Vaikai iš šeimų paimami dažniau
Blogo elgesio su vaikais ir smurto atvejų Lietuvoje išaiškinama vis daugiau. 2017-aisiais visus sukrėtė Matuko žūtis. Po šios tragedijos skubiai priimtos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisos, o įjautrinti auklėtojai, mokytojai ir socialiniai darbuotojai stengiasi nė vienos ant vaiko kūnelio pastebėtos smurto žymės nepraleisti tyliai. Kaip kraštutinė vaiko saugos priemonė vis dažniau taikoma laikino vaiko paėmimo iš šeimos praktika.
Lietuvoje ypač garsus atvejis, kai dėl paimtų vaikų ir užtrukusios teismo psichiatrijos ekspertizės skaudžiai nukentėjo kretingiškių šeima. Ikimokyklinės įstaigos darbuotojams pastebėjus, kad į darželį atėjo mėlynėmis nusėtas vaikas, smurtu įtarti tėvai. Vaiką, pernelyg nesiaiškinę, išsivežė Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai. Negana to, po keleto dienų iš šeimos paimtas ir mažasis nė dvejų metų neturintis broliukas. Nepadėjo mamos aiškinimai, kad vyresniajam įtariamas autizmas, pradėtas vaiko raidos psichologinis vertinimas ir jis žalojasi pats. Teismo ekspertizė truko pusmetį – tiek laiko mažyliai keliavo per globėjų šeimas. Pagaliau ekspertai pripažino, jog vaikas išties turi autizmo spektro sutrikimų, abi kretingiškių atžalos grąžintos šeimai. Jai padaryta psichologinė žala – sunkiai įvertinama.
Asociacijos „Kitoks vaikas“ atstovė Daina Valkerienė sako, kad šiuo atveju šeima patyrė didelę traumą, kuri neabejotinai turės pasekmių visų jų psichikos sveikatai. „Auginti autizmo spektro sutrikimų turintį vaiką – didelis ir sudėtingas darbas, nes šis sutrikimas labai specifinis. Užsienio mokslininkai įrodė, kad kasdien tokios šeimos patiria 60 proc. daugiau streso nei tos, kuriose auga sutrikimų neturintys vaikai. Taigi stresas – mūsų visų kasdienybė“, – aiškina taip pat autizmo sutrikimą turintį vaiką auginanti moteris.
Jos teigimu, paimti vaikus iš šeimos veikiausiai buvo „kabinetinis“ sprendimas, prieš tai tinkamai neįvertinus ne tik numanomų grėsmių vaikams, bet ir pagalbos šeimai poreikio. „Ne paslaptis, kad autizmo spektro sutrikimų turintys vaikai būna hiperaktyvūs, linkę susižeisti. Mano manymu, vaiko teisių specialistai privalo atpažinti autizmo požymius. Deja, mūsų specialistams labai trūksta kompetencijų, skubama bausti, o ne padėti ne tik vaikui, bet ir tėvams“, – sako D. Valkerienė.
Pasak jos, didesniuose miestuose informacijos ir pagalbos šeimoms daugiau, bet nedideliuose miesteliuose jos labai trūksta. „Besilaukiantys tėvai neprivalo išmanyti visų įmanomų sutrikimų. Tačiau specialistai, dirbantys su šeimomis, turi turėti bent elementarių žinių, kaip atpažinti vieno ar kito sutrikimo požymius, kaip padėti šeimoms“, – teigia D. Valkerienė. Ji sako, kad autizmo sutrikimą turinčius vaikus auginančios šeimos dėl kitokio savo vaikų elgesio dažnai būna įsibaiminusios, nežino, kokios aplinkinių reakcijos sulauks, su kokiu specialistu susidurs, kaip jis reaguos į šeimos situaciją – ims bausti ar pagelbės, patars.
Nors tikslios statistikos vis dar nėra, tačiau pastaruoju metu Lietuvoje autizmo spektro sutrikimai diagnozuojami vis dažniau. 2011-aisiais jų nustatyta 800 vaikų, 2015-aisiais – jau 1400. „Autizmo požymiai – skirtingi, tačiau esama ir bendrų dalykų. Įprastai vėluoja tokių vaikų kalba, pasireiškia probleminis elgesys, jie turi kitokių specifinių bruožų. Specialistai privalo tuos požymius įžvelgti. Gaila, tačiau gelbėjant vaikus iš socialinės rizikos šeimų vis dar nuskriaudžiami ir turintys autizmo sutrikimų“, – apgailestauja D. Valkerienė.
Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkė, Lietuvos socialdemokratų darbo partijos frakcijos Seime narė Rimantė Šalaševičiūtė ypač piktinasi dėl to, kad šiuo atveju iš šeimos buvo paimtas nė trejų neturintis vaikas. Tokio amžiaus vaikui tėvų globa – ypač svarbi. „Civiliniame kodekse apibrėžta, kad vaikas iki trejų metų iš šeimos negali būti paimtas ilgiau nei trims mėnesiams. Tačiau kretingiškių šeimos mažylis laukė, kol bus priimtas sprendimas dėl vyresniojo brolio. Dabar situacija tarsi ir išsisprendė – vaiko teisių specialistai atsistatydino, vaikai grąžinti į šeimą, materialinę žalą galbūt atlygins Vaiko teisių apsaugos skyrius. Tačiau kas atlygins moralinę žalą už pusmetį traumuotus vaikus?“ – retoriškai klausia R. Šalaševičiūtė.
D. Valkerienės teigimu, kretingiškių šeimai šiuo metu reikėtų ne tik ramybės, bet ypač daug įvairių specialistų pagalbos. Tiek tėvus, tiek vaikus turėtų konsultuoti psichologas, šeima mokoma, kaip bendrauti su vaikais toliau, kaip mažinti jų patirtą nerimą.
Atskyrimo nuo šeimos pasekmės
VšĮ Nepriklausomos teismo psichiatrijos tarnybos vaikų ir paauglių psichiatrė ekspertė dr. Asta Dervinytė-Bongarzoni pabrėžia, kad atskyrimo nuo tėvų pasekmės vaiko psichikai ir asmenybės raidai gali būti itin žalingos. „Fašistinėje Vokietijoje mažus vaikus atskirdavo nuo tėvų vos trijų savaičių, apgyvendindavo darželiuose, kur prie jų niekas neprieidavo, neglostydavo, neglausdavo – taip buvo ugdomi emociškai šalti, negailestingi kariai. Sovietmečiu ir mūsų šalyje situacija buvo panaši, galbūt todėl mums iki šiol trūksta pajautimo, koks svarbus tėvų ir vaikų santykis ankstyvoje vaikystėje. Užsienio specialistai įrodė – nuo motinos atskirtas mažas vaikas maždaug po savaitės suserga depresija. Gaila, bet mūsų šalyje tėvų ir vaikų santykių sunkumams nesuteikiamas tinkamas dėmesys, santykių sutrikimai nėra laiku nustatomi, šeimos negauna adekvačios pagalbos“, – sako dr. A. Dervinytė-Bongarzoni.
Jos teigimu, būna ir taip, kad patys tėvai, blogai elgdamiesi, smurtaudami, neprižiūrėdami ir apleisdami vaiką, jį traumuoja. Tokiais atvejais būtina vaiką atskirti nuo smurtaujančios aplinkos ir patikėti jo globą specialiai tam parengtam laikinajam globėjui, iki bus priimtas teismo sprendimas.
„Tais kraštutiniais atvejais, kai vaikui būtina skirti laikinąją globą, neišvengiamai sutrikdomi nusistovėję vaiko tarpasmeniniai ryšiai. Paskyrus globėją, tarp jo ir vaiko pradeda megztis naujas emocinis ryšys, visiems tenka nueiti nelengvą prisitaikymo vienam prie kito etapą. Pirmaisiais mėnesiais suvaldyti skausmingą bendravimo patirtį turinčio vaiko elgesį ir jausmus globėjui gali tapti iššūkis, ne visi tai pajėgia. Deja, globėjui atsisakius tęsti globą, vaikas pakartotinai traumuojamas, jo elgesio ir emociniai sunkumai tik gilėja. Laikas, kurį mažylis praleidžia laikinųjų globėjų šeimose, turėtų būti kuo trumpesnis. Užsitęsus nuolatinės ar ilgalaikės globos skyrimo procesui, vaiko psichosocialinė raida neišvengiamai sutrinka, tad jo teisėms ginti skirtos priemonės gali tapti papildomos žalos vaiko psichikos sveikatai ir raidai priežastimi“, – sako ekspertė.
Jos teigimu, bendravimo ir tarpasmeninių santykių sunkumų tebėra daug, taip pat – ir suaugusiųjų bendravimo su vaiku. „Kodėl taip yra, atsakymo turėtume ieškoti visi. Negalime užmiršti ir paneigti istorinio aspekto – juk esame genocidą išgyvenusi tauta. Kad išliktume, tėvų buvome mokomi užgniaužti, nuslėpti, neigti savo jausmus, nepasitikėti artimu, tyliai priešintis. Mūsų senelėms, kad apsaugotų kitus savo vaikus, tekdavo išsižadėti nukankintų sūnų ar dukterų. Atgavus nepriklausomybę, regis, turėjome emociškai išlaisvėti, labiau pasitikėti vieni kitais. Deja, patirtos ir neįveiktos traumos perduodamos iš kartos į kartą ir trikdo artimiausių žmonių – sutuoktinių, tėvų ir vaikų, vaikų ir mokytojų, o galbūt ir skirtingų sričių specialistų bendravimą“, – sako dr. A. Dervinytė-Bongarzoni.
Pasak jos, naikinimo era turėjo įtakos ir psichiatrijos mokslui. „Netekome šviesiausių protų, psichiatrijoje atsisakyta psichoanalizės mokslo žinių, įsivyravo biologinis požiūris į psichikos sutrikimus. Patirtos kultūrinės traumos padariniams priskirčiau ir vis dar gajų psichologijos mokslo žinių ignoravimą. Dar ir dabar nemažai suaugusiųjų sunkiai geba atpažinti ir žodžiais išsakyti savo jausmus, konstruktyviai tvarkytis su savo pykčiu ir agresija. Sutrikus artimiems tarpasmeniniams ryšiams, kyla nepakeliamas emocinis skausmas, kuris pas mus per dažnai slopinamas vaistais ar priklausomybę sukeliančiomis medžiagomis – alkoholiu, narkotikais. Kai suaugusiesiems nepavyksta pasiekti emocinės brandos ir pusiausvyros, ignoruojamas ir vaiko emocinis pasaulis, jo gyvybiškai svarbus prieraišumo prie tėvų ar globėjų poreikis, su vaiku gali būti elgiamasi netinkamai. Tėvų išgyventa ir neįveikta smurto patirtis gali peraugti į smurtą prieš savo vaiką. Ne veltui sakoma, kad smurtas gimdo smurtą“, – aiškina ekspertė.
Trūksta teismo psichologijos žinių
A. Dervinytės-Bongarzoni teigimu, įvertinus, kokią vietą psichologijos ir sociologijos žinios užima mokyklos programose, ir be mokslinio tyrimo galima daryti išvadą, kad Lietuvoje psichologinis raštingumas tebėra menkas. „Kiek psichologijos, vaiko raidos, neuromokslų žinių įgyja aukštosiose mokyklose su vaikais dirbti rengiami specialistai – mokytojai, socialiniai darbuotojai, vaiko teisių specialistai? Prie bazinio psichologinės vaiko raidos išmanymo reikėtų pridėti dar ir teismo vaikų ir paauglių psichiatrijos žinias. Nenuostabu, kad tarpžinybiniuose pasitarimuose, kur sprendžiami vaiko ir šeimos psichologinės gerovės klausimai, specialistams ne visuomet pavyksta vieniems kitus suprasti, ignoruojamos psichikos sveikatos specialistų rekomendacijos arba nėra kam jų teikti“, – apgailestauja dr. A. Dervinytė-Bongarzoni ir priduria, kad nė vienas specialistas, neturintis tinkamų teismo vaikų ir paauglių psichiatrijos žinių, negalėtų nei vertinti, nei dirbti su vaikais ir šeimomis.
Pasak ekspertės, jei vaiko šeimos santykių problemos laiku nenustatomos, ilgainiui vaikas nebepakelia netinkamų santykių šeimoje, sutrinka jo elgesys ir emocijos, jis anksti gali pradėti vartoti alkoholį, narkotikus.
Visuomenėje tebevyrauja požiūris, kad „obuolys nuo obels netoli rieda“ ar „su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi“. Tačiau pamirštama, kad netinkamas vaiko elgesys visų pirma yra pagalbos šauksmas, kurį suaugusieji turi išgirsti ir į jį tinkamai atsiliepti. Vaikai, nesulaukę reikiamos pagalbos tada, kai jos reikia labiausiai, sutrinka, pažeidžiama jų asmenybės raida, gali formuotis įvairūs psichikos sveikatos sutrikimai.
„Kuo silpnesnė šeima, tuo daugiau pagalbos jai turėtų būti teikiama. Lietuvoje vis dar labai trūksta tarpinstitucinio bendradarbiavimo, sukuriančio vadinamąjį socialinį pagalbos tinklą, kuris, veikdamas tarpdisciplininės komandos principu, gebėtų išlaikyti, išsaugoti bendruomenėje kuo daugiau rizikos grupėje atsidūrusių šeimų, o vaikams, netekusiems tėvų globos, suteikti adekvačią psichosocialinę pagalbą. Pagalba vaikams ir šeimoms dažnai teikiama fragmentiškai, nesistemiškai“, – pabrėžia dr. A. Dervinytė-Bongarzoni.
Trukdo ekspertų trūkumas
Ekspertės teigimu, įvertinti ir nustatyti žymių ant vaiko kūno pobūdį – teismo medikų uždavinys, o įvertinti psichikos sveikatai padarytos žalos mastą – viena iš teismo vaikų ir paauglių psichiatrų užduočių. Vis dažniau teisėjams kyla klausimų, į kuriuos atsakyti reikia specialiųjų teismo vaikų ir paauglių psichiatrijos žinių, todėl kyla poreikis atlikti vaikų ir paauglių teismo psichiatrinę, psichologinę ekspertizę, kurią šiuo metu Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos vaikams ir paaugliams atlieka Vilniuje ir Klaipėdoje.
„Vaikų ir paauglių teismo psichiatrinę ir psichologinę ekspertizę gali atlikti tik teismo ekspertai, teisingumo ministro įsakymu įtraukti į teismo ekspertų sąrašą. 2018-ųjų gegužės 31 d. šiame sąraše tarp 41 teismo eksperto buvo įrašyti tik 4 teismo vaikų ir paauglių psichiatrai ekspertai ir 3 teismo vaikų psichologai ekspertai, taigi nenuostabu, kad teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės užtrunka keletą mėnesių ar net pusę metų“, – sako dr. A. Dervinytė-Bongarzoni.
Pasak jos, baudžiamajame ar civiliniame procese teismo psichiatrijos ekspertizė nepilnamečiams gali būti skiriama įvairiais atvejais – kai reikia objektyviai įvertinti vaiko psichikos būseną atliekant tyrimą, taip pat įvertinti, ar dėl tiriamo įvykio nekilo psichikos sutrikimų. Jei baudžiamojoje byloje įtariamas vaikas, ekspertai privalo įvertinti jo gebėjimą visiškai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.
Pastaruoju metu teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizių poreikis nuolat didėja: teismo psichiatrijos ekspertizės prireikia ir tada, kai tenka iš naujo peržiūrėti pilnametystės sulaukusiam žmogui nustatytą neįgalumą, nustatyti jo veiksnumą. „Trūkstant specialistų, šis procesas užtrunka kartais iki pusmečio. Tuo laikotarpiu vaikui nėra mokama jokia išmoka, neaišku, kas jo globėjas. Dėl to reikėtų keisti Civilinio proceso kodeksą ir numatyti naują tvarką neįgalumui peržiūrėti, kad terminai sutrumpėtų. Jei akivaizdu, kad liga, dėl kurios žmogus tapo neįgalus, neišgydoma, nereikėtų proceso vilkinti. Tuomet šeimos problemų turėtų mažiau“, – sako R. Šalaševičiūtė.
Pasak Seimo narės, tam, kad laikotarpis, kiek tenka laukti ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės baudžiamosiose ar civilinėse bylose, sutrumpėtų, derėtų kuo skubiau keisti Teismo psichiatrijos tarnybos darbo tvarką ir parengti naujas darbo metodikas.
„Teismo psichiatrijos tarnybą būtų tikslinga iš Sveikatos apsaugos ministerijos sugrąžinti Teisingumo ministerijos žinion, kaip buvo anksčiau. Teismo medicinos ekspertizių tarnyba turėtų būti pavaldi Teisingumo ministerijai, o tinkamiausias kelias būtų šias tarnybas sujungti. Kol kas Teismo psichiatrijos tarnybos padaliniuose dėl pernelyg mažų atlyginimų trūksta ekspertų, kitų specialistų. Manau, kad ir pačios tarnybos darbą reikėtų organizuoti kitaip, tam reikėtų keisti Civilinio proceso kodeksą. Visas opias ir neišspręstas vaiko teisių apsaugos, teismo psichiatrijos ir socialinės apsaugos problemas žadame aptarti rudenį vyksiančiame suinteresuotų institucijų, tarnybų, ministerijų ir psichiatrų susitikime. Po apskritojo stalo diskusijos jau imsimės įstatymų pataisų, kad situacija keistųsi iš esmės. Labai svarbu, kad ateityje išvengtume panašių skaudžių atvejų, koks visai neseniai nutiko Kretingoje“, – pabrėžia R. Šalaševičiūtė.
