Bendrovės „INVL Asset Management“ užsakymu atliktas „Spinter“ tyrimas parodė, kad daugiausia tėvelių (44 proc.) dienpinigiams skiria 1–2 eurus per dieną. 33 proc. apklaustųjų skiria šiek tiek daugiau – 2–5 eurus, o 15 proc. skiria iki 1 euro per dieną. 5 proc. tėvų pinigų vaikams iš viso neduoda, o 3 proc. apklaustųjų nurodė vaikams duodantys 5–10 eurų per dieną.
V. Juškienė tvirtina, kad vaikams pinigų duoti būtina ir džiaugiasi, kad Lietuvoje, atsižvelgiant į vyraujančią finansinę situaciją, skurdo lygį, tik 5 proc. tėvų neduoda dienpinigių. Pasak pašnekovės, būtina suprasti, kad pasiruošęs turėti pinigų gali būti ir penkiametis, todėl vaiko nereikėtų suvaržyti.
„Tai gana individualu, priklauso nuo vaiko psichologinės, emocinės brandos. Vaikas pats tai parodo, prašydamas nupirkti, kaulydamas, klausdamas, kiek daiktas kainuoja. Dažniausiai tada matome vaiko susidomėjimą pirkimo procesu. Kai vaikas pats prašo pirkti, pats nori sumokėti, tai jau yra ženklai, kad jam galima duoti pinigų. Kartais penkerių ar šešerių metų vaikai puikiai su tuo tvarkosi“, – teigia V. Juškienė.
Ji akcentuoja – derėtų atskirti pinigus, skirtus būtiniausioms reikmėms, pavyzdžiui, pavalgyti mokykloje, nuo pinigų, kuriuos vaikas gali išleisti norimam žaislui, drabužiui ar kitam daiktui. Kaip teigia V. Juškienė, tik leidimas planuoti savo biudžetą vaiką gali išmokyti finansinio raštingumo.
„Norėčiau pabrėžti, kad pinigai, skirti vaikui mokykloje pavalgyti, nėra dienpinigiai. Dienpinigiai turi išmokyti ne pavalgyti. Mes turime išmokyti vaikus pirkti, taupyti, nepasiduoti, akimirkos impulsams, planuoti, nuspręsti, ko aš labiau noriu, truputį dėliotis biudžetą. Tai, kad duodame vaikams pinigus į mokyklą, kuriuos jis tą pačią dieną ir išleidžia, nėra finansinio raštingumo mokymas“, – atkreipia dėmesį V. Juškienė.
