Kartu su kitais
Meras pasakoja neseniai lankęsis Didžiojoje Britanijoje, Šefilde, kur iš arti susipažino su neįgaliųjų mokymo sistema: „Ten visi vaikai, taip pat ir turintys proto negalią, mokosi kartu, tik skirtinguose korpusuose. Tai – nenuostabu: vaiko, turinčio Dauno sindromą, nereikia mokyti, tarkim, chemijos, pakanka išmokyti jį elementarių socialinių dalykų. Manau, panašią sistemą turime diegti ir savo šalyje.“
Pasak mero, į bendrojo ugdymo mokyklas negalią turinčių vaikų neskubama įtraukti galbūt ir dėl to, kad mokyklų vadovams naudinga turėti mokinį, kuris mokomas namuose – už pamoką vienam vaikui gaunamas toks pat atlygis, kaip ir dirbant su visa klase. „Tačiau, būdami kartu, bendramoksliai iš arčiau susipažįsta su negalia, išmoksta priimti kitokį žmogų, taip gimsta atjautos jausmas. Manau, kiekvienoje savivaldybėje turėtų būti bent po vieną mokyklą, pritaikytą neįgaliems vaikams. Dabar dažniausiai pritaikomas tik pirmasis mokyklos aukštas. Kai mokinys neturi galimybės patekti į antrąjį, trečiąjį, tokio pritaikymo negalime laikyti tinkamu“, – įsitikinęs V. Mitrofanovas.
Akmenėje kalbintų neįgalių žmonių teigimu, miesto valdžia nuoširdžiai rūpinasi jų gerove. Pasak Naujosios Akmenės miesto ir kaimiškosios seniūnijos žmonių su negalia bendrijos pirmininkės Klavdijos Pušinovos, mieste sutvarkyti šaligatviai, atsiranda vis daugiau pastatų, į kuriuos galima patekti neįgaliojo vežimėliais. V. Mitrofanovas sako, kad rūpintis miestu, jo infrastruktūra – tai ir rūpintis neįgaliaisiais. Jie neturi būti atskiriami nuo visuomenės, turi mokytis, gyventi kartu su visais.
V. Mitrofanovo teigimu, tam, kad mokiniai ar kiti negalią turintys žmonės jaustųsi gerai, nepakanka pritaikyti tik mokyklas ar gyvenamuosius būstus, būtina pritaikyti ir visą miesto infrastruktūrą. „Man sakoma: šaligatvių remontas, trinkelių klojimas – ne socialinė sritis. Nesyk sulaukiau valstybės institucijų priekaištų, kad socialinėms pašalpoms neišmokėtas lėšas skiriu panašioms reikmėms. Tačiau jei šaligatviai bus nepritaikyti, kaip žmogus vežimėlyje išvažiuos iš savo būsto? Kaip pateks į mokyklą, darbovietę?“ – retoriškai klausia pašnekovas.
Pasak jo, pritaikytos mokyklos, darželiai – nauda ir miestui, ir valstybei. Pastaruoju metu Akmenėje specialiųjų poreikių turintiems vaikams pritaikoma viena ikimokyklinė įstaiga, kur tėvai galės palikti negalią turinčius vaikus ir taip turės galimybę dirbti ir užsidirbti.
Globos įstaigų atsisakyti laipsniškai
Šiuo metu Lietuvoje ypač daug kalbama apie deinstitucionalizaciją, arba globos įstaigų uždarymą ir neįgalių žmonių įtraukimą į bendruomenes. Meras pamini Ventos socialinės globos namus, liūdnai pagarsėjusius dėl „coliukės“ istorijos, kai į ligoninę atvežta itin mažai sverianti septynmetė: „Dažnai žmonės neįsivaizduoja, kas gyvena globos įstaigose. Jų darbuotojai „taršomi“ iš vis pusių. Štai ir po „coliukės“ istorijos kilo didžiulis triukšmas, bet taip ir neatsirado valdininkų, kurie globos namuose apsilankytų. Sakote, visus ten gyvenančius vaikus reikėtų grąžinti į šeimas? Tačiau jiems reikia kasdienės specialistų ir medikų priežiūros. Vargu ar šeimoms tokia našta bus pakeliama. Manau, kol kas panašios įstaigos reikalingos – valstybės funkcija pasirūpinti silpniausiais visuomenės nariais.“
V. Mitrofanovo teigimu, jokie sprendimai neturėtų būti priimami skubotai. „Gyvenimas atskiruose būstuose kainuoja daug. Kol kas finansavimą savarankiško gyvenimo namams išlaikyti skiria Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, bet nuolat kalbama apie tai, kad anksčiau ar vėliau savarankiško ar grupinio gyvenimo namai pereis savivaldybės žinion. Šiuo metu Ventos socialinės globos namuose iš dviejų šimtų gyventojų vos du – iš mūsų rajono. Kyla natūralus klausimas – kodėl savarankiško gyvenimo namai neturėtų būti steigiami Joniškyje ar Mažeikiuose? Kodėl visa finansinė našta turi gulti ant mūsų rajono pečių?“ – klausia miesto meras.
Pasak jo, Lietuvoje savivaldos tarsi nebeliko – tėra tik „vykdomieji komitetai“, kuriems įvairūs sprendimai nuleidžiami iš viršaus. Valstybės lygmeniu priimami sprendimai, o rūpestis juos vykdyti tenka savivaldybėms, taip taupoma savivaldybių, kurių biudžetai ir taip skylėti, sąskaita.
Meras sako, kad Lietuvoje gimsta daug gerų idėjų, tačiau joms įgyvendinti tinkamai nepasirengiama. „Dažnas lietuvis važiuoja į Vokietiją ar Norvegiją prižiūrėti vyresnio amžiaus žmonių. Tokia priežiūra, be abejo, kainuoja pigiau nei institucinė globa. Turime lygiagrečiai kurti sistemą, kad žmonės galėtų kuo ilgiau likti namuose, parengti tam socialinius darbuotojus. globos namus derėtų uždaryti laipsniškai. Neturėtų būti „smūginio“ uždarymo, tarsi sakant savivaldybėms: „Kaip nors išsivyniosite“. Po įgyvendintų reformų pasigendu analizės – ar pasiekti numatyti tikslai, ar kas nors pasikeitė žmonių gyvenime. Jei pridaryta klaidų, jas būtina taisyti. Visa tai dera įvertinti“, – sako V. Mitrofanovas.
Trūksta valstybės dėmesio
Merą glumina valstybės požiūris į neįgaliuosius. „Tarkim, vaikui, turinčiam klausos negalią, reikia operacijos, kochlearinio implanto. Tam, kad jis girdėtų, reikia skirti pinigų. Valstybė jų neskiria, šeimos priverstos kreiptis į labdaros fondus, rinkti pinigus iš giminių, pažįstamų. Tačiau jei vaikas neturės implanto, jis ir liks neįgalus. Ar kas nors suskaičiuoja, kiek jam per gyvenimą reikės išmokėti pašalpų? Sulaukęs implanto, jis sėkmingai integruosis į visuomenę, dirbs, nebus išlaikytinis. Manau, tokiu atveju valstybei apsimoka skolintis ir investuoti į pilietį, kuris vėliau kurs pridėtinę vertę“, – svarsto Akmenės rajono meras.
Pasak V. Mitrofanovo, daug ko lietuviai galėtų pasimokyti iš užsienio: „Teko lankytis Norvegijoje, ten socialinių paslaugų centre savanoriauja jaunuoliai. Tai – alternatyva tarnybai kariuomenėje. Savanorystės tradicijos formuojasi per ilgesnį laiką, per asmenines patirtis. Kodėl viso to neperkėlus į Lietuvą? Kodėl moksleiviai negalėtų atlikti socialinės praktikos ikimokyklinėse įstaigose, kur lankosi negalią turintys vaikai, socialinių paslaugų namuose, vaikų dienos centruose? Tai būtų naudinga visiems.“
Universali aplinka – absoliuti būtinybė?
Akmenės miesto meras sutinka, kad universali aplinka – būtinybė, tačiau pabrėžia, kad tai – ir brangus malonumas. Jis nevienareikšmiškai vertina būtinybę negalią turintiems žmonėms pritaikyti absoliučiai visus objektus. „Štai Ventos miestelyje yra pėsčiųjų tiltas. Jį verkiant reikėtų remontuoti, tvarkyti pėsčiųjų takus, bet tada būtina įrengti liftus neįgaliesiems. Tiltas veda į pramoninę zoną, kur nėra neįgaliesiems pritaikytų darbo vietų. Šio statinio apskritai galėtų nebūti, miestas nuo to nenukentėtų, tačiau vis tiek turime daug investuoti į jo pritaikymą. Mano manymu, bet kuriuo atveju derėtų įvertinti tokio pritaikymo tikslingumą ir naudą. Lazdos nereikėtų perlenkti“, – sako meras ir priduria, kad vis dėlto visi pastaruoju metu rajone įgyvendinami projektai derinami su neįgaliaisiais.
Mero teigimu, savivaldybė vis dar sulaukia priekaištų, kad nepasirūpina vienu ar kitu konkrečiu negalią turinčiu žmogumi. „Užsienyje gyvenantys artimieji piktinasi, neva per mažai rūpinamės jų paliktais tėvais, jų neaplankome. Tačiau kai kurie žmonės net nesikreipia į savivaldybę pagalbos, kiti kuklinasi, dar kiti nedrįsta. Mūsų tikslas – padėti žmogui tol, kol jis gyvena namuose, kol jis neatsidūręs institucijoje. Taip pigiau. Tačiau pagalbą suteikti galime tik tuo atveju, kai problema mums žinoma. Mūsų visuomenė puikiai supranta, kad tėvai privalo išlaikyti vaikus, bet pamirštama, kad ir vaikai turėtų padėti vyresnio amžiaus tėvams. Šią prievolę vis bandoma užkrauti vien tik savivaldybei“, – sako V. Mitrofanovas.
Meras pasidalija ir ateities planais. Viena jo svajonių – renovuoti sporto rūmus, kur įsikurtų sveikatingumo kompleksas, dviejų takų baseinas, burbulinės vonios. Ši įstaiga negalią turintiems žmonėms praverstų ir kaip reabilitacijos centras. Taip pat ketinama įkurti socialinių paslaugų centrą, kur galėtų rinktis įvairių negalių turintys žmonės.
Negalią turintys žmonės pastato labai laukia. Kol kas neįgaliųjų organizacija įsikūrusi viename iš pankiaaukščio pastato butų. Pasak K. Pušinovos, naujose, pritaikytose patalpose neįgaliesiems teikti užimtumo paslaugas bus lengviau, į užsiėmimus galės atvykti ir sunkiau judantys žmonės.
