Lietuvoje gyvena tūkstančiai vaikų, kurių tėvai stokoja ne tik pinigų, bet ir elementarių tėvystės įgūdžių. Šiems vaikams trūksta ne tik mokymosi priemonių, bet ir tinkamų drabužių ar žinių, kaip įsilieti į mokyklos gyvenimą, nepatiriant priešiškumo ar tiesiog nesijaučiant atstumtiems. Skaudžiausiais atvejais, vaikų tėvai netgi neturi minimalios atsakomybės palydėti savo vaikus į pirmąją ar antrąją klasę. Negavus tinkamos pagalbos, ne vienas iš panašioje situacijoje atsidūrusių vaikų Rugsėjo 1-ąją dieną lieka namuose ir mokslo metų net nepradeda.
Su tėvų globos netekusiais vaikais ir socialiniai remtinomis šeimomis dirbanti organizacija „SOS vaikų kaimai“ prieš kelis metus ėmėsi padėti mergaitei Simonai (vardas pakeistas), kuri buvo patyrusi emocinę traumą po savo Rugsėjo 1-osios. Kadangi mergaitės mamos nebuvo namuose, vos septynerių metų Simonai teko sukaupti visas jėgas ir į mokslo metų pradžios šventę eiti vienai. Priėjusi mokyklą, mergaitė matė laimingas šeimas, mamas, už rankų laikančias vaikus, visi buvo pasipuošę, o rankose laikė gėles mokytojams. Mergaitė taip ir neišdrįso prieiti prie vaikų ar mokytojos, palūžo ir apsisukusi grįžo namo – nuo tos akimirkos Rugsėjo 1-oji jai – pati baisiausia diena metuose.
„Simonos pavyzdys, deja, tėra vienas iš daugelio. Neretai tenka iššūkis padėti vaikams, kurie iki tol ne vienus metus iš esmės augo neprižiūrimi. Jei norime, kad vaikai sugebėtų integruotis į savo bendraamžių ratą, kad jie taip pat sėkmingai, kaip ir kiti, pasiruoštų savarankiškam gyvenimui, turime padėti įveikti emocines traumas ir mokslo atsilikimą, suformuoti tinkamus higienos įpročius, išmokyti planuoti savo dienotvarkę,“ – sako „SOS vaikų kaimai“ direktorė Liudovika Pakalkaitė.
Vaikams padedančios organizacijos susiduria su iššūkiu, kad valstybės skiriamos biudžeto lėšos užtikrina tik būtinąją pagalbą. Atsiradus papildomiems finansiniams poreikiams, tenka pasikliauti rėmėjų, dažniausiai verslo įmonių, parama.
„Pagrindinis iššūkis – pakankamos finansinės galimybės. Realybė paprasta – sprendžiant įsisenėjusias vaikų ugdymo problemas, išlaidos tampa ženkliai didesnės, negu įprastoje tvarkingoje šeimoje nuo mažens augusių vaikų. Neužtenka tik aprengti ir pavalgydinti vaiką, ignoruojant kitas problemas. Pavyzdžiui, su Simona du metus dirba profesionalų komanda, psichologai, papildomi mokytojai, kiti specialistai, todėl matome pokyčius, ji tampa vis drąsesne ir savarankiškesne. Visą tai, kas normaliomis sąlygomis vaikams turėtų susiformuoti šeimoje nuo mažens – pasitikėjimas, teisingi įpročiai, tenka mokyti nuo nulio. Akivaizdu, kad papildoma pagalba kainuoja – apie trečdalį savo organizacijos veiklos galime finansuoti tik privačių rėmėjų dėka,“ – dalinasi L. Pakalkaitė.
„SOS vaikų kaimai“ šiuo metu dirba su 800 vaikų ir jų tėvais, teikdami ne tik ilgalaikę paramą maistu ir daiktais, bet ir medicininę, teisinę, psichologinę bei edukacinę pagalbą. Organizacijos misija yra ne tik padėti vaikams susigrąžinti laimingą vaikystę, bet ir paruošti juos savarankiškam gyvenimui užaugus.
Per penkerius metus prie „SOS vaikų kaimų“ veiklos prisijungė daugiau nei 2000 įmonių visoje Lietuvoje. Organizacija pastebi ir pasikeičiančius Lietuvos verslininkų įpročius – anksčiau beveik visos remiančios įmonės buvo užsienio kapitalo, o šiandien jau 15% paramos davėjų sudaro lietuviško kapitalo bendrovės. Pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus, skirtai paramai taikoma pelno mokesčio lengvata, leidžianti dvigubą paramos dydį nurašyti į sąnaudas ir nuo jos nemokėti pelno mokesčio.
