Šeimoje su šešiais vaikais visi turi problemų: be pagalbos neišsiverčia

Pagrindinė frazė, kurią vilnietė Diana Pozniak (41 m.) susitikimo metu pakartojo ne vieną ir ne du kartus, buvo ši: „Sunku, kai tiek daug vaikų“. Jų moteris turi šešis: septyniolikmetį Virgilijų, devynmetę Viktoriją, septynmetį Artūrą, penkiametę Gretą ir 1 metų 3 mėnesių dvynukus Sandrą ir Darių.

 Mama Diana su keturiais jaunesniaisiais vaikais.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Mama Diana su keturiais jaunesniaisiais vaikais.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
  Mama Diana su keturiais jaunesniaisiais vaikais.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
  Mama Diana su keturiais jaunesniaisiais vaikais.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
  Mama Diana su visais šešiais vaikais.<br>G.Kairytės nuotr.
  Mama Diana su visais šešiais vaikais.<br>G.Kairytės nuotr.
 Virgilijus berniukų kambaryje.<br>G.Kairytės nuotr.
 Virgilijus berniukų kambaryje.<br>G.Kairytės nuotr.
 Virgilijus berniukų kambaryje.<br>G.Kairytės nuotr.
 Virgilijus berniukų kambaryje.<br>G.Kairytės nuotr.
 Tėvų miegamasis, kuriame miega ir dvynukai.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Tėvų miegamasis, kuriame miega ir dvynukai.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (6)

Lrytas.lt

Sep 1, 2018, 6:19 PM

Kai užsukome pas Dianą į svečius viename Žirmūnų mikrorajono daugiabutyje, ji laiką leido namuose su keturiais vaikais. Šeimos butas – socialinis, į jį atsikraustė neseniai iš bendrabučio Naujojoje Vilniuje, „nes kai yra penki ir daugiau vaikų, tai jau skiria.“

Butas trijų kambarių: berniukų kambarys, mergaičių kambarys ir tėvų miegamasis, kuriame stovi ir dvynukų lovytės. Butas gražiai suremontuotas – tokį jau gavo iš Vilniaus savivaldybės – ir tvarkingas, tik nelabai jaukiai apstatytas, nes vienus baldus paliko buvę gyventojai, kitus atidavė geri žmonės.

Du vyresnieji vaikai prieš valandą išėjo į parduotuvę ir ilgai užtruko, nors mama buvo sakiusi, kad greitai grįžtų, nes reikės fotografuotis. „Toks jau tas Virgilijus, jis dabar manęs neklauso. Susirado draugę ir jos klausosi labiau, nei manęs“, – pasiskundė mama. Ir paskambinusi išėjusiems vaikams juos išbarė, kodėl jie dar ne namie.

Kol Virgilijaus nebuvo namie, norėjosi mamos paklausinėti apie jo būklę. Juk prašyme paremti, kuriame mamos pasakojimą perteikė fondo „Ištiesk gerumo ranką nuskriaustiesiems“ atstovai, buvo teigiama: „Virgilijui jau 17 metų, šis jaunuolis gimė anksčiau laiko ir serga nuo pirmųjų savo gyvenimo dienų. Šiuo metu viena akimi jis yra praktiškai aklas, kita akis kompensuoja regėjimą ir sparčiai silpnėja. Vaikinas serga sunkia miopijos ligos stadija. Vaikinui skubiai reikalinga akių operacija, kurią darytų Kaune, tačiau ji labai brangi, iki 4000 eurų. Virgilijus mokosi pagal adaptuotą programą, nes nuo vaikystės turi raidos ir emocinį sutrikimą, taip pat kalbos sutrikimą ir nežymų protinį atsilikimą. Šis vaikinas nepasiduoda gyvenimo smūgiams, mokosi virėjo amato ir trokšta surasti geranorių, kurie jį priimtų praktikai su perspektyva dirbti. Jam šiuo metu labai reikia kompiuterio su ausinėmis mokslui bei mobilaus telefono, 45 dydžio batų, M/L dydžio drabužių, ypač džinsų, kanceliarinių priemonių mokyklai ir, žinoma, virėjo kepurės bei uniformos.“

Paklausta, kaip jų vargai prasidėjo, moteris papasakojo:

– Kai susilaukiau pirmojo vaiko, gyvenau kaime Molėtų rajone. Sūnus gimė neišnešiotas, ilgai nekalbėjo. Molėtuose vaikščiojome pas logopedus, pas psichiatrą. Kai sūnui buvo treji, mus siuntė į Vaiko raidos centrą Vilniuje. Jam buvo paskirtas invalidumas. Nustatytas kalbos raidos sutrikimas, regos sutrikimas. Kai buvo šeimoje vienas, jam buvo gerai, bet kai atsirado sesutė Viktorija, tapo labai nervingas, irzlus – norėjo, kad visas dėmesys tektų tik jam. Ir dabar su sese blogai sutaria, vis pešasi.

– Bet dabar jie kartu išėjo į parduotuvę?

– Taip, dabar jie sutaria truputį geriau.

– O koks Virgilijaus regėjimas dioptrijomis?

– Gerai nežinau, gydytoja sakė, kad išrašys siuntimą operacijai, bet dar neturime pinigų operacijai, tai gal dar siuntimo neprašysiu... Tas regėjimas blogąja akimi, jeigu teisingai atsimenu, yra 1,25 dioptrijos, nors gali būti ir 12,5. Kita akis geresnė, bet ir ji vis silpsta, – apgailestavo moteris.

Tuo metu mažoji Sandrutė savarankiškai vaikštinėjo po namus ir apžiūrinėjo nepažįstamuosius. Artūras ant sofos studijavo muzikinio žaislo sandarą. Penkiametė Greta bėgiojo tai šen, tai ten. Antrasis iš dvynukų, Darius, vaikščioti nemoka, tad šliaužiojo po grindis.

Vienu metu kilo toks triukšmas, kad net neišėjo susišnekėti. Dariukas verkšleno, prašydamas mamos dėmesio, o kai mama paėmė jį ant rankų, ant jų užsinorėjo ir dvynukė sesutė. Septynmetis sūnus, mamos paprašytas, bandė mažuosius raminti.

Šurmuliui pritilus Diana tęsė pasakojimą apie tai, kaip toliau klostėsi jos gyvenimas, ir nustebino netikėtu prisipažinimu:

– Ir, aišku, keitėsi vyrai. Mes su pirmu vyru išsiskyrėme, nes jis gerdavo, darydavo nesąmones. Kartą prisigėręs net šakute įdūrė savo sūnui Virgilijui į galvą.

Greitai su juo išsiskyriau, po to atsirado draugas, kuris yra mano antro ir trečio vaiko tėvas. Su juo oficialiai susituokusi nebuvau. Ir su juo nesutarėme, išsiskyrėme. O dabartinis mano vyras geras, jis paėmė mus visus – mane su trimis vaikais. Ir jis dar turi savo tris vaikus. Jis ir padeda, kai būna namie, nuveža vaikus į polikliniką, kai reikia, o reikia ten dažnai. Bet daug būnu viena ir man tada sunku su jais visais, juk mano sveikata bloga, man depresija, pati esu ligonis, - pasakojo moteris.

Apie tai buvo rašyta ir Dianos pagalbos prašyme. Jos pasakojimas, perteiktas fondo atstovų, skambėjo taip: „Mama Diana yra dora, mylinti vaikus, nuoširdi moteris, tačiau jos gyvenimas labai pasikeitė gimus neįgaliam pirmajam sūnui. 23-jų jaunai merginai šis stresas sukėlė sunkias emocines ligas, Diana nuo to laiko serga depresija, nuolat vartoja brangius vaistus, ją kankina panikos atakos, nerimo sutrikimas, miego sutrikimas, įvairios fobijos, kurios išryškėja naktimis. Ši miela ir geraširdė moteris nuo gimimo serga epilepsija, taip pat lėtiniu obstrukciniu bronchitu. Moteriai ypač pablogėjo sveikata po dvynių gimdymo, nes gimdymo metu ji vos išgyveno, nors tai buvo penktas jos gimdymas, tačiau buvo labai sunkus, sudėtingas, komplikuotas, Dianai liko negrąžinamos sveikatos problemos ir dabar.“

– Diana, ar jūsų savijauta tikrai labai prasta?

– Taip, geriu dviejų rūšių kompensuojamus vaistus nuo depresijos, lankausi pas psichiatrą. Rytais man būna neramu, pila šaltas prakaitas. O kai iš darbo grįžta vyras, pradedu verkti, rėkti. Jo darbas prasideda 3 val. nakties, o baigiasi apie 13 val.

– O ką jūsų vyras dirba?

– Jis vairuotojas, išvežioja iš kepyklos bandeles. Grįžęs iš darbo man kažką padeda, o pamiega vakare.

– O kaip su jūsų epilepsija, ar būna priepuolių?

– Dėl epilepsijos kartais pamirštu, kur kokį daiktą pasidėjau, o priepuolių nebūna. Būdavo seniau, bet krikšto mama nuvedė pas tokias dvi močiutes Žvėryne – viena jų gydė žolėmis, kita užkalbėjimais – ir mane jos išgydė. Net gydytojai vėliau stebėjosi, kaip galėjo epilepsija taip praeiti. Vėliau ir sūnų Virgilijų pas tas močiutes vedžiau, bet jam nepadėjo. Dabar jos jau mirusios.

Ir kiti mano vaikai ligoti, dvynukų gimdymas buvo labai sunkus, o ir nuskausmino nedavė. Dabar Dariukas turi problemų su judėjimu, tik Druskininkų sanatorijoje jį gydytojai išmokė stovėti ir ropoti. O ir jis turi sveikatos problemų, nuo vaikystės serga astma, – parodė mama į šalia sėdintį septynmetį Artūrą.

– Bet jis atrodo labai šaunus ir sveikas berniukas.

– Ne, jam nuo vaikystės yra bronchinė astma. Be to, yra sirgęs angina. Yra ir gulėjęs sanatorijoje. Sakau, jie vis serga ir serga, ne vienas, tai kitas... - skundėsi Diana.

Besišnekučiuojant grįžo ir Virgilijus su seserimi, parsinešė sau ir kitiems skrudintų bulvyčių ir dar kažkokio greitojo maisto. Panašu, kad mamai tokie vaikų pirkiniai nekliūva, ji tik pyko, kad jie per ilgai užtruko.

Virgilijus iš pažiūros atrodo visai sveikas ir simpatiškas septyniolikmetis. Daug kalbėti jis nelinkęs, bet iš to, ką ir kaip sako, nepamanytum, kad jam diagnozuotas kalbos sutrikimas.

O kaip su jo regėjimu? Prašyme nurodytas terminas „miopija“ reiškia trumparegystę, tad ar tikrai situacija tokia baisi, kaip atrodė iš pagalbos prašymo?

– Virgilijau, koks tavo regėjimas blogąja akimi? Kiek dioptrijų?

– Nežinau. Procentais būtų gal apie 20 proc. bloga akimi, sveika mato geriau. Reikia operacijos.

– Ar įžiūri atvažiuojančių autobusų numerius?

– Matau, kai privažiuoja arčiau, o iš toliau nematau.

– O kai gydytojai tikrina regėjimą, kiek eilučių matai?

– Blogąja akimi nematau nei vienos eilutės, matau tik kažkokius šešėlius. Kad pamatyčiau kažką, reikia prieiti arti. O sveikesne akimi kelias eilutes įžiūriu.

– O ar regėjimui nepadėtų akiniai, ar gydytojai nepatarė jų nešioti?

– Juos nešioti liepė, bet man jie nepatinka.

– Suprantate, jam labai svarbus grožis, todėl akinių nešioti jis nenori, – įsiterpė Virgilijaus mama. – Gydytojai akinius jam nuo mažens skyrė, bet jam niekas neįtiko. Tu dabar akinių nenešioji, ir kita akis pasidarys bloga.

– Akinių tikrai nenešiosiu. Man tikrai reikia operacijos lazeriu, – nedvejojo Virgilijus.

– O ar ta operacija būtinai turi būti mokama ir tokia brangi?

– Taip, be pinigų jokios operacijos šiais laikais nepadarysi, – įsitikinusi Diana.

– Ar būtinai operacija turi būti atliekama Kaune?

– Taip, mūsų šeimos gydytoja sakė, kad ten jas daro geriausiai, – neabejojo Virgilijus.

– Mes lankėmės pas įvairius gydytojus ir aiškinomės, ir visgi paaiškėjo, kad geriausi specialistai ir aparatūra yra Kaune, – paantrino mama.

– Virgilijau, dar prašyme buvo rašyta, kad nori dirbti virėju. Ar tikrai?

– Ne, nenoriu. Mokausi virėjo specialybės, nes taip išėjo, dar ir 12 klasių baigsiu.

– O kuo norėtumei dirbti, kai baigsi mokslus?

– Nežinau... Gal mašinas remontuoti.

– Mano draugės vyras turi autoservisą, tai gal priims Virgilijų dirbti, kai jam sueis 18 metų. Dirbti juk reikia, – pridūrė Diana.

Virgilijus paniro į savo išmanųjį telefoną, o mes tęsėme pokalbį su jos mama, bandančia migdyti pietų miego kažkuo nepatenkintus dvynukus.

– Rašėte, kad paramos jums reikia ne tik sūnaus operacijai, bet ir kitiems dalykams. Ko reikia labiausiai?

– Aš prašyme parašiau viską, ko mums reikia: reikia mokyklinio stalo mergaičių kambaryje. Virgilijus turi rašomąjį stalą, bet sesių nenori ten priimti. Neturime sekcijos, taigi reikėtų jos. Antroji dukra vis prašo mobiliojo telefono, trečioji – planšetės. Man labai praverstų indaplovė, nes tikrai sunku susitvarkyti buityje, kai šitiek vaikų. O ir mano telefonas nuolat genda... Dar vienai dukrai reikia ortodontinės plokštelės, kuri kainuos 180 eurų. Reikia ir patalynės, ir indų, nes jų turime nepakankamai. Dariukui reikėtų žaislų, kad lavintų motoriką, kad dirbtų rankytės (kamuolį, kad sportuotų, mums nupirko). Dar reikia kompiuterio, namie turime tik labai seną, kuris net neįsijungia. Virgilijui reikia kompiuterio, kad galėtų ruošti pamokas, – dėstė moteris.

Nugirdusios kalbas apie reikiamus daiktus, savo pageidavimus pradėjo reikšti ir mergaitės. Darželinukė Greta labai nori planšetės, kad galėtų ja žaisti. Antrokas Artūras nori laivo su pulteliu. Į ketvirtą klasę eisianti Viktorija labai nori gauti ir naują telefoną, ir elektrodroną. „Gal galėčiau gauti abu?“ Mama ją paauklėja: „Negalima, aš irgi daug ko noriu... Reikia prašyti, ko tikrai reikia.“ Viktorija sutiko, kad pakaks vien naujo telefono. „Nereikia labai gero, reikia aštunto „Huawei“, – sakė devynmetė.

– Diana, bet kai dukra buvo išėjusi į parduotuvę, jūs jai skambinote telefonu, taigi ji jį turi?

– Turi, bet jo ekranas sudaužytas, juo naudotis nepatogu, todėl nori naujo. Tą telefoną jai nupirko seneliai ir ji labai džiaugėsi, bet paskui netyčia numetė ant žemės, ir viskas. Patys nusipirkti telefono niekaip negalėtume.

– O ar jūsų buvę vyrai pinigų vaikų išlaikymui nemoka?

– Pirmasis nemoka, gaunu kažkiek iš valstybės. Antrasis moka, bet mažai, po 57 eurus abiem savo vaikam, – atsakė Diana.

Dar prašyme buvo rašyta: „Bendros jų visų pajamos, pašalpos į mėnesį yra 1200 eurų. Tėvelis dirbantis, sukasi kaip išgali. Jie su paskola nusipirko neseniai automobilį, nes mažasis nevaikšto, o pas gydytojus būtina vežti, kas mėnesį apie 100 eurų tenka susimokėti už jį, taip pat komunalinės išlaidos, ir daug išleidžia vaistams. Viską suskaičiavus asmeniui nelieka ir 90 eurų per mėnesį, t.y. maistui, rūbams, mokymo priemonėms, galų gale buičiai, higienai, baldams.“

– Ar jūs, Diana, pati esate dirbusi?

– Taip, prieš dvynukų gimimą dirbau indų plovėja-valytoja kavinėje.

– Ar, kai paauginsite dvynukus, galvojate grįžti į darbą?

– Į senąjį darbą tai negrįšiu, nes jis buvo puse etato ir iš čia į jį reiktų labai toli važiuoti, paskaičiavau, kad ten dirbti neapsimokėtų. O susirasti kokį darbą arčiau namų, kai vaikai paaugs, norėtųsi. Dvynukai į darželį įrašyti nuo gruodžio mėnesio – į lenkų darželį, aš labai nepatenkinta, kad vyras rinkosi pagal savo tautybę... O dėl darbo paieškų dar žiūrėsiu, kaip ten bus su sveikata, ar ji leis dirbti.

– O kaip sugalvojote pasiprašyti fondo „Ištiesk gerumo ranką“ paramos?

– Kai buvau su berniuku sanatorijoje Druskininkuose, viena moteris pasakė, kad ten galima prašyti pagalbos. Taip ir padariau.

– Kai kurie žmonės, prieš tam ryždamiesi, ilgai dvejoja, gėdijasi. Ar jums nekilo tokių abejonių?

– Ne, nekilo.

 Jūs vis sakote, kad su tiek vaikų sunku. Bet juk vaikų turėti – smagu?

– Taip, smagu, bet kai jie tiek serga ir namie nuolat triukšmas, man tikrai sunku. Aš ligota, ir mano vaikai ligoti... Nežinau, ką dar jums papasakoti, o kokios pagalbos mums reikia, aš viską parašiau savo prašyme.

Jau atsisveikinus su šeima ir išeinant pro duris, devynmetė Viktorija sušunka:

– Palaukit, gal man galima pakeisti savo prašymą? Aš noriu ne telefono, o elektrodrono!

Ką sako gydytojai?

Konkretų Virgilijaus atvejį komentuoti akių ligų gydytojai atsisakė – tam reikalinga individuali paciento apžiūra – taigi paprašėme atsakyti, ar apskritai vaikams labai kenkia tai, kad jie nenešioja jiems skirtų akinių, ir ar operacija lazeriu gali išgelbėti septyniolikmetį nuo trumparegystės.

Vaikų ligoninės gydytoja oftalmologė dr. Dalia Krivaitienė sakė: „Iki 7-8 m., kol pati akis ir regos funkcijos dar tik vystosi, net jei regėjimas pablogėjęs tik viena akimi, akiniai yra būtini. Jų nenešiojant, gali išsivystyti akies tinginystė. Paskui sprendžiama individualiai, ir jei atrodo, kad kita akis dirba gerai, akinių galima nenešioti.

Maždaug nuo 10 m. amžiaus pavojaus, kad išsivystys akies tinginystė, nėra. Tad jeigu paauglys akinių ir nenešioja, nereikia bijoti, kad dėl to regėjimas suprastės – akinių reikia tiesiog dėl jo patogumo. Tiesa, kai kurių žmonių regėjimas linkęs toliau silpnėti, bet tai nepriklauso nuo to, ar jie akinius nešioja, ar ne.

Refrakcinė chirurgija, tai yra, operacijos lazeriu, atliekamos tik pilnai suaugus akiai, apie 20-23 m. Jaunesniems tai netinka, nes akys dar vystosi. Refrakcinės chirurgijos operacija pakeičia ragenos laužiamąją galią esamuoju momentu, o kai akis auga ir toliau, trumparegystė gali vėl atsirasti.

Tikrinimas dėl trumparegystės vaikams ir paaugliams rekomenduojamas bent du kartus per metus.“

Paramą Dianos Pozniak šeimai renka fondas „Ištiesk gerumo ranką nuskriaustiesiems“

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.