Štai kaip skambėjo Devido mamos Viktorijos pasakojimas, sujaudinęs daugelį feisbuko grupės „Vilties spindulėlis“ narių:
„Sveiki, noriu pristatyti jums mano vienintelį vilties spindulėlį Devidą, kuris jau spėjo pamatyti ir pajusti gyvenimo sunkiąja ir juodąją pusę. Viešumoje mes naujokai, niekur nesiskelbėm, iki šiol stengėmės laikytis ir kovoti savo jėgomis, bet laikui bėgant darosi vis sunkiau tiek fiziškai, tiek emociškai, todėl nusprendėme daugiau bendrauti, ieškoti moralinės paramos ir palaikymo, dalintis patirtimi.
Trumpai apie tai, kodėl mums taip sunku ir kelias tampa sunkiai įveikiamas. Esame 3-jų asmenų šeima. Mūsų gyvenimas ir kasdienybė buvo įprasta kaip ir daugelio: namai, darbai, atostogos, finansiniai įsipareigojimai ir t.t. Bet paskutiniu metu viskas apsivertė aukštyn kojom, užklupo sunkus ir nelaimingas metas.
Paeiliui suserga šeimos nariai. Vyras, kuris fiziškai buvo stiprus ir sveikas, kuris buvo pagrindinis šeimos maitintojas ir vedlys, suserga depresija, ilgą laiką negalėjo pritaikyti ir atrasti jam tinkamų vaistų, iki šios dienos vyras negali dirbti, likau viena dirbanti. Po daugiau nei pusės metų sūneliui įtaria onkologiją...
Papasakosiu apie Devido ligos eigą plačiau. Viskas prasidėjo 2017 metais nuo nekalto vaiko kojos sumušimo. Vizualiai nei patinimų nei mėlynių nebuvo, jokių pakitimų, todėl į polikliniką iš karto kreiptasi nebuvo. Po maždaug savaitės laiko vaikas pradėjo skųstis kojos skausmais, tad vykome pas traumatologą. Gydytoja diagnozę nustatė iš akies be rentgeno ir pasakė, kad tai patempimas bei nieko rimto nėra. Per 3 periodiškai skausmingus mėnesius siuntimo į rentgeną prašėme 3 kartus, nedavė.
Skausmai vis intensyvėjo, vaikas paskutinę savaitę „maitinosi“ nuskausminamaisiais, kentėti tapo nebeįmanoma, naktimis visas kūnas trūkčiojo, vaikas keldavosi vidury nakties nuo skausmo. O tada jau kantrybė trūko. Vizito metu traumatologei pasakiau, kad neišeisiu iš kabineto, kol nepadarys rentgeno.
Gavus atsakymą viskas sutemo akyse, apsivertė visas pasaulis. Nuotraukoje aiškiai matėsi, kaip suiręs kaulas – įtartas auglys. Tuo metu vis dar netikėjom, kad taip galėjo atsitikti. Tūkstančiai minčių, klausimų, sudužusių vilčių ir planų... kurie vėliau virto maldomis ir ašaromis.
Skubos tvarka gavome siuntimą į Santariškių ligoninę tolimesniems tyrimams. 2017 m. birželio pradžioje po biopsijos diagnozuotas kojos ilgųjų kaulų piktybinis navikas – Ewingo sarkoma. Agresyvus retos formos auglys, kuris „ėda“ kauliukus... Dažniausiai, kai aptinka šią sarkomą, būna jau metastazės, bet sūneliui labai pasisekė, jo atveju ji buvo lokali, vienoje vietoje.“
Intensyvus gydymas truko metus
Toliau mama pateikė išsamų gydymo aprašymą: vaikui pradėta chemoterapija, vėliau sekė operacija, naviko ir dalies kaulo pašalinimas. Operacijos metu įdėtas donorinis kaulas, kaulą prilaiko metalinė plokštelė, kuri susukta trimis varžtais.
Kai paaiškėjo, kad chemoterapija buvo nepakankamai veiksminga, buvo nuspręsta skirti megaterapiją ir atlikta kamieninių ląstelių transplantacija. Po to sekė didelės kančios: vaikas 13 parų visiškai nieko nevalgė, negėrė, buvo maitinamas per lašelinę, nekalbėjo todėl, kad jam žiauriai skaudėjo visą burnos ertmę nuo vidinių žaizdų. Vėliau dar laukė radioterapija.
Iš viso intensyvus ir agresyvus gydymas tęsėsi metus. Kurį laiką dėl gydymo visai nebuvo galimybių užsiimti kojos reabilitacija, ir jos raumenys greitai atrofavosi.
Tad, nors onkologinė liga šiuo metu atsitraukusi (reikės reguliariai tikrintis, ar ji neatsinaujina, o visai ramiai atsikvėpti bus galima tik po 5 metų), džiaugtis pergale dar anksti.
Toliau visuomenę sugraudinęs Viktorijos pasakojimas socialiniame tinkle skambėjo taip: „Matyt, pavargo vaikas nuo slogios kasdieninės įtampos, nuo nevaikiškos ligos, nuo draugų atsiribojimo, palaipsniui tapo irzlus, uždaras, visiškai nesukalbamas, išmoktus pratimus nedarė, ant kojos stotis nenorėjo, bijojo, raumenų tempimus daryti neleisdavo, žodžiu per 2 mėn. užleidom Druskininkų sanatorijoje padarytą pažangą.
Morališkai ir fiziškai nusilpę visi šeimos nariai, labai pavargom, labai išsekom. Praradau viltį, verkiau kiekvieną dieną, kad negaliu nieko padaryti, kad negaliu įtakoti vaiko stengtis dėl ateities. (...) Vaikas daug ką supranta, nuo ligos atsiradimo pradžios su juo yra kalbama, aiškinama, bet atrodo, kad TIK mamai reikia, kad vaikas atsistotų ant kojų.
Kreipiausi į psichologą. Iš naujo kalbėjomės, aiškinomės, mokėmės. Šiuo metu mes po pakartotinos reabilitacijos iš Druskininkų. Situacija gerėja, keičiamės visi kartu ir draugiškai. Kiek mums užteks jėgų, nežinau, bet sakau sau ir šeimai, kad reikia neprarasti vilties, semtis gerų emocijų iš kiekvienos akimirkos, džiaugtis kiekvienu saulės spindulėliu ir šypsotis.
Šiuo metu Devidas vaikšto su ramentais, bet neatsistoja ant operuotos kojos, tolimesniems pasivaikščiojimams ir kelionėms juda vežimėlio pagalba. Nuo netaisyklingos eisenos jau pastebimas stuburo ir klubų iškreipimas.
Dabar ruošiamės tęsti reabilitacijos kursą namie bei Santariškėse, planuojame jei pavyks gauti dar šiais metais nemokamai, jei ne – tektų mokėti už kiekvieną užsiėmimą po 15-20 eurų. Reabilitacijai reikia mažiausiai 10 savaičių nepertraukiamo darbo, 4 savaites praėjome, todėl pinigėlių reikės dar 6-šioms savaitėms. Nuo gydymo pradžios iki šios dienos jokios piniginės paramos neprašėm, ačiū Dievui, kol kas jos neprireikė. Bet žinau daug istorijų, kai per trumpą laiką surinkti reikiamą sumą nebespėjama, tad tikimės, kad kas nors ateityje prisidės prie mūsų gydymo. Labai tikimės, kad būsite su mumis ir palaikysite.“
Beveik laiminga pabaiga
Šis liūdnas Viktorijos pasakojimas ir jo pabaigoje buvęs pagalbos prašymas sulaukė didžiulio visuomenės palaikymo. Portalui Lrytas.lt moteris pasakojo, kad buvo paskaičiavusi, jog mokamai sūnaus reabilitacijai reikės 450-600 eurų. Norėjosi turėti ir šiek tiek „atliekamų“ pinigų, kad jaustųsi finansiškai saugiau ir žinotų, jog jeigu Devidui staiga prireiks papildomo gydymo, bus iš kur jų paimti.
Kadangi ji šeimoje dabar dirba viena, o vyras būna namuose su sūnumi, nors ir gauna valstybės išmokas dėl sūnaus ligos, nieko susitaupyti neišeina, o dar ir paskolą už būstą reikia mokėti. Be to, jiems dabar labai reikalingos nuolatinės psichologo konsultacijos.
Ir štai praėjus vos keturioms dienoms nuo prašymo paskelbimo feisbuke, Devido mama pamatė, kad žmonės paaukojo jau 3300 eurų jos sūnaus reabilitacijai!
Moteris sakė: „Kai pamačiau tokią sumą, man buvo sunku tuo patikėti. Apsipyliau ašaromis. Tikrai nesitikėjau, kad Lietuvoje yra tiek gerų, nusiteikusių padėti žmonių. Esu jiems visiems be galo dėkinga, jų palaikymas man suteikia vilties, kad viskas bus gerai.“
Viktorija patikino, kad paaukotų lėšų šiandien pakanka, o surinktus pinigus ji naudos išmintingai vien Devido reikmėms, kai tai bus būtina. „Optimistinė versija – po sėkmingos reabilitacijos vaikas galės vaikščioti normaliai ir jis grįš į mokyklą (kol kas mokysis namuose). Tačiau gali būti visko, laukia ilga reabilitacija ir stebėjimas. Jei liga penkerius metus neatsinaujins, kas reikš, jog jis tikrai pasveiko, nuo jo gydymo likusius žmonių paaukotus pinigus perduosime kitų onkologinių ligoniukų gydymui“, – sakė Viktorija.
Ir pridūrė, kad jai tiesiog sunku žodžiais išreikšti dėkingumą, kurį jaučia žmonėms už paramą šiuo sunkiu jos šeimai metu.
