Lygių galimybių kontrolierė susilaukusi dukrelės išgirdo ultimatumą

„Nėra taip, kaip įsivaizduoja kiti – jei augini vaiką ir dirbi, tai vienoje rankoje laikai kūdikį ir jį žindai, kita ranka laikai telefoną ir kalbi, o pati esi aplinkoj, kur vyksta susitikimas“, – patirtimi derinant darbą ir vaiko priežiūrą dalijasi lygių galimybių kontrolierė Agneta Skardžiuvienė. Pakalbinta apie iššūkius susilaukus dukrelės, kontrolierė pasakojo apie pasikeitusį darbo ritmą ir spaudimą, kurio sulaukia moterys, nusprendusios derinti šeimos ir darbo įsipareigojimus.

 Lygių galimybių kontrolierė A.Skardžiuvienė.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Lygių galimybių kontrolierė A.Skardžiuvienė.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Donatas Paulauskas

Aug 29, 2018, 12:54 PM

– Šeimos ir darbo derinimas aktualus daugeliui darbuotojų, ypač susilaukus vaikų. Kaip manote, ar šeimos pagausėjimas vis dar yra iššūkis žmogaus profesiniam gyvenimui? Ar tai daro įtaką jo karjerai?

– Taip, vienareikšmiškai. Derinti ankstyvą vaiko priežiūrą ir darbą dar nėra taip įprasta. Pirmiausia dėl vyraujančio požiūrio. Aš pati, susilaukusi vaikelio, neoficialiai girdėjau tą ultimatumą: arba būk darbe, arba augink vaiką. Šitai tikriausiai girdi nemažai moterų, kurios į darbą nori grįžti pirmaisiais vaiko priežiūros metais. Man tai tikrai buvo iššūkis, bet aš labai norėjau išbandyti šiuos du vaidmenis viename, nes žinojau, kad derinti atsakomybes tikrai įmanoma. Dabar matau, kad keliai yra praminti, ir todėl drąsiai raginu visus to ryžtis, jei tik yra noro ir galimybių.

– Bet ar galima teigti, kad Lietuvoje yra pakankamai sąlygų derinti darbo ir šeimos įsipareigojimus, ir todėl viskas priklauso nuo asmens valios ir ryžto?

– Manau, kad sąlygos labiausiai priklauso nuo darbdavio. Na, ne veltui įstatymai numato darbdavio pareigą užtikrinti tokias sąlygas darbuotojui, bet tai ne visada atsiduria praktikoje. Žinoma, visai kitokia situacija, kai asmuo pats sau darbdavys, dirbantis pagal individualią veiklą (tarkim, kirpėjas) – tuomet sudėtinga ir su vaiko priežiūros atostogomis, ir su darbo bei šeimos derinimu. Bet kai kalbame apie darbo santykius – darbdavio požiūris tampa pagrindiniu faktoriumi. Vadovai šiuo klausimu turėtų būti itin jautrūs, nes darbuotojai, bandydami išlikti darbo rinkoje ir kartu rūpintis vaikais, susiduria su sunkumais, kurie būtų gerokai mažesni, jei darbdaviai laikytųsi lankstaus požiūrio.

– Pati puikiai žinote, ką reiškia grįžti į darbą pirmaisiais vaiko auginimo metais, šiuo metu auginate vienerių metų dukrelę ir dirbate sumažintu krūviu. Kas buvo sunkiausia sugrįžtant? Ar buvo kliūčių, su kuriomis susidurti tikrai nesitikėjote?

– Kliūčių lyg ir nebuvo. Kai esi darbdavė, yra šiek tiek kitaip – pati turi apsibrėžti sąlygas, kaip derinsi savo pareigas ir vaiko priežiūrą. Visai kitaip, kai esi darbuotoja. Jeigu, pavyzdžiui, ji norėtų būti šalia vaiko net ir darbo metu, ką šiuo atveju aš ir darau – jai tikriausiai būtų sudėtingiau atsivežti į darbo vietą vaiką, pasiimti pertraukas jam pamaitinti ar pervystyti, ypač jei vadovas nebūtų draugiškas šiuo klausimu. Žinoma, ir vadovės turi savų iššūkių, nes yra tokių atsakomybių, kurių negali deleguoti. Kartą tarnyba organizavo visos dienos konferenciją Seime, kurioje tiesiog privalėjau dalyvauti, nors buvau ką tik grįžusi į darbą. Todėl atidariau konferenciją, pasakiau sveikinimo žodį, po jo išvykau pamaitinti dukrelės ir grįžau į antrąją dalį, kur turėjau skaityti pranešimą. Palakstyti teko.

– Bet ar buvo, pavyzdžiui, nerimo grįžtant į darbą?

– Nerimo nebuvo, nes kai tik pagimdžiau, esant laisvam laikui, vis užeidavau į tarnybą – man buvo labai malonu pasimatyti su darbuotojais, pakviesti juos papietauti ar tiesiog pabendrauti prie kavos puodelio, sužinoti, kuo tarnyba gyvena. Aš socialus žmogus, man rūpi, kas vyksta mūsų įstaigoje, kokie yra einamieji darbai, taip pat buvo svarbu, kaip su darbais tvarkėsi mane pavaduojantis asmuo. Todėl jokio atotrūkio nejaučiau. Išėjau nėštumo ir gimdymo atostogų iki dukrelės gimimo likus dešimčiai dienų ir jose buvau kiek daugiau nei keturis mėnesius. Per šį laikotarpį tikrai nebuvau tiek atitrūkusi nuo darbo, kad jausčiau nerimą grįžtant.

– Pastebėjau, kad retkarčiais, susitikdama su svečiais ar kur nors renginyje sakydama sveikinimo kalbą, šalia savęs turite ir dukrelę. Ar esate dėl to sulaukusi kokių nors įdomių, keistų reakcijų, netikėtų komentarų? Ar žmonės kaip tik nuo to susilaiko?

– Yra buvę keli atvejai, kai susitikime dalyvavau kartu su vaiku, bet neigiamos reakcijos nesu sulaukusi. Žinoma, sunku pasakyti, kaip žmonės reaguotų, jei aš nebūčiau vadovė, valstybės pareigūnė. Tikriausiai reakcija būtų kitokia. Mano susitikimai dažniausiai vykdavo be vaikelio, nes taip jie būna produktyvesni. Išimtis yra mūsų vidinės planuotės, antradieniniai pasitarimai tarnyboje – juose dalyvauju kartu su dukrele. Bet kai tai pradės kliudyti kažkam iš darbuotojų – ieškosiu kito sprendimo. Aš visada raginu darbuotojus pasisakyti, nes noriu, kad pasitarimų laikas būtų išnaudotas produktyviai ir efektyviai.

– Bet darbo ritmą vis tiek teko pritaikyti prie naujų gyvenimo pokyčių?

– Taip, ir aš tuo labai džiaugiuosi. Visų pirma, dirbu mėgstamą darbą, man jis labai patinka, čia kaskart susiduriu su naujais iššūkiais, problemomis, situacijomis, kurios paliečia kiekvieną žmogų. Jaučiuosi maža dalele prisidedanti prie to, kad mūsų valstybėje būtų gera gyventi visiems: man, ateinančioms kartoms, vyresnėms kartoms. Kartu smagu, kad visa tai galiu daryti augindama dukrytę, o ne atsiskyrusi nuo jos. Vaikas mato ne tik tėtį, bet ir mamą, kuri tikrai 100 procentų save realizuoja. Kartais būna sudėtinga ir pasibaigus dienai būnu pavargusi, bet jaučiu pilnatvę.

Tiesa, mano požiūris yra lankstus ir darbuotojų atžvilgiu. Nesvarbu, ar tai šeimos pagausėjimas, ar artimo asmens slaugymas, sveikatos problemos, mokslai ar kiti reikalai, kurie nesuteikia žmogui galimybių dirbti įprastu režimu – į visus šiuos dalykus atsižvelgiu ir noriu visiems sudaryti tokias sąlygas, kurios leistų suderinti darbą ir kitus gyvenimo įsipareigojimus. Svarbiausia, kad žmogus jaustųsi maksimaliai gerai.

– Turbūt laisvesniu laiku kartu su šeima pasivaikštote mieste, miesto parkuose. Ką manote apie Vilniaus miesto draugiškumą tėvams su mažyliais? Ar nekyla sunkumų lankantis maitinimo įstaigose, prekybos centruose, viešosiose erdvėse?

– Kalbant apie infrastruktūrą, bent jau centrinėse vietose kliūčių su šaligatviais kaip ir neturime. Taip, yra nemažai kavinių, net ir Gedimino prospekte, kurios turi įvažiavimą su laipteliu, bet aš pati, kaip ir kitos mamos ir tėčiai, esu „įvaldžiusi“ įvažiavimo strategiją: trauki vežimą galu ir, stumdamas į viršų, užvažiuoji. Bet tikrai ne kartą buvau paprašius padėti, kartais ir kiti žmonės pamatę pasisiūlo. Didesnės problemos stumiant vežimėlį atsiranda nuėjus kur nors toliau nuo pagrindinių aikščių arba gatvių, mikrorajonuose, tad miestas dar tikrai nėra visiškai „draugiškas“. Mes gyvename šalia centro, bet mamos ir tėčiai, gyvenantys toliau ir važinėjantys viešuoju transportu, turėtų ką pasakyti ir apie jo kokybę: vis dar yra nemažai troleibusų, kurie nėra žemagrindžiai, todėl įkelti ir iškelti vežimėlį gali būti tikras iššūkis. Senieji daugiabučiai taip pat nėra pritaikyti vaikų vėžimėliams arba žmonėms, kurie turi judėjimo negalią. Nėra ir vietų, kur mamos mieste galėtų pamaitinti kūdikį, kai yra tam poreikis. Kadangi viešai žindyti nėra įprasta, o kai kurie netgi tai smerkia, turėtų atsirasti tam tinkamos vietos, nes dabar į miestą išsiruošusios mamos priverstos maitinti savo kūdikius tualetuose arba už krūmų.

O dėl maitinimo įstaigų – kai dukrelė pradėjo valgyti, aš pradėjau ieškoti, kur galima gauti kūdikiams tinkamo maisto. Paprasčiausiai teiraudavausi, ar gali išvirti kiaušinį, papjaustyti avokadą ir išvirti daržovių. Įprastai kavinės sutinka tai padaryti. Teko kartą dėl to palakstyti ir Maltos oro uoste, kai atostogavome, bet kuo pamaitinti suradome. Džiaugiuosi, kad Vilniuje jau yra nemažai ir vaikams draugiškų kavinių, kurios turi ne tik specialų meniu vaikams, bet ir erdvę žaidimams.

– Galvojant apie vadoves, lyderes, kurios artimiausiu metu laukia šeimos pagausėjimo – ką joms patartumėte? Ką patartumėt jų partneriams vyrams – būsimiems tėčiams?

– Visų pirma labai aiškiai atsakyti į klausimą, ko aš noriu: ar aš noriu prižiūrėti vaiką, ar grįžti į darbą, paliekant vaiką su patikimu žmogumi, ar aš noriu derinti vaiko priežiūrą ir darbą. Kai žmogus ar abu partneriai atsako į šitą klausimą, atsiranda ir galimybės, ir sąlygos. Jeigu jų neatsiranda, jei asmuo jaučiasi diskriminuojamas – raginu kreiptis į tarnybą, Darbo ginčų komisiją arba į teismą. Sąlygos turi būti sudarytos. Šeimos pagausėjimas neturi reikšti ultimatumo.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
REPORTERIS: iš SADM ministrės pareigų traukiasi M. Navickienė