėvai, yra savotiška perdėtai savarankiškų vaikų karta. Anksčiau juk vyravo gana daiktiškas požiūris į vaiką: jis turi būti pavalgydintas, aprengtas, sužiūrėtas, o emociniai poreikiai likdavo nepastebėti. Tad išaugo karta, kuri laiko savyje problemas, jų nesprendžia ir dažnai save sunaikina, nes nepatyrė saugaus ryšio artimoje aplinkoje.
Visi, kurie vaikystėje patyrė nesaugų ryšį artimoje aplinkoje, patenka į rizikos zoną, nes nemoka spręsti savo problemų. Pavyzdžiui, jeigu pykstatės su antrąja puse ir bijote, kad dėl konflikto būsite palikti, arba jus nuolat kamuoja pavydo priepuoliai, tai reiškia, jog vaikystėje buvo suformuotas nesaugus ryšys. Jūsų patyrimas su tėvais persikelia ir į visus dabartinius santykius.
Berniukas ar mergaitė, kurių tėvai daug dirbo arba vienas iš tėvų turėjo žalingų įpročių, gana greitai išmoksta pasirūpinti savimi. Visi ploja rankomis, koks savarankiškas vaikas, o jis patiria didžiulį nesaugumą, nes jaučia, kad yra niekam nereikalingas, niekas nesidomi jo poreikiais.
Vaikas tiki, kad tik pats gali savimi pasirūpinti. Tai labai klaidinga žinutė jaunam žmogui. Ji gali lemti savęs sunaikinimą. Manymas, kad savaime esi nereikšmingas, kad neužtenka tiesiog būti, o reikia nuolat rodyti rezultatą, veda prie nuolatinio savęs neigimo, baimės bandyti ir klysti, nuolatinio apsimetinėjimo kuo nors kitu ir minčių apie savižudybę. Kai tokie žmonės ateina į konsultaciją, jie transliuoja nesaugumą.
Taip auginti vaikai turi klaidingą suvokimą, kad norint būti laimingam reikia būti sėkmės lydimam, ką nors duoti. Būti savimi nesaugu, nes tada gali būti atstumtas, nemylimas. Kai toks žmogus susiduria su bėdomis, jomis nesidalija, kaupia savyje, o pasiekęs kritinę būseną nusižudo. Net jei pasitraukimo iš gyvenimo pavyksta išvengti, visi patyrę nesaugų ryšį nežino laimės jausmo ir nemoka kurti nuoširdžių santykių. Jie tampa savotiškomis svetimų norų ir gyvenimo receptų marionetėmis, o kai pasiekia visus tikslus, kurie turėjo suteikti laimės jausmą, patiria tik didžiulę vidinę tuštumą, nes nebuvo išmokyti gerbti savo norus.
Mes su žmona auginame šešerių ir ketverių metų dukreles. Savo šeimoje taikome saugaus prieraišumo teoriją, kuri paremta visišku vaiko poreikių tenkinimu. Noriu pabrėžti, kad tai visiškai nesusiję su lepinimu. Pirmieji metai yra lemiami, nes klojamas tolesnio mažylio gyvenimo pagrindas. Visi tėvai savo atžaloms suformuoja saugų arba nerimastingą ryšį iki trečiojo gimtadienio.
Su žmona kuriame saugų ryšį atsižvelgdami į vaikų poreikius. Jeigu vaikas verkia, neduodame čiulptuko, o klaidų darymo metodu bandome atspėti, kas ne taip. Jei pavyksta, vaikas nurimsta ir suvokia, kad juo bus pasirūpinta. Jis taip pat žino, jog gali reikšti bet kokias emocijas. Paaugęs toks vaikas nebijo būti savimi. Pavyzdžiui, mano dukra nebijo rodyti pykčio, kai ko nors iš manęs negauna. Ji pyksta ne dėl to, kad yra bloga ar aš jos nesuvaldau, – tiesiog ji jaučiasi saugi ir laisva būti savimi. Užaugusi ji drąsiai kalbės apie svarbius jai dalykus ir rodys tikrąsias savo emocijas.
Kai bandai patenkinti vaiko poreikius, jis patiria, kad į jo norus reaguojama, o tai reiškia, kad jis jaučiasi svarbus. Vaikui užaugus ne visuomet gali į jo poreikius reaguoti operatyviai, tada pasakai, kad mes būtinai grįšime prie tau svarbaus klausimo vėliau. Toks žmogus bus ramus, nes iš vaikystės žinos, kad juo bus pasirūpinta, jam bus skirta dėmesio. Tas patyrimas persikelia į kitus suaugusiųjų santykius.
Turbūt daugelis skaitančiųjų šias eilutes savyje atpažino nesaugaus ryšio patirtį, bet tai jokiu būdu nėra nuosprendis. Suaugęs žmogus gali pakeisti savo vaikystės patirtį, užtenka vieną kartą išgyventi saugų ryšį su pasirinktu žmogumi. Su juo reikia leisti sau būti visokiam: kaprizingam, šlykščiam, geram, juokingam, verksmingam, jautriam, aršiam.
Tokia patirtis suaugusiajam ateis ne vieno pokalbio metu – gali prireikti poros metų nuoseklaus darbo, todėl patariu eiti pas specialistą, kuris moka išklausyti, būti šalia ir palengvins atsivėrimo procesą.
Daug dirbu su vyrais, kurie žmonėms iš šalies atrodo labai laimingi, turtingi, o viduje jaučia spengiančią tuštumą. Nuostabūs dalykai nutinka, kai žmonės susipažįsta su tikruoju AŠ, įvardija savo poreikius ir pradeda iš tikrųjų gyventi savo, o ne reklamų ir filmų herojų gyvenimą. Linkiu visiems drąsos žengti pirmą žingsnį į nuostabią pažintį su savimi.
