Vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė aiškino, kad dviejų vienodų autistų nėra, nes kiekvienas turi skirtingų ir nevienodo lygio raidos sutrikimų.
Gera žinia: autistus galima sėkmingai ugdyti, lavinti. Jie gali mokytis, tik jiems reikia pritaikyti žinias, o jų tėvams reikia daugiau jėgų ir kantrybės.
– Kaip autistai mato pasaulį?
– Autistus sunku sugrupuoti, bet keli bendri dalykai yra. Vienas esminių skirtumų – autistai žiūrėdami į ką nors dažniausiai nemato visumos, o labiau detales. Pavyzdžiui, parodysime pirštu į namą, o pirštas bus lyg ir nukreiptas į langą, autistas, ko gero, pasakys, kad tai langas.
Kitas dalykas – autistams sunku būti lankstiems. Pavyzdžiui, vaikas pas mane lankosi rytais ir yra įpratęs sakyti „labas rytas“, bet jei kartą ateitų vakare, jis vis tiek sveikinsis taip pat. Jei namuose jis įprato sėdėti prie lango, o jo prašoma persėsti kitur, jam gali kilti isterija.
Autistams labai būdingas egocentriškumas. Iš šalies gali atrodyti, kad vaikas išlepintas, neišauklėtas, bet iš tikrųjų tai autizmo ypatybė. Tokiam vaikui sunku pamatyti pasaulį kito akimis. Jis mano, kad tai, ką mato jis, mato ir kiti.
Autistams sunku suprasti elgesio normas, mokytis iš aplinkos.
Toks vaikas gali sėdėti šalia penkių vaikų, kalančių plaktuku, tačiau pats nežinoti, kaip kalti, tol, kol jam neparodysime, kaip tai daryti.
Autistas gali turėti vieną gerokai stipresnį, išryškintą pojūtį – klausos, lytėjimo ar vaizdinį.
Būna, kad autistai labai jautriai reaguoja į prisilietimą ar įdomesnę medžiagos tekstūrą. Jie net gali pradėti rėkti, nes tai gali jiems nepatikti.
Pavyzdžiui, įžengęs į prekybos centrą vaikas ima rėkti, o tėvai nesupranta, kodėl. Gali būti, kad jo regėjimas yra labiau išreikštas, tad nuo ryškių šviesų jam pradeda dirginti akis, ir tai erzina.
– Ir jie vengia pakelti akis į kitus?
– Šiuo atveju yra kitaip. Vengimas žiūrėti į akis susijęs su socialiniu nerimu. Jie nesupranta, kaip pasaulis sudėtas. Ir jei jiems nėra tinkamai paaiškinama, ant jų pykstama, jie dar labiau nusivilia – mat jiems atrodo, kad kažką daro ne taip. Manoma, kad autistai nemėgsta bendrauti, tačiau yra priešingai – jie labai nori su kitais komunikuoti, tik nežino, kaip užmegzti ryšį.
Žiūrėjimas į akis yra pasitikėjimas kitu žmogumi. Labai dažnai būna, kad kai autistai jaučiasi suprasti, pradeda nebijoti akių kontakto.
Kai kurie vyresni autistai pasakoja, kad žiūrėdami į akis jie mato keistus vaizdus ir jiems pasidaro baisu.
