Dirbti su raidos sutrikimų turinčias vaikais reikia ne tik specialių žinių, bet ir gebėti užmegzti ryšį su kiekvienu atskirai. Kas tokiame darbe sudėtingiausia?
Kiekvienas vaikas pas mus atsineša savo istoriją, savo, kad ir nedidelę, patirtį, gebėjimus, savo individualumą. Tad iš pradžių stengiuosi kuo geriau pažinti mokinį, suprasti, kaip su juo turėčiau dirbti. Būna, kad tiesiog kartu susėdame ant grindų ir žaidžiame, o žaisdami pradedame mokytis. Kiekvienam reikia vis kitokio priėmimo. Raidos sutrikimų turintys vaikai dažniausiai turi ir emocinių ar elgesio sunkumų. Man svarbu suprasti jų jausmus, įgyti jų pasitikėjimą.
Kai pas mus tėvai atvedė Gytį, jie baiminosi, ar galėsime su juo dirbti. Turime standartinį planą, darbo metodiką, bet supratau, kad standartinė pamoka šiam berniukui visiškai netinka, nes dėmesį Gytis sugeba išlaikyti tik dešimt minučių. Tad šias minutes darydavome užduotis, po to – pertrauka, kurioje jis palaksto ir vėl gali atsisėsti dirbti. Tada vėl dešimt minučių darbo ir vėl pertrauka. Pamažu pamokėlei skirtas laikas ilgėjo, ir berniukas įsijungė į darbą. Gyčiui po metų didžiulis pasiekimas buvo išsėdėti pamokėlėje visas 45 minutes, ir berniuką jau buvo galima mokyti įprastai.
Viliaus elgesys iš pradžių kėlė nerimą. Berniuką tėvai tiesiog atitempdavo pas mus, jis labai mažai kalbėjo, buvo nenusiteikęs ko nors mokytis. Iš pradžių jaučiausi taip, lyg vaiką kankinčiau. Pamėginau su juo dirbti, parodydama, kiek liks laiko iki pamokos pabaigos: priklijuoju laikrodukų ir kas dešimt minučių po vieną nuimu, kol nelieka nė vieno ir tampa aišku, kad pamoka baigėsi. Iš pradžių jis sakydavo tik žodį „laikrodukas“, nes norėjo vieno – eiti namo. Laikui bėgant matydamas, kad laikrodukų vis mažėja ir mažėja, jis pamažu nusiramino, nustojo bijoti ir noriai ateidavo, o mokslų metų pabaigoje vis labiau įsitraukdavo atlikdamas užduotėles.
Nojui tėvai dažnai skaitė knygas, tad mudu užmezgėme ryšį per istorijas. Pasakodavome istoriją, kad, pavyzdžiui, pievoje augo trys gėlytės ir pražydo dar trys. Kartu su berniuku įsivaizduodavome pievą ir gėlytes ir bandydavome jas suskaičiuoti.
Matematika – labai abstraktus dalykas. Kaip matematinių sąvokų mokomi specialiųjų poreikių turintys vaikai?
Iš pradžių dirbome su įprastos raidos vaikais. Vėliau, būdama užsienyje, „MENAR“ įkūrėja Vaida Zibalytė pamatė, kad Dauno sindromą turinti mergaitė puikiai skaičiuoja pagal metodiką, kurios pagrindu mintinio skaičiavimo mokosi mūsų užsiėmimus lankantys vaikai. Taip gimė idėja pakviesti mokytis ir vaikus, turinčius specialiųjų poreikių.
Raidos sutrikimų turintys vaikai sunkiai suvokia sąvokas, kurių negali pačiupinėti. Jiems padedame naudodami metodiką „Numicon“ – tai matematinio skaičiavimo metodika, kuri padeda vaikams skaičius ir aritmetinius veiksmus suprasti per lytėjimo pojūčius, vaizdus ir žaidimą. Matematikoje yra labai daug abstrakčių sąvokų, kurias net ir įprastos raidos vaikams būna sunku suprasti. Mes vaikams suteikiame sąlygas tas abstrakčias sąvokas „pačiupinėti“, pamatyti patį aritmetinį veiksmą ir jo rezultatą. Tuomet vaikai patiria daug mažiau frustracijos, lengviau įsisavina naujas žinias, ir baubas „matematika“ tampa lengviau suprantamas, nebebūna toks sudėtingas, kaip atrodė iki šiol.
Mano mokinukai, ypač autistiški, sunkiai kalba arba visai nekalba, bet dėliodami skaičius jie atsikleidžia, iš karto pamatau, kaip vaikas mąsto. Visas savo žinias vaikas gali man parodyti, nebūtina pasakyti. Stengiuosi pagirti vaiką už kiekvieną, kad ir patį mažiausią pasiekimą. Taikau atitinkamą motyvavimo sistemą, ir už kiekvieną gerai atliktą užduotėlę ar tinkamai pasielgę vaikai paskatinami: pavyzdžiui, gauna lipduką, šypsenėlę, o jeigu netinkamai elgiasi, yra įspėjami – gauna ženklą „stop“. Pamokos pabaigoje skaičiuojame, kiek vaikas surinko šypsenėlių, kiek „stop“, kas šiandien laimėjo. Tai puiki galimybė ir tėveliams po pamokos parodyti, kaip vaikas šiandien elgėsi, aptarti jo pažangą.
Mokomės ne tik matematikos, bet ir lietuvių kalbos, šokių, ritmo pajautimo ir socialinių įgūdžių. Mums labai svarbu, kad vaikai ne tik įgytų akademinių žinių, bet ir išmoktų būti mokiniais: suvoktų, kaip reikia elgtis per pamokas, kad pajustų ritmą pamoka-pertrauka ir t. t. Dirbti nėra paprasta, vaikus ištinka pykčio, isterijos priepuoliai. Tada mokytojo padėjėja išsiveda vaikus į nusiraminimo kambarėlį ir pabūna drauge, kol vaikas nusiramina ir vėl yra pasiruošęs prisijungti prie klasės.
Per šokio pamokėles vaikai mokosi šokio judesių. Kartais mūsų mokinukams būna tiesiog sunku atkartoti vieną ar kitą judesį, tada mokytoja ima vaiko rankas ir parodo, ką kūnas turėtų daryti. Taip vaikas ir pats pagauna judesį.
O kaip mokote socialinių įgūdžių, bendravimo?
Mokomės skaityti kitų žmonių kūno kalbą, taip pat elgesio taisyklių klasėje, bendravimo įgūdžių. Labai džiaugiuosi, kad man pavyko savo mokinukus išmokyti žiūrėti į akis. Paprastai pasižiūrėję į kitą žmogų matome jo akis, iš akių sprendžiame apie jo nuotaikas, pajuntame, ką jis jaučia, apie ką galvoja ir pan. Tačiau autistai neperskaito tos informacijos – jie nežiūri kitam žmogui į akis, nes nesupranta, ką jo akyse gali pamatyti, dėl to net pasižiūrėję į akis nesureaguoja. Pradėjusi dirbti pirmiausia stengiausi, kad vaikai pradėtų matyti akis, išsiaiškinome visą mūsų anatomiją: rankos, kojos, pirštai, akys, nosis, burna. Tada pradėjome žiūrėti į akis, kad vaikai atskirtų, kur žiūri akys: į viršų, į šoną ar tiesiai, į kairę ar dešinę. Žaidėme įvairius žaidimus: pavyzdžiui, mokinukai, stebėdami vieni kitų akytes, turėjo atspėti, kur draugas žiūri – į paukštį danguje ar ant žemės, skrendantį į kairę ar dešinę. Kai vaikai pradėjo atspėti žmogaus žvilgsnio kryptį, man buvo didžiulis džiaugsmas. Juk mūsų akys krypsta į ten, kur mums svarbu, o pamokoje svarbu stebėti mokytoją. Mažais žingsniukais ėjome tikslo link.
Dabar, kai vedu pamoką, „susirenku“ visų vaikų akytes ir žinau, kad jie manęs klausosi. Tada pradėjome kalbėti apie jausmus: kaip atrodo pyktis, liūdesys, džiaugsmas, pasibjaurėjimas, baimė, kaip tuos jausmus galima pamatyti veide. Gyvendami interneto amžiuje, vaikai visus emociukus atpažįsta, žiūrėdami į kompiuteryje rodomus veidukus ir jų išraiškas, bet taip pat svarbu jausmus pamatyti ir gyvame veide.
Kaip sekasi bendrauti su raidos sutrikimų turinčių vaikų tėvais? Ar su jais nekyla nesutarimų, nepasitenkinimo?
Kaskart skiriu laiko darbui su tėvais. Iš pradžių maniau, kad rengsiu tėvams seminarus, aiškinsiu, kaip jie turėtų dirbti su savo vaikais namuose, tačiau greitai supratau – tėvams labai reikia palaikymo, jie nori būti išgirsti, nori savo nelengva patirtimi dalytis su kitais tėvais. Augindami kitokius vaikus, jie susirinkę daug neigiamos patirties: su jų vaiku jau atsisakė dirbti koks nors specialistas, nepriėmė į darželį, pasakė, kad jis nieko neišmoks ir pan. Pagalbos reikia vaikams, bet padėti reikia ir tėvams, auginantiems specialiųjų poreikių turintį vaiką. Subūrusi tėvelius į grupę supratau, kad jiems svarbu ne tik specialisto patarimai, bet ir tokį pat kelią nuėjusio žmogaus palaikymas.
