„Man Dievulis davė viską, ko prašiau“
Jelena Ramaškienė – našlaitė, užaugusi vaikų namuose, todėl visąlaik svajojo apie savus namus, gražią šeimą: mylintį vyrą ir porą vaikučių. „Man Dievulis davė viską, ko prašiau. Ir netgi dar daugiau. Jis žinojo, kad neturiu tėvų, tai man davė auksinius vyro tėvus. Svajojau turėti du vaikus – turiu juos. Norėjau mergaitės ir berniuko – ir šį norą išpildė, – akimis lydėdama vežimėliu riedantį sūnų pasakoja 37-erių Jelena. – Dievas man viską davė taip, kaip turi būti. Ir vaiką tokį, kokį pajėgčiau auginti. Jis protingas, kalbantis, laisvai bendraujantis, tik... nevaikšto.“
Rūpestingai sūnų auginanti Jelena prasitaria neretai girdinti sakant, kokia ji šaunuolė mama. „Kodėl aš šaunuolė? Aš tiesiog myliu savo vaiką tokį, koks jis yra. Kitaip ir negali būti. Ir man visai nesunku, jau pripratau. O ir vyras, dukrelė Sandra padeda. Vis kartu mes lyg kumštis“, – sako moteris.
„Iš akių matau, šiandien nepagimdysi...“
Ir dukrelė Sandra, ir sūnus Saturnas į šį pasaulį atėjo per anksti. „Abu mano vaikai neišnešioti. Sandrutė gimė 8, Saturniukas – 6 mėnesių, – į prisiminimus grįžta Jelena. – Su dukrele ypatingų problemų nebuvo. Tiesa, ji gimė po Cezario pjūvio, mat buvo pasirinkusi patogią padėtį – sėdėjo. O su sūnelio atėjimu į šį pasaulį bėdų kamuolys tik pradėjo vyniotis...“
Šeštą mėnesį sūnelio besilaukianti moteris netikėtai pajuto sąrėmius. Lentvaryje gyvenanti šeima negaišdama išskubėjo į Trakų ligoninę. „Gydytojas apžiūrėjęs pasakė: gimda atsivėrusi per du pirštus, bet jeigu lysvių nekasiu, iš akių mato, šiandien nepagimdysiu. Jūs įsivaizduojate – jis man taip ir pasakė! – 10 metų senumo įvykius prisimena Jelena. – Parvažiavome namo. Tikėjomės, gal viskas nurims, bet sąrėmiai tik stiprėjo. Ačiū Dievui, kad mano vyras labai konkretus ir dalykiškas žmogus. Jis pasakė: „Lena, mes nieko nelauksim, važiuojam į Antakalnį, kur gimdei Sandrutę.“
Moterį apžiūrėjęs medikas (beje, tas pats, kuris priėmė ir dukrelę), nusistebėjo, kaip tokios būklės nėščią moterį Trakų gydytojas galėjo išsiųsti namo. Dar bandė duoti priešlaikinį gimdymą stabdančių vaistų, tačiau jau niekas nebepadėjo. 1,2 kg svorio kūdikis iš karto „apgyvendintas“ inkubatoriuje.
10 gramų nukritęs svoris prilygo pasaulio pabaigai
Šiandien Jelena šypsosi: buvo ir dar mažesnių, vos pusę kilogramo tesvėrusių neišnešiotų naujagimių, taigi Saturno padėtis nebuvo tokia bloga. Porą pirmųjų savo gyvenimo mėnesių berniukas praleido inkubatoriuje. Tik jiems besibaigiant kūdikis buvo perkeltas į šildomą lovelę.
Iš pradžių jiedu stiprėjo Antakalnyje, paskui persikėlė į Neišnešiotų naujagimių skyrių Santariškėse. Jelena prisimena, kad į namus medikai jų žadėjo neišleisti, kol berniukas nesveria 2 kilogramų. „Kiekvieną vakarą nešdavome vaikus sverti. Per parą jie priaugdavo po 1–2 gramus, – pasakoja moteris. – O vieną vakarą svarstyklės parodė, kad Saturno svoris nukrito 10 gramų. Koks buvo stresas! Kone pasaulio pabaiga. Kaip galėjo atsitikti, kad šitiek daug nukrito kantriai po gramą augintas svoris?“ Po dienos kitos viskas grįžo į įprastas vėžes. Vis dėlto gydytojų nubrėžtos 2 kg ribos Saturnas ligoninėje nepasiekė. Į namus jį išrašė su 20 gramų deficitu.
Vis dėlto per mažas svoris nebuvo didžiausia problema. Iš pradžių tėvai nė nežinojo, kad berniukas gimė neįgalus. Kai kūdikiui buvo mėnuo, jam padarė galvos echoskopiją. Tada mama ir išgirdo šokiruojančią žinią – mažyliui įtariamas cerebrinis paralyžius. „Iki šiol atsimenu – nunešiau vaiką į inkubatorių ir nulėkiau išsirėkti... Dieve, už ką tu mane nubaudei?“ – ir šiandien virpančiu balsu pasakoja moteris.
Parvažiavus namo buvo labai sunku. „Nors medikų diagnozę žinojome, negalėjome patikėti, kad iš tikrųjų taip blogai. Vis vylėmės – gal medikai suklydo. Berniukas gerai atrodė, gugavo – iš pradžių viską darė kaip ir kiti jo amžiaus vaikai“, – pasakoja Jelena. Deja, netrukus viltingi lūkesčiai pradėjo bliūkšti. Būdamas 5 mėnesių amžiaus Saturnas vis dar nelaikė galvytės. Ėjo 6, 7, 8, 9 mėnesiai, o berniukas nesėdėjo, neropojo, keturpėsčias nesistojo. Tėvai ėmė susitaikyti su mintimi, kad gydytojai neklydo.
Dėl sūnaus ateities ryžtųsi viskam
„Esu viskuo patenkinta: turiu mėgstamą darbą, šeimą, vaikus. Išskyrus viena – labai norėčiau, kad Saturnas išmoktų stovėti. Tegul nevaikšto, bet bent stovi“, – apie iki šiol pusiausvyros nelaikantį sūnų pasakoja Jelena. Ji sako, kad šeima daro viską, kas įmanoma, kad tik padėtų sūnui: veža į sanatorijas, išbandė delfinų terapiją, su juo papildomai užsiima kineziterapeutė. Jelena kartais pasvarsto: Saturnui buvo du mėnesiai, kai medikai pasakė, kad berniukas neįgalus, o oficialiai neįgalumą nustatė tik nuo metų. Ir visas procedūras pradėjo skirti tik nuo metų. „O jeigu viską būtume pradėję daryti nuo pat pradžių, gal šiandien Saturnas bent galėtų stovėti, išlaikyti svorį“, – samprotauja ji.
Matydama, kad esminių permainų pasiekti nepavyksta, moteris domisi ir alternatyviomis gydymo galimybėmis. „Mano svajonė – nuvežti Saturną į sanatoriją Slovakijoje. Skaičiau, kad ten stebuklus tokiems kaip jis daro. Žmonės atvažiuoja su vežimėliais, o išeina patys. Nežinau, ar tai tiesa, bet labai norėčiau išbandyti tą alternatyvų gydymą, – prasitaria Jelena. – Sako, kad ten vienu metu su neįgaliuoju dirba 3 kineziterapeutai, o pas mus tokiai procedūrai vienas specialistas skiria vos 30 minučių. Yra ten kažkoks į kosmonauto kostiumą panašus įtaisas, po ilgų treniruočių padedantis žengti pirmuosius žingsnius. Labai noriu, kad Saturnas jį išbandytų. Deja, procedūros Slovakijoje labai brangiai kainuoja – už 2 savaites reikia mokėti beveik 5 tūkst. eurų. Nežinau, iš kur kiti tėvai gauna tiek pinigų, bet daug kas važiuoja. Bandysim ieškoti galimybių, gal rasim, kas padės...“
Vardą sugalvojo spontaniškai
Ant gatve riedančio elektrinio vežimėlio atramos „užvilkta“ ryški liemenė. Iš tolo šviečia ne tik jos spalva, šviesas atspindinčios juostos – labiausiai dėmesį traukia žodis „SATURNAS“. Tai ne planetos pavadinimas, o šiuo vežimėliu važiuojančio berniuko vardas.
Jelena juokauja: labai norėjo, kad ir dukrelės, ir sūnaus vardai prasidėtų ta pačia raide. Mergaitei vardą išrinko močiutė, taigi atspirties taškas jau buvo – raidė S. Jelena vyrui pasiūlė – tebūnie Svajūnas. Tėčiui šis variantas nelabai patiko, tada mama pasiūlė alternatyvą – gal tuomet Šarūnas? Ta kepurėlė ne tokia svarbi. Kiek padvejojęs tėtis pasiūlė – o gal Saturnas? Saturnas, tai Saturnas – nesiginčijo Jelena. Pasak jos, apie vardo sąsajas su kosmosu tada niekas nė nepagalvojo.
Toks neįprastas vardas buvo tikras iššūkis seneliui. Pareiškęs, kad tokio vardo apskritai nėra ir juo anūko nevadins, jis iš tikrųjų kurį laiką berniuką šaukė... Sandriuku, bet pamažu priprato, susitaikė. O Jelena Saturno vardą vardynuose vis dėlto rado. Ir netgi sužinojo jo lotynišką kilmę – Saturno vardu buvo vadinamas senovės lotynų žemės ir derlingumo dievas. „Ne šiaip sau vardas! – juokauja mama. – Nors daug metų dirbu vaikų darželyje, nesutikau nė vieno kito vaiko tokiu vardu.“
Užtat dabar daugybė žmonių ne tik žino šį vardą, bet ir pažįsta berniuką, kuris atsiliepia juo šaukiamas. Pasak Jelenos, Lentvaryje Saturną beveik visi pažįsta, daug draugų, bičiulių jis turi ir Teofiliaus Matuliono gimnazijoje – juk šį rugsėjį bus jau ketvirtokas.
Mokykloje kartu su visais
J. Ramaškienė atvira: pirmus dvejus metus Saturnas mokykloje pasilikdavo labai nenoriai. Jo klasėje iš 26 mokinių 3 turi negalią: pora autizmo spektro sutrikimų ir Saturnas – vienintelis vežimėliu judantis mokinys. Jelena neslepia – ji labai norėjo, kad sūnus mokytųsi bendrojo ugdymo, o ne specialiojoje mokykloje. „Jis protingas, adekvatus vaikas, – sako moteris. – Saturnas mokosi iš tų pačių knygų, tik jo programa palengvinta: kitiems vaikams užduoda išspręsti tris uždavinius, Saturnui – tik vieną, kitiems vaikams reikia perskaityti du puslapius teksto, o jam – vieną. Iš pradžių jaudinausi, gal neskaitys, nesugebės raidžių sujungti, bet ne – viskas puiku, tik jis greičiau pavargsta.“
Vis dėlto ne dėl pamokų Saturnas nenorėdavo pasilikti mokykloje. Berniukas blogai jautėsi, nes negalėjo pats judėti. Kurį laiką pamokose jis sėdėjo specialioje darbo kėdutėje, kurią valdė kitas žmogus, paskui – mechaniniame vežimėlyje, kurį irgi kas nors turėdavo stumti. „Būdavo, kad pamokai pasibaigus visi vaikai išeina iš klasės, o jis lieka vienas, – pasakoja Jelena. – Kiekvieną dieną jo laukdavo panašus stresas, todėl ir nenorėjo eiti į mokyklą. Tik trečioje klasėje viskas pasikeitė, nes Saturnas pradėjo savarankiškai važinėti elektriniu vežimėliu.“
Elektrinis vežimėlis – „Rūpestingos širdelės“ dovana
Prireikė nemažai pastangų, kad jį gautų. Sužinojusi, kad Techninės pagalbos neįgaliesiems centras tokio amžiaus vaikų elektriniais vežimėliais neaprūpina, Jelena nufotografavo sūnų, aprašė jo gyvenimo istoriją ir visa tai kartu su prašymu padėti įsigyti elektrinį vežimėlį išsiuntė visiems internete rastiems labdaros ir paramos fondams. Prisimena gavusi nemažai atsakymų, deja, juose perskaitydavo tik standartines frazes: mes tuo neužsiimame, apgailestaujame, bet visos labdarai skirtos lėšos jau išdalytos, ir pan.
Vis dėlto gyvenimas kupinas netikėtumų. Vieną dieną Jeleną užkalbino iš matymo pažįstama moteris ir pasiteiravo, ar nereikia kokios pagalbos. Ji dirbo „Gintarinėje vaistinėje“, kuri tuo metu dalyvavo akcijoje su labdaros ir paramos fondu „Rūpestinga širdelė“. Jelena net rankomis suplojo: žinoma, reikia. Tiesa, ir šįsyk prireikė apsišarvuoti kantrybe – tik po metų sulaukė skambučio iš „Rūpestingos širdelės“. Pasiteiravusi, ar vis dar reikia to vežimėlio, fondo atstovė pažadėjo padėti.
Saturnas tuo metu buvo reabilitacijoje po klubo sąnario operacijos. Vežimėlį jam atvežė tiesiai į sanatoriją Druskininkuose. Jelena neslepia: džiaugsmui nebuvo ribų. Tris mėnesius Saturnas pragulėjo sugipsuotas, tad šis vežimėlis sveikstančiam vaikui buvo kaip Dievo dovana.
Elektrinis vežimėlis – didelė pagalba ir Jelenai. „Kol neturėjom šio vežimėlio, buvau „pririšta“ prie Saturno. Jam vis tiek reikia pagalbos, turėjau stumti jo mechaninį vežimėlį. Ir jis nuo manęs pavargdavo, ir aš nuo jo. Atsisėdo į elektrinį – viskas pasikeitė. Kartais net valandą jo nematau. Jis susirado tiek draugų! O ir mokykloje tapo savarankiškas, nuo niekieno nepriklausomas.“ Mama jį nuveža iki mokyklos, ir toliau jis juda pats. Ir šio rugsėjo berniukas laukia be jokio nerimo ar streso.
