Ministerijos rekomendacijos
Spaudoje specialistų lūpomis kalbama apie specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų integraciją, netgi inkliuziją Lietuvos švietimo įstaigose. Atrodo, kad būsimo pradinuko tėvams turėtų pakakti kartu su vaiku kreiptis į Pedagoginę psichologinę tarnybą (PPT), kad ši įvertintų jo specialiuosius ugdymosi poreikius (SUP). Jei vaiko SUP nėra tokie specifiniai ir dideli, kad jam būtų rekomenduojama (tik rekomenduojama, galutinis sprendimas vis tiek priklauso tėvams) specialioji mokykla, turėtų pakakti su PPT pažyma apie SUP pasibelsti į artimiausios švietimo įstaigos duris.
Švietimo ir mokslo ministerijos interneto svetainėje rašoma, kad „jei vaikas turi nustatytus didelius ir labai didelius specialiuosius ugdymosi poreikius ir mokosi integruotai, tai toks mokinys, siekiant gerinti ugdymosi sąlygas ir didinant mokytojo pagalbos prieinamumą, prilyginamas dviem mokiniams. Dėl to tokią klasę gali sudaryti mažiau vaikų, nei nustatyta Mokyklų tinklo kūrimo taisyklėse.“
Kartu nurodoma, kad priimant SUP mokinį mokyklai suteikiama teisė pretenduoti į papildomas lėšas (35 proc. didesnį mokinio krepšelį): „Pagalbą per pamokas mokiniui, turinčiam specialiųjų ugdymosi poreikių, gali teikti ir mokytojo padėjėjas. Mokytojo padėjėjo paslaugos teikiamos mokiniui ar keliems mokiniams, turintiems vidutinių, didelių ar labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių ir dėl įgytų ir įgimtų sutrikimų negalintiems savarankiškai dalyvauti ugdymo procese.“
Neturi specialistų ar vengia nepatogių vaikų?
Vis dėlto tėvai turi ką papasakoti apie tai, kaip kai kurios mokyklos „teikia“ pagalbą šiems vaikams. Pasirodo, turint PPT pažymą su nustatytais vaiko SUP bei ugdymo rekomendacijomis, laukia nemažai iššūkių randant ugdymo įstaigą, kuri sutiktų priimti tokį nepatogų vaiką. Mama Indrė, auginanti sūnų, kuriam nustatyti dideli SUP, pasakoja pakliuvusi kone į kuriozinę situaciją.
„2017 m. pradžioje dalyvavau Kauno „Šilo“ pradinės mokyklos atvirų durų renginyje. Jame pristatyta, kokia puiki ši pradinė mokykla, bendruomeniška, jauki būsimiems pirmokams. Pabrėžta, kad mokykloje dirba mokiniams pasiruošusios padėti logopedė, psichologė ir socialinė darbuotoja. Po renginio nuskubėjau pas direktorę, sakiau, jog norėčiau parašyti prašymą, kad mano sūnus lankytų šią mokyklą. Vis dėlto klausimas „Kaip jūs žiūrite į vaikus, turinčius specialiųjų ugdymosi poreikių?“ iki tol buvusį malonų direktorės toną kaip reikiant atšaldė. „Mes neturime specialistų komandos“, – buvo atsakyta. Pasiteiravau, kas, jei ne specialistų komanda, buvo pristatyta prieš 10 minučių vykusiame renginyje? Imta išsisukinėti sakant, kad mokykla neturi specialiojo pedagogo, o psichologė dirba tik 0,25 etato, o jei dar vaikui reikėtų mokytojo padėjėjo – šio tai tikrai negalės skirti. Pasiūlyta eiti į netoliese esančią aštuonmetę mokyklą, nes ten visu etatu dirba psichologė. Įdomiausia, kad visiškai nepasiteirauta apie vaiką, kokio dydžio ir dėl kokių problemų kyla tie jo specialieji ugdymosi poreikiai, kokių specialistų pagalba jam rekomenduojama.“
Specialistų trūkumas – dažna atsisakymo priimti į mokyklą kitokį vaiką priežastis. Mamos Jurgos patirtis panaši: „Nunešus prašymą į pagal gyvenamą vietą tuo metu mums priklausančią mokyklą – Kauno Pilėnų progimnaziją, paskambino ir pasakė, kad negali priimti mūsų sūnaus, nes neturi specialistų, nors mokyklos interneto svetainėje puikavosi surašyti visi mums PPT rekomenduojami specialistai. Pareikalavome raštiško pasiaiškinimo, bet buvo atsakyta, kad mokykla net neužregistravo mūsų prašymo, tad ir atsakymo rašyti neprivalo.“
Švietimo ir mokslo ministerijos svetainėje nurodoma: „Mokykla mokiniui, kuris mokosi pagal privalomojo švietimo programas, privalo užtikrinti psichologinės, specialiosios pedagoginės, specialiosios ar socialinės pedagoginės pagalbos teikimą.“ Vadinasi, šių specialistų turėtų turėti kiekviena mokykla, nes jų pagalbos gali prireikti bet kuriam mokiniui. Kyla klausimas, kada mokyklos iš tiesų neturi kai kurių specialistų dėl objektyvių priežasčių, o kada tiesiog patogu kažkurio vieno iš jų neturėti, taip sudarant sąlygas nusipurtyti nepatogių mokinių.
Kai kurios mokyklos net nebando dangstytis jokiomis neva objektyviomis priežastimis ir netgi atvirai diskriminuoja SUP mokinius. Pavyzdžiui, itin populiari, kone elitinė ir tėvų investicijomis garsėjanti Kauno Panemunės pradinė mokykla – atvirų durų dieną pristatydama mokyklą ir mokinių priėmimo sąlygas jos direktorė nepasikuklino viešai demonstruoti skaidrės, kurioje rašoma, kad SUP mokiniai čia nepriimami, nebent šie poreikiai atsiranda dėl ypatingų mokinio gabumų. Mama Indrė pasakoja, kad apsilankiusi šios mokyklos atvirų durų dienoje net nebandė rašyti prašymo, nes suprato, kad jos vaikas čia tiesiog nepageidaujamas. Mama teigia supratusi, kad toks vaikas greičiausiai neįveiktų stojamojo (tiesa, mokykla tai vadina „susipažinimo“) pokalbio. Beje, į šį pokalbį pakviečiami ne visi pretendentai – prieš tai peržiūrimos jų medicininės pažymos, kurias privaloma pateikti su prašymu priimti į mokyklą.
Taip, Kauno Panemunės pradinė mokykla tokia populiari, kad gali skirstyti ir atsirinkti mokinius, palikdama nuošalėje nepatogiuosius. Vis dėlto kodėl, pavyzdžiui, vaikas, kuriam nustatytas Aspergerio sindromas, negalėtų joje mokytis, juk be komunikacijos ar socializacijos problemų tokie vaikai turi itin didelių konkrečios srities gabumų. Vis dėlto mokyklos renkasi lengviausią kelią: geriausias galimų problemų sprendimas – jų vengti.
Katės ir pelės žaidimas
Neįgalius vaikus auginantys tėvai paprastai užsigrūdinę ir įpratę, kad reikia gerokai pakovoti už savo vaiko interesus. Mama Jurga dalijasi patirtimi: „Po pirmo nesėkmingo bandymo ir negražaus akibrokšto, pasikonsultavusi su teisininku, gavau patarimą mokykloms siųsti oficialius laiškus registruotu paštu ir nerašyti jokio kontaktinio telefono, kad jos negalėtų žodžiu atsisakyti priimti. Su žodiniu atsakymu juk niekur nenueisi – pavyzdžiui, į savivaldybės Švietimo skyrių. Netgi juokinga, kad kai kurių mokyklų atstovai patys internete susirasdavo mano vyro telefono numerį ir skambindavo jam. Mes atsakydavome: gerai, suprantame, negalite priimti sūnaus mokytis, bet prašome mums tą patį parašyti raštu ir išdėstyti savo motyvus. Iš gal 10 pasirinktų mokyklų į pokalbį kvietė tik dvi – Kauno „Paparčio“ pradinė mokykla ir Kauno Veršvų gimnazija. Esame dėkingi už pravertas duris joms abiem. Lankyti pasirinkome vietos atžvilgiu patogesnę.“
Atskiro straipsnio vertų nuotykių ieškodama mokyklos autizmo sutrikimų turinčiam sūnui patyrė mama Birutė. 2017 m. moteris aplankė net 12 valstybinių bendrojo ugdymo, specialiųjų ir privačių mokyklų. Vis dėlto rugpjūčio viduryje mama vis dar nežinojo, kur ves sūnų rugsėjį. Vieta ugdymo įstaigoje atsirado tik tiesiogiai pasitelkus Švietimo ir mokslo ministerijos pagalbą.
Integracijos šaknys karčios
Kartais paaiškėja, kad net priimtas į mokyklą kolektyve toks vaikas mažų mažiausiai nelaukiamas, o kartais galima kalbėti ir apie psichologinį bei institucinį smurtą. Mama Ieva prisimena, kad jos sūnui patekti į pasirinktą mokyklą nebuvo sunku: „Su PPT pažyma apie vaiko SUP ir ugdymo rekomendacijas nuvykau užregistruoti sūnaus į Kauno Milikonių progimnaziją. Viskas sekėsi gerai, trumpai pakalbėjome su direktoriumi. Tiesa, buvau perspėta neskubėti ir nevesti sūnaus į birželio mėnesį vyksiantį būsimų pirmokų susipažinimą – esą klasėje dar nebus mokytojos padėjėjos (tarsi sūnui nereikėtų susipažinti su būsima mokytoja ir bendraklasiais). Buvo pasakyta ateiti tik rugsėjį, tad su sūnumi atėjome tiesiai į Mokslo metų pradžios šventę. Tuomet ir paaiškėjo, kad vaikai klasėje jau pažįstami ir susidraugavę, o mano sūnus nieko nepažįsta, be to, mokytoja manęs tik paklausė, ar vaikas supras, ką ji sako. Atsakiau, kad, be abejo, supras – jis protingas, o tai, kad labai neaiškiai kalba, nėra ženklas, kad nieko nesupranta.“
Mokytojo padėjėjos nebuvo visą savaitę, tad Ieva pasiteiravo direktoriaus, kada ji bus: „Šįkart direktorius bendravo labai nemandagiai, pasakė, kad nėra norinčių tokį darbą dirbti. Ir apskritai – tuoj kitų vaikų tėvai rašys skundus dėl tokių vaikų kaip mano, ir jie turės „išspręsti šią problemą.“
„Esu vieniša dirbanti mama, tad norėjau, kad sūnus lankytų popamokinę grupę. Apie tai bandžiau kalbėti su direktoriaus pavaduotoja. Buvau šokiruota, kai ji popamokinę veiklą mokykloje apibūdino lygindama su automobilių serviso paslaugomis. Pasak jos, kai varome automobilius į servisą, meistras gali priimti jį remontuoti arba ne. Taip ir mokytoja, kuri dirba pagal individualią veiklą, pati gali rinktis: priimti arba ne konkretų mokinį į prailgintą grupę. Mačiau, kad negaliu sūnaus leisti į tokią aplinką: jautėmės nemėgstami, smerkiami. Sūnus jautė ir be galo išgyveno situaciją – eidamas į Milikonių mokyklą klausdavo manęs, ar jis tikrai yra durnas. Mano ašaros ir bandymas aiškintis su mokyklos vadovybe, kad negalima taip elgtis su vaiku, kuriam ir taip sunku, direktoriui kėlė šypseną. Psichologiškai buvo sunku ir vaikui, ir man – atrodė, lyg į sienas daužyčiausi, nežinojau, kur kreiptis, niekas nenorėjo padėti“, – prisimena mama.
Beviltiška situacija tęsėsi tol, kol mama atsidūrė Kauno Kovo 11-osios gimnazijos pavaduotojos kabinete. „Esu labai dėkinga šiai mokyklai už suteiktą galimybę mano vaikui. Nors dabar vasara, kas dieną pagal galimybes jis skaito, rašo – stropiai mokosi, supranta, kad atsilieka, todėl turi motyvą stengtis. Ir vis pasako: „Mama, nenoriu būti durnas“, – pabrėžia pašnekovė.
Mama Jurga sako norinti kreiptis ir į tėvus, kurie purkštauja dėl tokių vaikų mokyklose: „Brangieji, negalia gali pasibelsti bet kada ir pas bet ką. Neklaus nei vardo, nei amžiaus, nei socialinės padėties ar dar ko nors. To, ką patiriame kovodamos už nors kiek normalesnį savo vaikų gyvenimą ar ugdymą, nelinkiu nė vienam. Mes norime užauginti ne valstybės išlaikomus vargšelius, o piliečius, kurie gebėtų dalyvauti visuomeniniame gyvenime ir patys gebėtų save išlaikyti.“
