Veiklos – pagal vaikų galimybes
Trečius metus su negalią turinčiais stovyklautojais dirbanti socialinio darbo studijas bebaigianti stovyklos vadovė Ugnė Sasnauskaitė sako, kad kasmet vaikų, kurių didžiausias lūkestis – pamatyti jūrą, vis mažiau. Šiemetiniai stovyklautojai labiausiai norėjo susipažinti, susirasti draugų, turiningai praleisti laiką.
Kurdama naujos stovyklos planus, vadovė sako į juos įtraukianti ir ankstesniais metais pasiteisinusius užsiėmimus, ir sugalvojanti naujų veiklų. Šiemet ji vaikams pasiūlė susipažinti su keturiomis gamtos stichijomis – žeme, vandeniu, oru ir ugnimi, o kelionę per jas apipynė patraukliais žaidimais ir kūrybinėmis užduotimis. Į daugumą jų stengėsi įtraukti visus vaikus, parinko darbelius, kurių rezultatais jie netrukus galėjo pasidžiaugti.
Vandens stichijai skirtą dieną stovyklautojai labai susidomėjo piešimu ant vandens. Neįprastu būdu nutapytais ir ant popieriaus perkeltais paveikslais džiaugėsi patys, didžiuodamiesi juos rodė mamoms, močiutėms. Oro stichijai skirtą dieną visi susikaupę iš gamtinių medžiagų gamino vėjo varpelius. Su kokiu entuziazmu savo darbelį tėčiui demonstravo Viktorija Rutelionytė! Atrodė, kad tai pats didžiausias mergaitės kada nors savarankiškai sukurtas darbelis. Žinodami, kad šiuos kūrinėlius galės parsivežti namo, parodyti artimiesiems ir draugams, vaikai dirbo dar entuziastingiau. Susikaupę jie tapė ir paveikslėlius ant akmenėlių, kūrė koliažus.
Pasak stovyklos vadovės, per porą metų įgyta patirtis leido suprasti, kad stovykloje visada bus vaikų, kuriems dėl negalios sunkiau ilgiau susikaupti prie vieno darbelio ar nepatiks dirbti būryje. Tad jiems pasiūlė kitokią veiklą – su savanoriu Roku Kašėta jie sėdo prie atskiro stalelio, daug bendravo. Kiekvienas galėjo pasirinkti, kuo užsiimti – veiklos tikrai netrūko.
Slaptasis draugas išmokė rūpintis kitais
Šventosios mokymo ir reabilitacijos centro salėje, kuri buvo tapusi stovyklautojų susibūrimo vieta, prie vienos sienos pritvirtinti dideli, visų vaikų vardais pažymėti vokai. Jie – dalis vadovės U. Sasnauskaitės sumanyto originalaus būdo vaikų atsakomybei ugdyti, išmokyti rūpintis kitais. Tik atvykus į stovyklą vaikams pasiūlyta išsitraukti lapelį su slapto draugo vardu ir jam apie tai neprasitarti. Paskui kiekvienas ant voko užrašė savo vardą, kai kurie ir paveikslėlį šalia nupiešė. Intriguojantis žaidimas prasidėjo jau kitą dieną. Vaikai stebėjo savo slaptuosius draugus, stengėsi įsidėmėti, ką jie mėgsta, kokia smulkmena galėtų pradžiuginti. O jau tada su mama, tėčiu, močiute ar seneliu ieškojo nedidukės dovanėlės – saldainio, plytelės šokolado, paties padaryto suvenyro, kurią nemačiomis galėtų įdėti į slaptojo draugo voką. Ir savąsias „saugyklas“ vis pribėgdami patikrindavo. Šypsenos skleidėsi radus ten mielą smulkmeną. Džiaugėsi ir matydami, kaip nieko neįtariantis draugas rodo kitiems voke rastą staigmeną.
Šią užduotį vaikams padėję vykdyti suaugusieji pripažino: stebino nuoširdus vaikų rūpestis slaptaisiais draugais, noras juos pradžiuginti. Buvo gera stebėti ir kaip stiprėja jų atsakomybės jausmas.
Patirties pamokos
Psichologė Aistė Samsonovaitė tokioje vaikų ir tėvų stovykloje dalyvavo pirmą kartą. Tiesa, panašios praktikos mergina jau turėjo – dirbo „Gintaro“ sanatorijoje, bet ten bendravo tik su vaikais. Specialistės nuomone, Lietuvos neįgaliųjų draugijos pasirinktas modelis, kai neįgalių vaikų auginimo, ugdymo rūpesčius galima aptarti su šeimos nariais – labai prasmingas. Dažnai neįgalius vaikus auginančios šeimos jaučiasi vienišos, joms atrodo, kad kiti nesupranta jas slegiančių problemų, niekas negali padėti. O kai susėdusios į ratą išsako savo dvejones, išklauso kitus, įsitikina, kad ne jos vienos ieško atsakymų į tuos pačius klausimus. Ir, pasak psichologės, šis žinojimas tarsi išvaduoja iš slegiančios įtampos, leidžia iš šalies pažvelgti į savo problemas, lyg iš naujo giliai įkvėpti. Dalydamosi savo patirtimi šeimos neretai užveda ant kelio ir kitas – vienos išgyventa sudėtinga situacija gali tapti kelrode kitai.
Didelių rūpesčių slegiama į Šventąją atvyko Rūta Litvinaitė su dviem neįgaliais vaikais – dukrele Rusne ir sūnumi Titu bei jais rūpintis padedančiu seneliu. Jauna moteris neslėpė esanti palaužta. Pasak jos, jau gerą pusmetį visa šeima patiria didžiulį psichologinį spaudimą. Iš pernai spalį tėvų namuose, kur su vaikais ir gyvena, apsilankiusių vaiko teisių atstovų sužinojo, esą blogai savo vaikais rūpinasi, skriaudžia, neturi socialinių įgūdžių, o dėl savo negalios gal net yra neveiksni. Šis vizitas surengtas gavus anoniminį skundą. Rūta atvira: taip, nuo vaikystės ją lydi cerebrinis paralyžius, tačiau tai fizinė negalia, tad apie kokį neveiksnumą gali būti kalbama? Jauna moteris – M. Romerio universiteto ketvirtakursė. Tiesa, neeilinė situacija studijas privertė sustabdyti, nes dabar reikia galvoti ne apie diplomą, o apie vaikus ir jų gerovę, kad jie nebūtų atskirti nuo šeimos. Blogiausia, kad anonimo už šmeižtą į teismą nepaduosi. Rūta neslepia – nors ir žino, kad yra teisi, kartais psichologiškai palūžta. Galimybė stovykloje pasinaudoti psichologine pagalba jai buvo it gurkšnis šaltinio vandens dykumoje.
Pabandė peržengti ribas
Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkė Jelena Ivančenko sako, kad į vaikams organizuojamas stovyklas tėvus imta kviesti atsižvelgus į tai, kad tokiems vaikams dažnai reikia specialios pagalbos, todėl tėvai nenori jų vienų išleisti, bijo, kad nebus kam jų atžalomis tinkamai pasirūpinti. O ir vaikai kur kas saugiau jaučiasi, kai artimieji šalia – jų tarpusavio ryšys labai stiprus.
Nė per žingsnį tėčio iš akių nepaleido Viktorija Rutelionytė. Pasak tėčio Kęstučio, nors dukra – bendrauti mėgstanti ir greitai draugų susirandanti mergaitė, tačiau tam, kad prisitaikytų naujoje aplinkoje, jai reikia nemažai laiko. Mamos vis žvalgėsi ir Joris Kasmauskas. Dėl specifinės negalios berniukas su aplinkiniais bendrauja tik mamai padedant. Su ja Joris kalba puikiai, o kitiems nieko pasakyti negali. Bendravimo rūpesčių turėjo ir 5-metis Edvinas Cinevskis. Įvairiapusių raidos sutrikimų turintis berniukas beveik nekalba ir tik mama supranta, ką jis nori pasakyti, tad be jos vaikas tikrai nebūtų galėjęs atvykti į stovyklą. Nors vieninteliam elektriniu vežimėliu judėjusiam ir vaikų nuolat apspistam Saturnui Ramaškai aplinkinių dėmesio netrūko, berniukas vis tiek nuolat žvalgėsi mamos ir sesės.
Psichologė pastebi, kad daugeliui šeimų aktuali ribų suvokimo problema: kiek vaikui reikia padėti, o kada pradėti ugdyti jo savarankiškumą. Tokiai situacijai aptarti stovykloje taip pat skirta nemažai dėmesio. „Pirmaisiais metais išsivystęs prieraišumas labai reikšmingas vaiko vystymuisi, tačiau vėliau jis turi keistis“, – sako A. Samsonovaitė. Psichologė nepataria griebtis staigių pokyčių, o mažais žingsneliais artėti šio tikslo link.
Tokių žingsnelių Šventojoje išties netrūko. Kol mamos, močiutės, tėčiai ir seneliai bendravo su psichologe, kasdien porai valandų stovyklautojai turėjo atitrūkti nuo savo artimųjų. Tuo metu vadovė ir jai talkinantys savanoriai juos įtraukdavo į vis naujas aktyvias veiklas: vaikai augino druskos kristalus, piešė ant vandens, rengė balionų lenktynes, gamino vėjo varpelius, kūrė koliažą, kurstė vulkaną, tapė ant pajūryje rastų akmenėlių ir pan. Ir laikas neprailgdavo, ir savarankiškumo vaikai išmoko, pabandė peržengti įprastas bendravimo ribas.
U. Sasnauskaitė pasakoja, kad į stovyklos dienotvarkę visada stengiasi įtraukti kuo daugiau komandinių žaidimų. Jie leidžia pajusti, jog už būsimą komandos sėkmę atsakingi visi jos nariai. Pasak vadovės, tokios užduotys taip pat ugdo vaikų atsakomybę, padeda labiau susidraugauti. Stovyklai baigiantis surengtas orientacinis žaidimas, kai kiekvienas narys į bendrą dėlionę turėjo įdėti surastą jos detalę, parodė, kaip vaikai „serga“ už komandą, kaip stengiasi būti jai naudingi ir nenuvilti draugų. U. Sasnauskaitės nuomone, tokiose stovyklose per žaidimus vaikus galima daug ko išmokyti. Net patys to nejausdami, namo jie grįžta sustiprėję, išmokę bendrauti, savarankiškesni.
