Kas šiandien jau nuveikta muzikos terapijos srityje? Kokias paslaugas gauna vaikai, turintys specialiųjų poreikių? Kokių gali tikėtis? Mūsų pašnekovė – Lietuvos muzikos terapijos asociacijos pirmininkė, muzikos terapeutė dr. Vilmantė Aleksienė, viena pirmųjų pradėjusi muzikos terapiją taikyti negalių turintiems vaikams.
Jei vaikas turi raidos sutrikimų, dažnai prastai vystosi jo kalba, jis nepajėgia bendrauti su kitais vaikais. Kaip tokiam vaikui padeda muzikos terapija?
Muzikos terapija grindžiama požiūriu, kad kiekvienas žmogus yra muzikalus, geba reaguoti į muziką. Muzikos terapija raidos sutrikimų turintiems vaikams – tai tarsi motinos ir nekalbančio vaiko bendravimas, kai pagrindinę informaciją perteikia garsas, ritmas, melodinė intonacija, tembras, dinamika. Per muzikinę emocinę išraišką kuriama motyvacija bendrauti ir mokomasi bendravimo. Kai jo nėra, ugdymasis sustoja. Ir tik tada, kai vaikas jau pradeda bendrauti, galima tikėtis vystymosi pažangos.
Taikant muzikos terapiją svarbu sukurti situacijų, kuriomis vaikas su malonumu džiaugtųsi. Raidos sutrikimų turintys vaikai dažnai labai prisirišę prie savo tėvų ar globėjų, todėl muzikos terapeutas pirmiausia stengiasi sukurti ryšį su vaiku, stiprinti jį vaikui aktualiomis ir įdomiomis situacijomis, kad vėliau galėtų siekti numatytų ugdomųjų tikslų. Muzika kiekvienam vaikui parenkama tokia, kokią jis mėgsta.
O kaip vyksta užsiėmimai? Gal galėtumėte papasakoti, kaip dirba muzikos terapeutai?
Muzikos terapeutė Jurga Žebrauskaitė-Taločkienė sugalvojo muzikinį žaidimą „Dainų skrynelė“ specialiųjų poreikių turintiems vaikams. Ji ima dainas iš pačios sugalvotos dainų skrynelės. Tai įvairių populiarių vaikiškų dainų dėžutė, kurioje kiekviena daina iliustruota piešiniu. Skrynelė žadina vaiko smalsumą, jam rūpi pažiūrėti, kas joje. Prieš kiekvieną naują pamokėlę terapeutė į skrynelę įdeda naują dainą. Išgirdęs dainą vaikas suieško atitinkamą paveiksliuką. Vėliau jis gali pasirinkti dainą, tarkime, vieną iš dviejų, kurią nori išgirsti. Paprastai dainų skrynelės dainoms terapeutė dar pritaria gitara, dainą stengiasi perteikti kuo ekspresyviau, sukurti atitinkamą nuotaiką, pagyvinti tam tikra veido išraiška ir kūno judesiais, rodomais paveikslėliais. Vaikas gali būti paskatinamas kartu dainuoti priedainį. Vis dėlto nėra specialiai mokoma dainuoti, laukiama spontaniško pritarimo. Pabaigoje gali būti daromos pauzės, kad vaikas geriau įsiklausytų į žodžius. Taip lavinamas vaiko dėmesys, atmintis, klausa.
O jeigu vaikas nekreipia dėmesio į skrynelę arba net ją atstumia?
Tada specialistė dainuoja viena, padėjusi paveikslėlį gerai matomoje vietoje ir demonstratyviai įsižiūrėdama į jį. Dažniausiai vaikas, turintis autizmo sutrikimų, ima domėtis: suklūsta, atsitraukia nuo savo veiklos ir ima dirsčioti į skrynelę. Kai dainuojama vis ekspresyviau, vaikas ima pritarti balsu ar trepsėdamas, belsdamas pirštu į šalia esantį daiktą arba kaip nors kitaip, tarkim, atneša gitarą. Jeigu vaikui sunku padainuoti paskutinį frazės žodį, jam pasiūloma atlikti kokį nors veiksmą, pavyzdžiui, vietoj žodžio „kepė“ suploti. Galų gale vaikas ima priedainiui pritarti savais, lengvai tariamais žodžiais. Pamažu ateina laikas, kai pats pasirenka dainų skrynelę, parodo vieną iš paveikslėlių, ištaria „taip“, „ne“‚ „noriu autobuso“. Į dainų skrynelę įtraukiamos ir lavinamosios dainos – apie raides, skaičius, spalvas.
O kaip dirbama su autizmo spektro sutrikimų turinčias vaikais? Ką daro muzikos terapeutas, kai vaikai apskritai vengia bendrauti, visko bijo, kai sutrikusi ne tik kalba, bet ir raida?
Specialistė Solveiga Zvicevičienė pateikia pavyzdį, kaip dirbo su berniuku Titu. Berniukas buvo penkerių metų, judrus, gyvas, tačiau pilnas baimių, vėlavo jo kalbos raida, jis turėjo sensorinių sutrikimų – uoslės, klausos. Neišlavėjusi buvo jo stambioji ir smulkioji motorika. Muzikos terapeutė pasakoja, kaip su juo užmezgė ryšį: „Žinojau, kad Titas geriau jaučiasi mažesnėje erdvėje, todėl salės viduryje ratu išdėliojau kėdes ir ant grindų patiesiau kilimėlių, taip vaikui aiškiai nurodydama būsimos veiklos vietą. Be to, taip vaiko dėmesį atribojau nuo kompiuterių ir kitų jo žvilgsnį traukiančių daiktų, kurių salėje negalėjau paslėpti. Pakviečiau berniuką ateiti į salės vidurį, tada ištiesiau rankas kviesdama padaryti ratelį. Jis pažvelgė šiek tiek nepatikliai ir atsargiai tiesė rankytes, tačiau vos prisilietęs prie mano rankų savąsias atitraukė ir pauostė. Titas taip elgėsi dėl hiperjautrios uoslės. Vaikas šiek tiek sutriko, tad paklausiau: „Titai, tu uostai mano rankas? Gal eime plautis rankų?“ – žinojau, kad berniukui patinka vanduo. Titui buvo smagu higienos kambaryje, nes ten ne tik bėgo vanduo, bet ir buvo malonaus kvapo skystojo muilo ir automatinis popierinio rankšluosčio dėklas. Man buvo gera proga kalbos garsais pavaizduoti vandens tekėjimą ir rankšluosčio mechanizmo veikimą („ššššš... br, br, br...“). Taip rengiau berniuką būsimai mūsų veiklai, į kurią buvau numačiusi įtraukti muziką, dainavimą, improvizavimą ir kt. Rankas plovėme net keletą kartų, vis pauostydami. Garsų pilna aplinka Titui patiko ir jį pradžiugino – berniukas linksmai straksėjo, juokėsi, nors garsų dar nemėgdžiojo. Imituodama aplinkos garsus turėjau progą supažindinti vaiką su improvizavimo balsu galimybėmis. Šiek tiek nerimavau, ar nebus sunku išprašyti Titą iš higienos kambario. Pasirodo, nuogąstavau be reikalo. Užteko paaiškinti berniukui, kad plaunamės ir šluostomės rankas paskutinį kartą, ir pažadėti, kad čia būtinai sugrįšime kitą dieną, ir jis nesipriešino.“ Autistiškam vaikui labai svarbu žinoti aiškią veiklos struktūrą – veiklos pradžią ir pabaigą.
Muzikos terapija taikoma ir sergantiems itin reta genetine liga – Reto sindromu. Kaip padeda muzikos terapeutas, kai vaikas serga šia liga ir turi visą spektrą sveikatos sutrikimų – judėjimo, bendravimo ir kitų?
Muzikos terapeutė Vita Andziulė, dirbanti su Reto sindromą turinčiais pacientais (teisingiau, pacientėmis, nes šios sunkiausios formos autizmu serga vien mergaitės), aiškina, kad išskirtinis Reto sindromo bruožas yra nepažeistos ar itin mažai pažeistos dvi pagrindinės juslės – klausa ir rega. Negalintis judėti žmogus, nuolat kamuojamas spazmų, įvairių kvėpavimo sutrikimų ir kitų negalavimų, gali mėgautis muzika. Skirtingos melodijos tokius ligonius puikiai nuteikia ir motyvuoja. Buvo atliktas tyrimas, kaip atrasti veiksmingiausius muzikos terapijos metodus ir jų taikymo ypatumus dirbant su Reto sindromą turinčias pacientais. Po tyrimo paaiškėjo, kad šį sindromą turintiems žmonėms muzikos terapija ypač veiksminga rankų funkcionalumui ir kitoms judėjimo funkcijoms vystyti, neverbalinei komunikacijai gerinti ir tiesiog džiaugsmui, pilnatvei patirti. Muzikos terapijoje naudojami aktyvūs improvizaciniai žaidimai ir kitokios veiklos, Reto sindromą turinčioms mergaitėms leidžiama pačioms rinktis ir atskleisti savo norus.
Darbai ir tyrimai tęsiasi. Muzikos terapeutai dirba su įvairių negalių kamuojamais vaikais. Apie tai bus kalbama mokslinėje praktinėje konferencijoje „Muzika ir sveikata“, kuri vyks liepos 31-ąją Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. Pranešimus skaitys ir savo patirtimi dalysis muzikos terapeutai iš Lietuvos, JAV ir kitų užsienio šalių. Muzika gydo, keičia žmonių savijautą, o mes tik turime atgaivinti gausią mūsų senolių gydymo muzika patirtį.
