Nežinau, kokia padėtis mokyklose yra dabar, bet jaučiuosi turintis ką pasakyti. Šiame straipsnyje supažindinsiu su tais, kurie tyčiojasi, pasakysiu keletą pasiūlymų, kaip su jais elgtis, pasidalinsiu keletu idėjų, kaip keisti požiūrį į save, bet pradėsiu nuo to, ko man labiausiai trūko kovos su patyčiomis politikoje.
Ko trūko kovos su patyčiomis politikoje
Pamenu, nuo pat pradžių mokytojai apsimesdavo tarsi jie yra tų, iš kurių tyčiojasi pusėje. Netiesa. Jie apsuka galvą, sukuria iliuziją, tarsi esi saugus, o paskui palieka kovoti vieną. Pagrindinis jų rūpestis visada būdavo žinių perdavimas, o į moksleivių tarpusavio santykius retai kuri kišdavosi.
Turėjau draugų, kurie nenorėjo eiti į pamokas, nes iš jų tyčiodavosi, o mokytojai tik pridėdavo problemų, bardavo už nelankymą, apkraudavo atsiskaitymais, rašydavo blogus pažymius. Nusišvilpt mokiniui ant tų pamokų, kai peržengus mokyklos slenkstį jis yra vadinamas bet kuo, tik ne vardu. Bet kur – koridoriuje, valgykloje, netgi per pamokas girdint mokytojui. Kadangi šitas žmogus skolingas atsiskaityti vieną kitą kontrolinį, mokytojas net nėra linkęs jo ginti.
Aš nesakau, kad mokytojai elgiasi neteisingai ir man visai nepritrūko to, kad jie užstotų tuos iš kurių tyčiojasi, ne, visai ne juose problema. Priešingai.
Problema yra ta, kad visos pastangos yra skirtos apsaugoti tą silpnesnį ir jautresnį vaiką. Mokytojai lyg ir įpareigoti dirbti apsauginiais.
Kol vyksta pamoka, šita apsauga dar šiek tiek veikia – yra mokytojas, kuris žiūri, kad klasėje nors visiško bardako nebūtų (nors kartais būna). Bet yra tokios ekskliuzyvinės pamokos kaip fizinis lavinimas – labai svarbi ir labai apleista visapusiško žmogaus išprusimo dalis. Visos apsaugos nustoja veikti rūbinėje. Taip pat ápsaugos tik vos vos minimaliai veikia koridoriuose pertraukų metu.
Ko man trūksta, tai darbo su tais, kurie nukenčia. Aukomis. Aš 5 klasėje būčiau norėjęs ne apsauginio, kuris nuo visų gintų, bet mentoriaus, kuris patartų, kaip aš turėčiau elgtis pats, kai lieku vienas – persirengimo kambaryje, mokyklos tualete, valgykloje, koridoriuje, po pamokų, galų gale kieme!
Kai jautrus vaikas yra auginamas šiltnamio sąlygomis kaip koks neįgalusis, jam ima atrodyti, kad jis ir yra neįgalusis, jo savivertė krinta žemyn ir paskui kažin kaip tokiam žmogui gyvenime eisis (turbūt ir toliau taip pat sunkiai). Jautrumas nėra neįgalumas, kurį reikia kaip nors užspausti, tai yra dovana.
Kai mokykla baigiasi ir šiltnamis atidaromas, toks vaikas žengia į pasaulį, kuriame jo laukia aštriadančiai viršininkai, pikti kolegos, šlykštūs interneto komentatoriai ir liežuvio nevaldančios įžymybės. Žmogus neparuoštas. Kokius 2-3 metus esi nustebęs ir negali patikėti, kad realybė yra ne mokyklos suolas, o realybė yra persirengimo kambarys.
Sutinku, tas šiltnamis iš tiesų net neegzistuoja. Bet man nepatinka, kad viskas, kas daroma, tai bandoma jį kurti.
Sutinku, nors šiek tiek apsaugoti vaiką reikia, sutinku, kad reikia visomis išgalėmis stengtis kurti saugią aplinką, bet tai yra tik vienas iš dviejų dalykų, kurį reikia padaryti.
Ir galų gale sutinku, kad tikrai yra specialių poreikių vaikų, kurios tikrai reikia apsaugoti, o vėliau gyvenime ir toliau saugoti. Šis straipsnis ne apie juos. Šis straipsnis apie eilinį vidutinį vaiką.
Man trūksta darbo su pačiu vaiku, trūksta jo ruošimo gyvenimo iššūkiams ir ne tik intelektualiniams, kuriems paruošia kontroliniai, bet ir kitiems iššūkiams, kuriems paruošia persirengimo kambarys ar koridorius. Na taip, tas koridorius savo darbą atlieka, bet kol kas viskas palikta savieigai ir jautresnis vaikas netampa stipresnis, jis yra sugniuždomas, gauna traumą, kuri paskui paveikia visą likusį gyvenimą.
Gerai, pradedam. Dabar dalinsiuosi savo patirtimi ir įžvalgomis. Pradėkime nuo to, kokie tie besityčiojantys būna.
Kas tokie tyčiojasi?
Blogiečių likimas būna dvejopas. Kartais jie nusivažiuoja visiškai ir gyvenimą baigia alkoholio ir narkotikų liūne, kalėjimuose, kartais netgi nespėja mokyklos pabaigti. Bet čia jau visiški ekstremalai.
Dažniausiai jie pavirsta normaliais žmonėmis, turinčiais gerus ar nelabai darbus, sėkmingus ar nelabai verslus, gražias ar nelabai šeimas. Kartais nė negali atskirti, kurioje pusėje tas žmogus vaikystėje buvo. Kitaip tariant, jie neišnyksta, niekur nedingsta, jie vis dar yra mūsų visuomenėje ir gyvena su mumis.
Tačiau jie ateina į protą. „Bet tai kaip aš taip visada tyčiojausi iš to žmogaus, jam turbūt buvo žiauriai nemalonu!“, – išgirsti per klasės susitikimą praėjus 5 metams po mokyklos baigimo. „Tada visiškai nepagalvodavau!“ Jei Tu dabar mokykloje ir turi šią problemą, įsivaizduok save automobilyje su tais žmonėmis po 5 ar 10 metų ir jūs visi pasakojate vieni kitiems, kaip sekasi darbe. Keista? Bet per klasės susitikimą po baigimo gali būti realu.
Esmė ta, kad vieniems mokyklos suolas yra natūrali terpė, kiti neturi kur savęs padėti, todėl siekia pripažinimo kitais būdais. Daliai žmonių dominuoja intelektualus, racionalus mąstymas, jie mokykloje save realizuos, gaus galios (spręsti uždavinius) ir pripažinimo (dešimtukų). Visa mokymosi sistema sukurta būtent jiems. Tačiau kai tokius pačius metodus taikome ir visiems kitiems, bandydami juos „atvesti į protą“, apeliuodami į mąstymą, intelektą, tai vargu ar galima tikėtis gero rezultato.
Gali ilgai mušeikai pasakoti, kaip jaučiasi skriaudžiamas žmogus, bet jei jis neempatiškas, nesugeba atjausti tai ir nesupras nieko. Empatiškam žmogui tikrai nereikia nieko aiškinti, jis pats jaučia kito skausmą. Empatija išsivysto, bet ne visiems vienodai greitai. Tai reiškia, kad moralizavimas ir racionalizavimas tokiems vaikams neveiks.
Ko jie nori? Jie nori to paties kaip ir moksliukai – nori galios ir pripažinimo. Tai jie ir siekia tos galios ir to pripažinimo tose srityse, kuriose jiems sekasi, būtų tai jėga, sportas, populiarumas ar kiti dalykai.
Kodėl jie tyčiojasi? Kodėl negali sau ramiai siekti? Na, kai kurie ir siekia ramiai, bet čia labai daug individualių veiksnių įtakoja, kurių apie kiekvieną žmogų ir nežinosime: menka savivertė, empatijos nebuvimas, elgesys šeimoje, draugų įtaka ir taip toliau. Užtenka žinoti du dalykus:
1) Šie žmonės siekia galios ir pripažinimo.
2) O čia jau paslaptį išduodu – moksliukai kartais taip pat linkę šaipytis ir menkinti tuos, kurie mąsto kitaip nei jie patys, tik gal nedrįsta to viešai pareikšti. Kitaip tariant, problema yra vaikiška pagarbos vienas kitam stoka.
Kaip galima stabdyti patyčias?
Jėga?
Jeigu žmogus supranta jėgos kalbą, su juo galima kalbėti jėga – bauginti bausmėmis, įvesti griežtą tvarką. Pamenu, mūsų mokykloje surinko visus neklaužadas ir nuvežė parodyti, koks baisus daiktas yra jaunuolių kolonija (toks kalėjimas vaikams). Jie grįžo patenkinti, šypsodamiesi, nes sutiko seniai matytus draugus. Ir mokytojų jie dažnai nebijo. Vienu žodžiu, arba turi mokykloje budėti nors vienas rūsčios išvaizdos, bet giliai širdyje geras policijos pareigūnas, arba šitas metodas neveiks.
Be to, ir šiaip nesinori, kad jėga būtų sprendimas.
Galia?
Gerai, galima suteikti galios ir pripažinimo neklaužadoms, juos paverčiant policininkais. Bet aš nebūčiau linkęs tokiais pasitikėti. Aišku, kad policininku paverstas neklaužada ieškos prie ko prikibti ir progų pademonstruoti savo … galią.
Pagarba!
Sustabdyti patyčias galima auginant pagarbą vieni kitiems. Bet ar galima priversti vieną žmogų gerbti kitą žmogų? Kai mums liepia gerbti kokį nors nekenčiamą mokytoją, kokia tada būna savijauta? Kai reikia gražiai elgtis su tuo, kas mūsų akyse yra visiškas menkysta? Turbūt bloga savijauta!
Taigi, pagarbą reikia užsitarnauti patiems. Kaip užsitarnauti pagarbą? Šiame kelyje yra trys žingsniai.
1) Gerbti save
Visi pokyčiai prasideda viduje. Jeigu laikome save pačius nevykėliais, tai ir elgiamės atitinkamai, kiti mūsų elgesį mato, pasidaro išvadas ir vėliau taip pat elgiasi su mumis. Ir tas elgesys nepranyksta išlindus iš mokyklos šiltnamio.
Jeigu gerbiame save, tai ir elgiamės atitinkamai, kiti mūsų elgesį mato, pasidaro išvadas ir vėliau taip pat elgiasi su mumis.
Vienas iš būdų pradėti save gerbti yra nustoti teisinti save, kad va, aš toks silpnas, sportuoti nemoku, klasiokai tokie ir anokie, vienu žodžiu, viskas blogai. Nereikia ieškoti priežasčių, kodėl viskas buvo ir bus blogai, reikia ieškoti idėjų, kaip viskas gali būti geriau ir ieškoti būdų, kaip viską pakeisti. Aš galiu būti silpnas, nemokėti sportuoti, bet aš galiu rasti kitų būdų, kaip pataisyti savo įvaizdį! Aš vertas pagarbos, tik nemoku parodyti!
Jei neįgysi pagarbos sau, gali kad ir į kitą mokyklą pereiti – niekas nepasikeis.
Pasitikėjimą savimi, pagarbą sau ir buvimą vertu pagarbos kitų akyse visaip kaip žlugdo skundimasis. Pasakysiu mokytojai! Pasakysiu tėvams! Pasikviesiu vyresnį brolį!
Ką šitie sakiniai reiškia? Jie reiškia: „Taip, aš esu silpnas, o tu esi stiprus, tu esi galingesnis už mane ir aš visiškai nesugebu apsiginti, todėl privalau pasikviesti ką nors stipresnį!“ Nesvarbu, mėgsta skundikus ar jų nemėgsta, bet kai žmogus grasina pasiskųsti – užgauliotojas jaučiasi labai galingas.
Kartais, viskas ko reikia, tai nenusileisti iki užgauliotojo lygio, nežaisti to žaidimo, kurį jis nori žaisti. Jei pradedi šaukti, pykti, verkti, kelti isteriją – jie džiaugiasi, nes jiems pavyko Tave išvesti iš pusiausvyros, jie jaučiasi stiprūs. Jei reaguoji atsainiai, santūriai arba nereaguoji visai, jiems bus nuobodu. Aišku, atskiras atvejis, jei visuomet esi tyli pelytė. Tada skaityk toliau.
2) Gerbti kitus
Mes turėjome galimybę mokytis vokiečių arba rusų kalbos. Visi blogiukai suėjo į rusų, o gerieji į vokiečių. Spėk, kas darydavosi per vokiečių kalbos pamokas? Užspausti ir neturintys kaip pasireikšti „šaunuoliai“ staiga imdavo „žibėti sąmoju“, demonstruoti savo „šaunumą“ ir „kietumą“. Ar tikrai esame šaunūs savo gebėjimu neklausyti mokytojo ir pokštauti pamokos metu?
Taigi, geresni pažymiai ar „nevykėlio“ statusas nedaro žmogaus kaip nors moraliai pranašesniu. Aš išvis apie jokį pranašumą nenoriu kalbėti, reikia gerbti kitus ir tiek. Netgi tuos blogiukus gerbti. Gerbti jų gebėjimus krepšinio ar futbolo aikštelėje, gerbti jų sąmojį (jeigu toks yra), laikyti juos žmonėmis. Nes jei Tu jų negerbsi ir nelaikysi sau lygiais, tai ir jie Tavęs negerbs ir nelaikys sau lygiais.
Jei bandysi su jais varžytis ir aiškintis kuris turi daugiau „respekto“ taškų, tai įsivelsi į karą pagal jų taisykles ir pralaimėsi.
Ką jauti tiems žmonėms? Gal tai baimė, kad jie gali ką nors negero padaryti? O gal tai panieka, kad jie yra tokie negeri ir daro negerus dalykus? Jei būtų įmanoma taip tiesiog imti ir pakeisti baimę ir panieką į pagarbą, tai būtų pirmas dalykas kurį padaryčiau.
Pirmas žingsnis link pagarbos kitiems yra nustoti aukštinti save. Nustoti laikyti save pranašesniu dėl pažymių, socialinio statuso ar kitų dalykų. Jei savęs neaukštinsi, tai kitiems nereiks Tavęs žeminti. Jei nenusižeminsi, kitiems nereiks Tavęs mindžioti. Svarbu būti lygiu. Jie tai pajaus iš Tavo elgesio.
3) Keisti elgesį
Na ir žinoma, perkračius viską savo galvoje reikia imtis realių veiksmų. Pokyčiai mintyse per daug subtilūs, kad jie taip greitai padarytų įtaka aplinkiniams.
Galima nusivažiuoti iki nesąmonių ir pradėti rūkyti, susidėti su „chebromis“. Bet geriau nereikia, gerbk save ir savo pasirinkimus.
Galima išmokti ką nors, kas daro įspūdį kitiems – pavyzdžiui žaisti krepšinį, važinėti riedučiais ar bet ką, kas madinga ir ant bangos, tada kiti turės už ką Tave gerbti.
Galima tapti visuomenininku ir prisidėti prie mokyklos renginių – šimtadienių, vakarėlių organizavimo, tapti kokios nors moksleivių savivaldos dalimi, tai irgi daug pakeičia, visų pirma, paties žmogaus mąstyme.
Ko niekada negalima daryti, tai apsimesti kuo nesi – apsimesti baisiu, agresyviu. Jei nori, kad Tavo agresija kas nors patikėtų, reikia iš tikrųjų, tikrąja to žodžio prasme duoti į snukį. Niekas nesupranta intelektualių pagrasinimų, kartais prireikia kalbėti užpuoliko kalba. Net jei mokiniesi karate, niekas nepatikės, kad gali ką nors padaryti, kol nepademonstruosi. Kartais reikia eiti už save kovoti, net jei žinai, kad pralaimėsi, ir gal net ne vieną kartą. Tiesiog tada kiti žinos – „Šitas yra durnas, su juo paprastai nesigaus!“ – ir vengs artintis.
Aišku, su muštynėm atsargiai, visada reikia žiūrėti pagal situaciją, juk jie gali kerštauti ir panašiai. Man vis norisi taikaus būdo, juk viso šito esmė yra parodyti, kad jų nebijai, kad išdrįsti laikyti juos lygiais. Pamėgink šituos tris dalykus:
1) Tiesiog apsimesti, kad jų nebijai ir nevengti su jais kalbėtis. Nesvarbu, kaip jautiesi viduje, svarbu, ką darai, kaip užtikrintai judi. Dažnai galime suprasti, kada yra tikras pavojus, kada tai viso labo užgauliojimas žodžiais. Jei tai tik užgauliojimas žodžiais – rimto fizinio susidorojimo nebus. O juk būtent jo labiausiai ir bijom.
2) Būti juokingu – į pokštą atsakyti pokštu, iš tikrai juokingo pokšto juoktis, net jei jis apie mane. Dažnai bijom apsijuokti, bet jei ugdom pagarbą sau, ta baimė pamažu blės. Kiti, žiūrėk, tyčia visaip vaiposi, kad tik iš jų juoktųsi. Ne visada blogai, kai juokiasi iš Tavęs, sunku juoktis iš žmogaus, kuris pats iš savęs juokiasi.
3) Padaryti ką nors netikėto, nustebinti kitus. Aišku, nepulti verkti, šaukti ir grasinti jau savaime yra kai kas netikėto. Jie nežino, ką daryti su žmogumi, kuris neverkia. Bet yra ir daugiau būdų pademonstruoti, kad neprisiimi aukos vaidmens.
Vienu žodžiu, eik ir kovok, visgi mokykla yra ne tik dalykų mokykla, mokykla yra ir gyvenimo mokykla, tik mokytojų šitai sričiai niekas nepaskyrė, reiks mokytis pačiam. Bet mokykis, tikrai gyvenime pritaikysi daugiau pamokų išmoktų koridoriuje negu suole.
Tai tiek. Taikos jums ir pagarbos vieni kitiems.
Straipsnio autorius atkeliavo iš gyvenimo filosofijos tinklaraščio valtininkas.lt, jis taip pat yra ir knygos „Kaip Apginti Savo Svajonę“ autorius.
