Vilnietė gydytoja R.Labutytė, papasakojusi savo istoriją, pasijuto paleidusi dar vieną dalį slegiančio skausmo.
Galima tik įsivaizduoti, ką jai teko patirti per pastaruosius aštuonerius metus.
Vis dėlto gyvenimą dabar ji myli milijardą kartų labiau. Pasaulis jai atrodo tarsi meno galerija. O žmonės kokie geri!
Atėmė sveiką vaiką
Ji pagimdė sveiką mergaitę, tačiau po mėnesio iš ligoninės grįžo su neįgaliu vaiku, kuriam buvo pažeisti klausos nervai ir už pusiausvyrą atsakingi pusratiniai kanalai.
„Tai didelė tragedija – iš manęs atėmė sveiką vaiką. Ir niekas niekada nedavė jokių vilčių“, – sutvardžiusi ašaras ėmė pasakoti R.Labutytė.
Pusę metų po nelaimės ji nuolat verkdavo, labai trūko palaikymo ir iš vyro. Tik vyresnysis sūnus Mykolas (17 m.), kuriam tuo metu buvo devyneri, ateidavo, apsikabindavo ir švelniai mamą ramindavo: viskas bus gerai.
Tokios paguodos moteriai tuomet ypač reikėdavo, nes iš medikų bei kitų specialistų girdėdavo tiktai širdį draskančias kalbas: „Jūsų dukra bus daržovė, tokiems vaikams mes randame vietą...“
Bet, ko gero, reikšmingiausius žodžius ji išgirdo iš draugės, kuri kartą paklausė Ramintos, kodėl ji tik verkia ir nieko nekeičia. R.Labutytė prisipažino tada tarsi išvydusi kelrodę žvaigždę.
Susikrovė daiktus, paėmė ant rankų neįgalią mergaitę ir paliko vyrą, kuris dabar jau sukūręs naują šeimą.
Tuo metu R.Labutytė stojo į ilgą kovą dėl dukros gyvenimo, ir dabar jos veide – šypsena. „Visur teko kovoti – ir dėl klausos implantų, ir dėl kineziterapijos, ir dėl vietos vaikų darželyje. Ir visur reikėjo mokėti.
Bet mums pavyko! Gal todėl, kad buvo vėlyvas pažeidimas, gal todėl, kad abi esame kovotojos.
Žinoma, esu dėkinga visiems padėjusiems žmonėms, ypač mamai“, – kalbėjo R.Labutytė.
Jos dukros Ievos galvoje po oda yra įstatyti du sausainio dydžio klausos implantai, o paviršiuje už kiekvienos ausies užkabinta po procesorių.
Bet labiau už juos į akis krinta vešlūs mergaitės plaukai ir plati šypsena.
Neseniai ji išmoko bėgioti, net pašokti, o kai pasistengia, gali eiti gražiai kaip kokia princesė. Tik per laiptus bei per gatvę vienos paleisti nevalia, nes Ieva bet kada gali parkristi. Bet atsistoja pati ir toliau eina. Dar pasako: „Tokia mano dalia.“
Pastebėjo infekciją
Mažąją Ievą, antrąjį savo vaiką, Raminta gimdė Vilniaus Antakalnio klinikose. Mergaitė į šį pasaulį pasiprašė kiek anksčiau – gimė neišnešiota.Bet gimdymas net ir itin karštą vasaros dieną praėjo sklandžiai. Pagal naujagimių vertinimo Apgar skalę Ieva gavo 8 balus. Laiminga mama prie krūtinės priglaudė sveiką, aktyvią mergaitę.
Po to gimdyvę nuvežė į vieną palatą, o mergaitę – į kitą stebėti, kaip įprasta per anksti gimusiems kūdikiams. Rytą Raminta jau nešiojo nutrauktą savo pieną ir maitino Ievą iš buteliuko. Mergaitė buvo guvi.
Motina niekaip negalėjo sulaukti, kada jos abi bus perkeltos į vieną palatą. Medikai sakė, kad greitai.
Tačiau kartą vėl užėjusi į stebėjimo palatą, kur gulėjo Ieva, Raminta suprato: kažkas ne taip.
Pati būdama medikė Raminta pastebėjo, kad dukros bamboje yra infekcija, širdies dūžiai labai dažni, veidas įraudęs, o pati mergaitė – tarsi šoko būsenos. Motiną persmelkė bloga nuojauta.
„Nubėgusi pas budinčią gydytoją pranešiau situaciją, o iš jos išgirdau, esą reikėjo sakyti anksčiau savo gydytojai. Bet pažadėjo dėl manęs tyrimus padaryti. Vėliau viskas vyko žaibiškai.
Kai vėl įėjau į palatą, budinti gydytoja ėmė pasakoti, kaip vos atgaivino mergaitę, teko ją reanimuoti. Nors viskas buvo įvykę ką tik, man buvo keista, kad jie taip greitai žinojo, dėl kokio konkretaus sukėlėjo kilo infekcija.
Pasirodo, prieš keletą dienų dėl tokio pat kraujo užkrėtimo vaiką išvežė į Santariškių klinikas (dabar – Santaros klinikos).
Atrodė, kad toje palatoje infekcija kilo ne vienam vaikui. Tą palatą jau reikėjo uždaryti, bet tikriausiai nebuvo vietos, buvo daug gimdymų“, – su ašaromis pirmąsias savo dukros gyvenimo dienas atsiminė Raminta.
Kūdikis paniro į komą
Jos vaiko būklė staiga pablogėjo praėjus keturioms paroms po gimdymo. Kaip infekcija paveikia organizmą, priklauso nuo kiekvieno individualios reakcijos. Pasak Ramintos, Ievai iš karto buvo taikytas labai agresyvus gydymas antibiotikais, neperskaičiuojant dozių.
„Pati išmanydama mediciną klausdavau, ar ji neapkurs nuo tokių dozių. Tuo metu vienos slaugytojos leisdavo antibiotikus per infuzorių iš lėto, o kitos – tiesiai į veną. Tai yra blogai.
Ievai buvo perpilamas kraujas, jai buvo itin sunkios eigos sepsis. Tuomet kūdikis paniro į komą. Kai pabudo, pati nerijo, nefiksavo žvilgsnio“, – apie tragišką situaciją kalbėjo R.Labutytė.
Užuot džiaugdamasi motinyste, moteris pradėjo sunkų kelią.
Raminta pati paskambino draugei ir kolegei į Santariškių klinikas ir paprašė jos pagalbos, pranešdama liūdną žinią: mano vaikas miršta.
Kai Ieva buvo pervežama greitosios pagalbos automobiliu su reanimacijos įranga, medikai neslėpė seniai nematę tokios sunkios būklės kūdikio.
Nors Ramintos dukra buvo maitinama per vamzdelį, jos smegenys buvo smarkiai pažeistos, medikams pavyko Ievos būklę stabilizuoti.
Vėliau ji buvo iškelta iš reanimacijos palatos ir toliau gulėjo ligoninėje su mama. Dar kelias savaites mergaitei buvo leidžiami antibiotikai ir atliekami įvairūs tyrimai – akių dugno ištyrimas, klausos testai. Tačiau rezultatai Ramintą liūdino ir skaudino – jie buvo blogi.
„Kaip įtariau, taip ir atsitiko – ji apkurto. Pasikvietė mane ausų, nosies ir gerklės gydytoja, pradėjo aiškinti: „Žinokite, yra implantai, bet tokiems vaikams geriausia Švedijoje, juos ten geriausiai pagydo.“
Visą laiką sakiau, kad gyvensiu Lietuvoje, o mane ėmė kažkur varyti. Net klausytis buvo sunku. Kuo greičiau pasirašiau dokumentus ir išsivežiau Ievutę namo“, – prisimena R.Labutytė tą laiką, kai grįžo iš ligoninės su dukra ant rankų tik praėjus mėnesiui po gimdymo.
Motinos širdis plyšo iš skausmo. Rūpindamasi neįgalia dukra Raminta iš pradžių liejo ašaras. Kurčia mergaitė ne tik nepriaugo pakankamai svorio, bet ir nefiksavo žvilgsnio, pati nesivartė. Ją reikėjo nuolat vartyti, kad neatsirastų pragulų.
Nuo dviejų mėnesių moteris į namus ėmė kvietis masažuotoją. Mergaitė iki šiol lanko specialias mankštas.
Kova dėl implantų
Iš pradžių Raminta buvo nupirkusi brangius išorinius klausos aparatus, tačiau su jais Ieva sureaguodavo nebent į daužymą. Tuo metu tyrimai rodė, kad kitų žmonių kalbos ji negirdi.
Tad R.Labutytė nutarė kreiptis dėl klausos implanto, kuris turėjo būti kompensuojamas. Tačiau prieš tai reikėjo komisijos patvirtinimo, kad mergaitei jis būtinas.
„Apžiūrėjo gydytojas Ievutę ir pasakė: „Ji į nieką nežiūri, nereaguoja, gal ji kokia autistė, tai ar iš viso verta dėti tą implantą?“ Net širdį suspaudė. Bet mano protas – medikės.
Raminau save, kad ji juk gimė sveika, o smegenys pažeistos buvo tik po to, vadinasi, galimybė gydyti yra. Manęs jau niekas nesustabdys!“ – apie savo ryžtą kalbėjo moteris.
Iškilo dar viena kliūtis – tais metais kaip tik buvo baigęsi pinigai kompensacijoms.
Todėl R.Labutytei teko rašyti įvairius prašymus, net susitikti su tuometiniu sveikatos apsaugos ministru Raimondu Šukiu, kad valstybė vis dėlto rastų pinigų jos dukros implantui. Moteris puikiai atsimena jų pokalbį.
„Pats ministras manęs klausė, ar po tragedijos kreipiausi į teismą. Nes jam pateikiau dokumentus, kur viskas juodu ant balto surašyta. Pavyzdžiui, raštus, nurodančius, kokių veiksmų ėmėsi ligoninė po nelaimės.
Personalas buvo tik įspėtas ir išsiųstas į kvalifikacijos kėlimo kursus. O advokatas atsisakė mus ginti prieš pat teismą, esą per maža valstybė ir nelaimėsime“, – atvirai dėstė gydytojos specialybę turinti Raminta.
Praėjus kelioms savaitėms po to susitikimo R.Labutytei buvo pranešta, kad valstybė skiria pusę milijono litų (apie 145 tūkst. eurų) implantams. Už juos tais metais klausos implantai buvo įmontuoti ir Ievai, ir dar 10 vaikų.
Tada buvo kompensuojami tik implantai su senesnio modelio delno dydžio procesoriais, kuriuos reikėdavo nešioti mažoje kuprinėje ant nugaros.
Ievai buvo tik suėję metai, ji gulėjo, buvo nuolat masažuojama.
Būtų buvę neįmanoma tokio didelio procesoriaus išlaikyti.
Buvo ir kita galimybė – implantas su mažesniu naujovišku procesoriumi, bet už jį reikėjo primokėti per 40 tūkstančių litų (daugiau nei 11 tūkst. eurų).
Iš viso implantas su procesoriumi tada kainavo 120 tūkstančių litų (apie 35 tūkst. eurų).
„Neturėjau tiek pinigų. Dirbau gydytoja. Bet man pavyko surinkti nekompensuojamą sumą iš artimųjų, giminaičių, kurso ir klasės draugų, pažįstamų bei nepažįstamų žmonių, kelių paramos fondų“, – sakė iki šiol dėkingumą visiems jaučianti Raminta.
Dar po kelių mėnesių jos dukrai buvo atlikta operacija ir įdėtas vienas klausos implantas.
Ievos kūnas ėmė daugiau judėti, pagaliau mergaitė išgirdo mamos balsą, aplinkos garsus. Bet iš pradžių jai tai nepatiko.
Pirmas žodis – dvejų metų
Raminta kartą per savaitę pradėjo vežioti Ievą į specialų vaikų su sutrikusia klausa darželį, kur buvo daromi pratimai klausai lavinti.
Taip pat moteris vis surasdavo specialistų, kurie Ievą lavindavo individualiai. Be to, pati Raminta vaikščiojo į mokymus, kuriuose mokėsi, kaip ugdyti tokį vaiką.
Pirmą kartą žodį „mama“ Ieva ištarė būdama dvejų metų. Tai buvo pasiekimas, kuris Ramintą skatino toliau lavinti dukrą. Nuo trejų metų iki dabar Ieva lankosi pas logoterapeutę Eugeniją Padegimienę. Mergaitė išmoko skaityti, rašyti, piešti.
R.Labutytė patyrė, kad mūsų šalyje nėra veikiančios sistemos, kuri padėtų rūpintis neįgaliu vaiku. Logopedų ir kineziterapeutų konsultacijos poliklinikose yra pripuolamos, užtat Raminta beveik visur stengėsi rinktis mokamas paslaugas.
Tiesa, ji giria visus Vaikų raidos centro specialistus. Taip pat džiaugiasi, kad Ievai daug naudos davė jodinėjimas.
„Su Ieva niekas nemokėjo būti – nei vyras, nei mano tėvai, nei vyro tėvai. Dabar, kai viskas praėjo, suprantu, kad visi buvo sukrėsti. Aš viena visko ėmiausi, kūriau strategijas, planus ir neturėjau laiko galvoti apie sukrėtimus“, – paaiškino Raminta.
Būdama medikė ji kartu su specialistais lavino dukrą, daugiau dėmesio skirdama toms funkcijoms, kurios buvo sutrikusios.
Santykiai su vyru griuvo
R.Labutytė kurį laiką gyveno nuolat iš visų skolindamasi. Tik už savo dukros gyvenimą kovojančiai motinai reikėjo ne vien pinigų, bet ir palaikymo. Už jį moteris labiausiai dėkinga savo motinai.
O su vyru – Mykolo ir mažosios Ievos tėčiu – santykiai sugriuvo po šeimą sukrėtusios nelaimės.
„Iš vyro namų išėjau, nes jam trūko tikėjimo, kad viskas gali būti gerai, trūko palaikymo.
Man buvo sunku. Pasiėmiau Ievą ir išėjau pas mamą, o sūnus, kaip jis pats sakė, liko rūpintis tėvu“, – apie dar vieną gyvenimo smūgį papasakojo moteris.
Šiuo metu abu vaikai gyvena su Raminta. O tada dviejų vaikų motinos širdį džiugino tik tai, kad jos mergaitė vis labiau stiprėjo.
Dvejų metų ji pirmą kartą atsisėdo. Dar netvirtai, netiesiai.
Raminta ją vežiodavo neįgaliųjų vežimėlyje su specialia liemens tvirtinimo funkcija. Mergaitė buvo nuolat mankštinama, tačiau tos mankštos labiau priminė kankinimo seansus. Vaikui labai skaudėdavo, jis verkdavo.
Kai Ievai buvo beveik treji metai, Raminta vėl ėmė inirtingai nagrinėti ministro įsakymą dėl klausos implantų ir rado parašyta: jeigu žmogus apkursta staiga, jam priklauso ir antras kompensuojamas implantas. Todėl R.Labutytė vėl puolė rašyti prašymų, ir jie buvo patenkinti.
Ievai vėl teko gultis po chirurgo peiliu ir už kitos ausies galvoje buvo įdėtas antrasis implantas. Kai Ieva ėmė girdėti abiem ausimis, jos kūnas atsigavo. Vaikas pradėjo daugiau judėti.
Būdama trejų metų mergaitė pradėjo pati kramtyti, o ketverių žengė pirmuosius savo gyvenime žingsnius.
Tačiau kojos Ievos dar neklausė – jos linkdavo, mergaitė iš niekur nieko griūdavo. Kaip tik tuo metu Ramintai labai trūko pinigų mankštoms, tad ji dukrai sugalvojo nemokamų treniruočių.
Išsikrausčiusi iš mamos namų Raminta kurį laiką gyveno su draugu, mokėdama tik dalį nuomos. Butas buvo devynaukščiame name, tad Raminta dukrą mankštindavo laipiodama kartu su ja laiptais.
Iš nuovargio alpdavo
Nuolat besirūpindama dukra R.Labutytė taip išseko, kad kartais alpdavo. Ji suprato, jog reikia grįžti į darbą, o Ievai surasti vaikų darželį.
Moteris norėjo, kad jos dukra augtų tarp kitų vaikų. Bet vietų, kur ugdomi vaikai su specialiais poreikiais, Vilniuje – vos kelios. Ir tik vienintelė nemokama.
Tai – specialus darželis „Žolynėlis“. Laimė, Ievai jame atsirado vieta. Tik vėliau nepriėmė į priešmokyklinę grupę.
„Kreipiausi į Vaiko gerovės komisiją, kad ištirtų mano vaiką.
Paaiškėjo, kad Ievos intelektas yra aukštesnis nei vidutinis ir jai reikia normalaus ugdymo. Tik ji lėčiau dirba.
Ieva labai protinga, vartoja įdomius žodžius, domisi istorija, žino visus kunigaikščius. Susitinku kitų panašaus likimo mamų, bet jos būna ne taip optimistiškai nusiteikusios kaip aš.
Tikiu, kad iš bet kokio smegenų likučio galima atkurti žmogų. O visas elgesys, motyvacija, judėjimas priklauso nuo ryšių tarp neurono ataugų, kurios visą laiką būna gyvybingos, kai stimuliuojamos emocijomis, spalvomis, garsais, vaizdais, lietimu“, – dėstė R.Labutytė. Netrukus ji dukrą perkėlė į „Birutės“ darželį, nepritaikytą neįgaliems vaikams.
Grįžti į darbą gydymo įstaigoje bendrosios praktikos gydytojos diplomą turinčiai Ramintai nebuvo lengva. Esą buvo per ilga pertrauka. Bet netikėtai jai pavyko įsidarbinti gydytoja eksperte Neįgalumo ir nedarbingumo tarnyboje.
„Apšilau kojas, įgūdžiai grįžo, ir netrukus pasipylė darbo pasiūlymai“, – džiaugėsi R.Labutytė, šiuo metu gydytoja dirbanti šeimos klinikoje „Sveika pradžia“.
O Ieva ką tik pradėjo eiti į antrą klasę katalikiškoje Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijoje, kurioje ugdomi vaikai nuo pirmos iki dvyliktos klasės. Į ugdymo procesą įtraukiami ir turintys specialiųjų poreikių vaikai. Pirmą klasę Ieva baigė puikiai, išlaikė visus reikiamus testus.
„Prieš metus buvau, ko gero, pati laimingiausia pasaulyje pirmokės mama, nors po iškilmių eidama namo Ieva vis klupinėjo, ir turėjau pusę kelio ją nešti“, – su džiaugsmu šį rugsėjį pasitiko antrokės Ievos mama.
