Britė Sarah Pullen sužinojo, kad jos sūnus mirs, kai jam buvo dešimt. 2012-ųjų rugpjūtį paaiškėjus diagnozei – smegenų auglys – tapo aišku, kad Silasui gyventi liko tik 18 mėnesių.
„Kartais norėdavau sūnaus mirties. Norėjau, kad jis būtų miręs staiga, tarkim, partrenktas automobilio, – pasakojimą pradeda 4 vaikų mama. – Ar galite įsivaizduoti, jog norite savo vaiko mirties? Anksčiau apie tai net nebūčiau drįsusi pagalvoti, kol nepažįstamasis, pasipuošęs prabangiu itališku kostiumu ir lakuotais odiniais batais, man pasakė, jog mano dešimtmečiam sūnui gyventi liko keletas mėnesių. Dar gerokai prieš sustojant jo širdžiai jo asmenybę pasisavins kankinanti ir bjauri liga.“
Ligoninėje esančiame žaidimų kambaryje stovėjo Sarah ir jos vyras Benas. Kitoje kambario pusėje sėdėjo konsultantas. Jis paklausė, ar juodu neserga širdies ligomis. Pora papurtė galvas. Čia jie susirinko pakalbėti apie sūnaus, o ne jų pačių sveikatą. Giliai įkvėpęs, konsultantas pasižiūrėjo pro langą. Moteris gerklėje pajuto tulžies skonį, pradėjo tirpti jos galūnės. Ji, kaip ir kiekviena mama, nujautė kažką blogo.
„Jo smegenyse aptiktas piktybinis auglys. Viso jo pašalinti negalėjome, nes nenorėjome suparalyžuoti pusės jo kūno, – pasakė ligoninės darbuotojas ir padarė trumpą pauzę. – Kol kas nėra vaistų, galinčių išgydyti šį auglio tipą. Apgailestauju, tačiau jūsų sūnus mirs. Jei bus gydomas, gyventi jis dar galės 12–18, o jei ne – tik kelis mėnesius.“
Kambaryje dingo visos spalvos, sienos pradėjo artėti viena prie kitos. Sarah girdėjo tik savo širdies plakimą, o Benas paliko kambarį, kad galėtų įkvėpti šviežio oro.
„Ar galiu paklausti, kodėl norėjote sužinoti, ar mudu neturėjome problemų su širdimi?“ – paklausė moteris.
„Pranešant panašias naujienas, ne vieną tėvą ištiko širdies smūgis. Tiesiog norėjau būti pasiruošęs“, – atsakė konsultantas.
Šalia esančiame kambaryje mažas berniukas dėliojo kaladėles ir juokėsi, žiūrėdamas linksmus vaizdo įrašus, nė nesuvokdamas, ką prieš kelias minutes sužinojo jo tėvai.
Netikėta diagnozė
2012-ųjų rugpjūtį už lango švietė saulė. Silasas jautėsi prastai ir pastarąsias porą dienų kentėjo galvos skausmus. Lauke jis su tėvais ir broliais žaidė kriketą, o į namus visi sugužėjo tik saulei pradėjus slėptis už horizonto. Silasas įžengė į virtuvę.
„Ko nori vakarienei?“ – paklausė berniuko mama.
Nesulaukusi atsakymo ji pakartojo klausimą.
„Aš a... a...“ – neaiškiai ištarė jis.
„Ar tau viskas gerai?“, – akimis ieškodama sūnaus žvilgsnio dar kartą paklausė Sarah.
„Aš negaliu galvoti“, – atsakė berniukas.
„Koks tavo vardas?“ – susirūpinusi paklausė mama.
„Si... Si... Si...“, – neištarė Silasas ir iš nuostabos išpūtė akis.
„Viskas gerai, – sušnibždėjo mama, žinodama, kad viskas tikrai nėra taip gerai. – Eime į viršų ir prigulkime mamytės lovoje.“
Sarah surinko greitosios medicinos pagalbos numerį. Laiptais užbėgo du medikai, rankose nešdami reikalingą įrangą. Nors berniukas ir neturėjo temperatūros, atsargumo dėlei Silasas buvo nuvežtas į ligoninę. Mama vyko kartu su sūnumi, o iš paskos automobiliu važiavo tėtis.
Silasas nebuvo skubiai gydomas, jis vis prasčiau orientavosi aplinkoje, nereagavo į kvietimą, o akyse dingo kibirkštėlė. Benas į ligoninę atvyko, kai sūnaus širdis vos tebedirbo, ir jis buvo vos sąmoningas.
„Vėl iškvietėme gydytoją. Jis paėmė šiek tiek kraujo, o po to ant Silaso veido uždėjo deguonies kaukę. Jam išėjus, po kiek laiko sūnus sujudėjo ir pradėjo vemti į ant veido esančią ir kvėpuoti padedančią kaukę. Šaukiausi pagalbos ir bandžiau nuimti deguonies kaukę. Jo akys sujudėjo, tačiau neatsimerkė“, – pasakojo motina.
Berniukas buvo išvežtas atlikti kelis tyrimus, o vėliau nugabentas į gaivinimo kambarį, į kurį vėliau įsiveržė vyras su akiniais ir žila barzda, įjungė ekraną, kuriame – Silaso smegenų nuotrauka. Kairėje pusėje matėsi du dideli ir apvalūs, smegenims neįprasti dariniai. Vienas jų – net tris kartus didesnis už kitą ir primenantis teniso kamuoliuką.
Skubi operacija
Barzdotas vyras paklausė, ar Sarah ir Benas yra šio berniuko tėvai. Juodu palinksėjo galvomis.
„Šis berniukas rimtai serga. Jos smegenyse yra ypatingai dideli dariniai, gali būti, kad tai gyvybei pavojingi augliai. Bet kurią akimirką šio berniuko gyvybė gali užgesti. Palatoje galite likti tik tuomet, jei išliksite ramūs, kitaip būsite išvesti lauk“, – sakė jis.
Moteris pažiūrėjo į ekraną ir nesuprato, kaip tokio dydžio dariniai, apie kuriuos anksčiau nežinojo, gali būti jos sūnaus smegenyse.
Vėliau į šalia esantį kambarį tėvus pasikvietė chirurgai.
„Kad pašalintume kuo didesnį kiekį auglio, mes privalome nedelsiant jį operuoti“, – sakė jie.
Palikti sūnų operacinėje tėvams buvo be galo sunku.
„Operacija pavyko gana neblogai, – su šypsena veide pranešė chirurgas. – Mums pavyko pašalinti beveik 70 proc. viso auglio. Kita dalis buvo per arti jo motorinių nervų.“
„Kas bus toliau?“ – paklausė susirūpinusi mama.
„Viskas priklausys nuo patologijos. Jei kita auglio dalis yra piktybinė, bus paskirtas gydymas radiacija ir chemoterapija, – teigė chirurgas ir ant motinos rankos uždėjo savąją. – Dabar apie tai negalvokite. Tikslesnę informaciją pateiksiu po kelių dienų.“
Po kelių dienų šeima stovėjo ligoninės žaidimų kambaryje, kur buvo pranešta, jog berniuką išgydyti nėra jokios viltie,s ir jam gyventi liko 12–18 mėnesių.
Sugalvojo augliui vardą
Sarah ir Benas vos įstengė bendrauti. Moteris džiaugėsi, kad šalia turi vyrą, nes vienai ši kelionė būtų per sunki. O nerimo apimtas ir situaciją sunkiai suprantantis tėtis, pats to nenorėdamas, įžeidė mamą.
„Geriau jau nebūtume susipažinę“, – pasakė jis, lyg norėdamas ištrinti šeimos istoriją ir šią agoniją.
Kad atsikratytų viduje atsiradusios baimės, jie berniuko smegenyse esančiam augliui suteikė vardą. Šeimos vaikai kartu su giminaičiais žiūrėjo televizorių, kai Sarah jiems liepė išrinkti linksmą vardą Silaso augliui. Tuo metu televizijos ekrane pasirodė aktorius Rowanas Atkinsonas ir ištarė šiuos žodžius: „Sveikas atvykęs, Bobai.“
„Gal Bobas?“, – beveik iškart prabilo Silasas.
Tobulas vardas. Nuo tada šeima iš visų jėgų kovojo su Bobu.
Savaitės virto mėnesiais. Kitas tyrimas rodė teigiamus rezultatus. Bobas, kad ir kas buvo sakoma, sumažėjo. Šeima šventė ir per 11-ąjį Silaso gimtadienį, įkopę į akmeningą Ibizoje esantį iškyšulį, medyje išraižė savo vardus.
Rugsėjo mėnesį, nuo diagnozės dienos praėjus kiek daugiau nei metams, šeimos laimės burbulas sprogo paskutinį kartą.
Penktadienį, 13-ą dieną turėjo būti atlikti paskutiniai Silaso tyrimai. Data nebuvo labai palanki, tačiau dieną prieš jam suskaudo galvą, ko pastaruosius mėnesius nebuvo nutikę. Miegamajame Sarah jam davė išgerti paracetamolio.
„Nemanau, kad rytojaus tyrimai bus teigiami“, – pasakė Silasas.
Po kelių dienų suskambo telefonas. Ragelyje pasigirdo gydytojo balsas.
„Turime tyrimų rezultatus. Šios naujienos nebus džiugios. Atrodo, kad smegenyse esantys dariniai išsiplėtė“, – pasakė gydytojas.
„Tai viskas, ar ne?, – paklausė Sarah. – Tai tikrai nepagydoma?“
Nejauki tyla ir teigiamas atsakymas. Auglys lyg aštuonkojis, savo kojas išplėtęs į visas puses, t.y. į visus Silaso smegenų kampelius. Po truputį ėmė nykti berniuko pusiausvyra, jis nežymiai sukrypo, lyg pamažu skęstantis laivas. Berniukas kelis kartus nukrito nuo laiptų.
Akyse nykstantis vaikas
Net jei tai nėra gražu ar mandagu, Silasas sakė tai, ką galvoja. Šeimą kasdien apdalindavo bučiniais ir meile, o paguldytas į lovą jis neleisdavo tėvams palikti kambario.
„Jam miegant į jo ausį šnabždėjau, kaip stipriai jį myli mama ir tėtis. Nenubudęs jis apsivertė ant kito šono ir tyliai, bet aiškiai ištarė: „Aš irgi juos labai myliu“, – pasakojo Sarah.
Lapkričio mėnesio tyrimai parodė, kad Bobas tuojau užbaigs savo misiją. Silasas nebegalėjo vaikščioti ir eidamas nepaleisdavo sienų, atsitrenkdavo į durų staktas, užkliūdavo už savo paties kojų.
„Iki Kalėdų atostogų likus kelioms dienoms pradėjome puošti Kalėdų eglę. Silasas sėdėjo ant sofos ir mus stebėjo. Stovėdama ant kopėčių ir bandydama uždėti eglės viršūnę, pažvelgiau į jį ir su dideliu skausmu supratau, kad jis mus po truputį palieka. Kitą dieną paskambinu onkologui ir pranešiau, kad sustabdėme chemoterapinį gydymą. Jis nė kiek nenustebo ir pridūrė, kad pasielgėme tinkamai“, – su liūdesiu prisiminė mama.
Po chemoterapijos sustabdymo praėjus kelioms dienoms, Silasas gulėjo tėvų lovoje.
„Myliu tave, Splodge‘ai“, – pasakė Benas.
„Ir aš tave myliu, tėti“, – atsakė Silasas, bet jo akys nukrypo į langą.
„O kaip mamytė? Ar nepasakysi jai, kaip stipriai ją myli?“, – paklausė sūnaus Benas.
Silaso akys surado mamos veidą ant pagalvės šalia jo.
„Aš labai labai tave myliu, mamyte“, – ištarė jis.
„Savo nosimi braukdama per sūnaus, beveik suglaudžiau savąjį nykštį ir rodomąjį pirštą ir pasakau, kad tik truputį daugiau. Jis nusišypsojo. Tai buvo paskutiniai jo mums ištarti žodžiai. Paprasti, bet tobuli“, – sakė Sarah.
