Iki šių metų vasario vidurio Jurgita su šeima gyvena be didesnių rūpesčių. Kajus lankė mokyklą ir futbolo treniruotes, mama namuose augino dvimetę jo sesutę, tėtis dirbo. Tada per porą mėnesių gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.
Tądien grįžęs po futbolo treniruotės Kajus pasiskundė, kad skauda nugarą tarp menčių. Mama pamanė, kad sūnų perpūtė vėjas. Dar pagalvojo, gal jis tiesiog nori išsisukti nuo mokyklos.
Kai po kelių dienų nugaros skausmai nesiliovė, vaiką nuvedė į polikliniką. Gydytoja irgi nieko baisaus neįtarė, pamanė, kad tai raumenų uždegimas, skyrė tepaliuko ir vitaminų. Tačiau situacija sparčiai blogėjo – netrukus vaikas vaikščiojo, nuleidęs kaklą, skausmas persimetė į dešinę koją, stingo dešinė ranka.
Tuomet mama su juo atsidūrė Kauno klinikose, kur jam greitai buvo diagnozuota glioblastoma. Gydytojai konkrečių prognozių nepateikė, tik sakė, kad liga sunki, pavojinga, reikalingas ilgas gydymas. Tada mama ir „pasigūglino“, kad pasveiksta 15 proc. ligonių.
Kajui buvo nedelsiant atlikta operacija – stubure buvęs auglys pašalintas. 3 milimetrai jo liko, nes operuojant grėsė pažeisti nervus, o tada vaikas būtų niekada negalėjęs vaikščioti.
Dabar vaikas gydomas chemoterapiniais vaistais bei spinduline terapija. Birželio pirmoje pusėje bus atliktas tyrimas, kuris parodys, kaip auglys reagavo į gydymą, ar jis nustojo plisti.
Berniuko gąsdinti niekas nenorėjo, bet gudrus dešimtmetis, išgirdęs diagnozę, tuojau ją įvedė į telefoną ir konstatavo: „O, man vėžys.“ Mama pasakė, kad nereikia sakyti „vėžys“, tiesiog atsirado auglys, kuris bus pašalintas. Berniukas išliko drąsus ir sakė: „Jei tas auglys neišnyks, aš jam kaip duosiu!“
Kajus dabar leidžia dienas ligoninėje kartu su mama. Pats vaikščioti jis negali, jo koja nejautri dėl to, kad buvo užspausti nervai. Šiek tiek paeina su vaikštyne. Kartais dėl šiuo metu taikomo gydymo būna irzlus, piktas, bet tiki, kad pasveiks.
Pasakojant apie šiuos dalykus, Jurgitos balsas dažnai suvirpa nuo ašarų, bet ji stengiasi sūnų nuolat drąsinti ir pati tikisi geriausio. Ji sakė: „Būna momentų, kai liūdesys paima viršų, bet stengiuosi su vaiku ligoninėje laiką leisti smagiai, kad jam šios dienos būtų kuo geresnės.“
Kai baigsis šis gydymo ciklas, gegužės mėnesį, vyks į sanatoriją Elektrėnuose reabilitacijai, kad Kajus vėl galėtų vaikščioti. Po to gali vėl reikėti gydymo. Gydytojai sakė, kad visas gydymas tęsis maždaug metus.
Mama stengiasi kuo daugiau rūpintis sūnumi, o dukra rūpinasi vyras, nors jam tai ir nelengva, juolab, kad mergytė kaip tik dabar, broliui susirgus, pradėjo lankyti darželį ir dar turi jame apsiprasti.
Ligonio slauga kainuoja
Mama pasakojo: „Tarsi bėdų dar būtų negana, sulaukėme ir piktų žmonių komentarų. Jie mus užsipuolė dėl to, kad gydymas Lietuvoje nemokamas, na, o aš, bėdų prislėgta, paprašiau pinigų vaiko gydymui.“ Tokių atgarsių sulaukė Jurgitos feisbuke paskelbtas prašymas, kuriuo ji prašė gerų žmonių paaukoti Kajaus imunoterapijai reikiamus 7000 Eur.
Dabar tos lėšos jau surinktos: dalį jų pervedė geri žmonės, trūkstamą dalį suteikė fondas „Mamų unija“. Taip pat šis fondas padėjo Kajaus sesutei gauti vietą darželyje, nes, kol jos neturėjo, mergaitė buvo likusi pas senelius už daugiau nei 100 km.
Jurgita labai dėkinga jai padėjusiems žmonėms, tiems, kurie ja pasitikėjo, neklausinėjo, ar ši istorija neišgalvota, ir aukojo. Padėjo ir žmonės, kurie patys verčiasi sunkiai – jie pervesdavo po 2 ar 5 Eur, ir įmonės, kurios nepagailėjo didesnių pinigų sumų. Padėjo ir berniuko futbolo treneris Jonas Ramanauskas, kuris jį dabar lanko ligoninėje.
Tačiau moterį labai žeidė pikti komentarai. „Tiems piktiems žmonėms noriu pasakyti, kad tėvai, kurių vaikams diagnozuotos sunkios onkologinės ligos, tikrai jaučiasi baisiai. Jiems žemė slysta iš po kojų ir jie tikrai neieško būdų pasipinigauti! Jie tiesiog nori padaryti viską, kas yra jų rankose, savo vaiko labui...“
Jurgita prisipažino, kad socialiniame tinkle pradėti prašyti vaikui paramos jai buvo labai nelengva. Pirmiau jos paprašė sūnaus futbolo treneris, bet tuomet atsirado komentarų, kodėl prašo jis, o ne pati mama. Tada ji ir ryžosi prašyti pati.
Norisi sūnų palepinti...
Jurgita norėtų tiems, kurie sakė, kad Lietuvoje gydymas nemokamas, pasakyti, kad, nors jis ir nemokamas, labai daug kainuoja ligonio priežiūra – gydymui reikalingi kremai, higienos reikmenys ir pan.
Kajui nepatinka ligoninės maistas, jis visiškai nevalgo košių. Jis mėgsta vaisius, kokteilius, tuną. Išrankus maistui berniukas buvo ir seniau, o dabar, kai susirgo, mama juo ypač rūpinasi ir bėga į parduotuvę atnešti sūnui to, kas jam patinka, kad tik jis ką nors valgytų... Juk sergant tokia liga gresia netekti daug svorio.
Arba štai jis panoro naujo specialaus čiužinio, ne tokio seno, kurį galėjo suteikti ligoninė (vaikas sakė, kad ant to čiužinio seniau gal gulėjo kažkokie nemalonūs žmonės), ir mama sutiko nupirkti naują čiužinį. „Stengiamės, kad sūnus gautų viską, ko jam norisi šiomis sunkiomis dienomis. Juolab, kad neaišku, kokia ateitis jo laukia“, – vėl susigraudino mama.
Ji sakė renkanti čekius ir vėliau, kai liga atsitrauks, juos paviešins, kad tie pikti žmonės matytų, kiek daug iš tiesų ligonio slauga kainuoja. Jau susidarė didelė pinigų suma, nors net ir sunku suprasti, kur tie pinigai ištirpo... O jei paaukotų sūnaus gydymui pinigų liks, tikrai jų neišleis savoms reikmėms, o parems kitus onkologinius ligonius.
Pasak Jurgitos, sergančių vaikučių, kurių tėvai verčiasi sunkiai, bet lėšų gydymui prašyti nedrįsta, ji jau sutiko ne vieną.
O ar tokios niūrios ligoninės kasdienybėje būna kas nors gero? Jurgita sakė: „Taip, tikrai būna. Štai antradieniais mus klinikoje aplanko ir pralinksmina šunys, trečiadieniais ateina dizaineris, su kuriuo vaikai piešia. Ligoniukai įsitraukia į veiklą, šypsosi, o matydamos juos pralinksmėjusius atsigauname ir mes, mamos. Kartais trumpam net pasirodo, kad viskas yra gerai...“
Paramos prireikia daugeliui
Paramos ir labdaros fondo „Mamų Unija“ direktorė Eglė Mėlinauskienė patvirtino, kad onkologinių ligonių priežiūra nemažai kainuoja. Pakinta sergančiųjų skonio receptoriai, dėl to kai kuriems vaikams tenka ieškoti ypatingo maisto. Nemažai kainuoti gali įvairios higienos prekės, kiti slaugos reikmenys, kelionės į ligoninę ir kt. Kai kurie vaistai kompensuojami, kol žmogus guli ligoninėje, o kai išleidžiamas namo, tenka juos pirkti. Kajaus situacija buvo dar sunkesnė dėl to, kad reikėjo lėšų imunoterapijai.
E. Mėlinauskienė sakė: „Daugeliui žmonių pagalbos prašyti labai sunku. Kai kurie nė nedrįsta to padaryti, todėl mūsų fondo atstovai lankosi onkologiniuose skyriuose ir bendrauja su tėvais, aiškinasi, gal jiems reikia pagalbos. Tačiau galime kažko ir nepastebėti, tad susidūrus su šia baisia liga reikėtų nebijoti ir kreiptis pagalbos patiems.“
