Kaip nustatomi specialieji ugdymosi poreikiai?
Akivaizdu, kad visuomenė dažniausiai nežino, jog SUP gali turėti vaikai, neturintys nei proto, nei kitokios negalios, ir atvirkščiai – negalią turintys vaikai ne visuomet turės SUP. Paaiškinti, kas yra šie poreikiai ir kaip vyksta jų vertinimas, sutiko Kauno pedagoginės psichologinės tarnybos (PPT) direktorė Raimunda Žiulytė.
Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme nurodoma, kad specialieji ugdymosi poreikiai – tai pagalbos ir paslaugų ugdymo procese reikmė, atsirandanti dėl išskirtinių asmens gabumų, įgimtų ar įgytų sutrikimų, nepalankių aplinkos veiksnių. R. Žiulytė pabrėžia, kad reikėtų nepainioti sąvokų „specialieji poreikiai“ (SP) ir „specialieji ugdymosi poreikiai“: „Specialiuosius poreikius (sveikatos sutrikimus ir negalias) įvertina sveikatos priežiūros specialistai. PPT vertina tik švietimo pagalbos ir ugdymo programos bei aplinkos pritaikymo poreikius (SUP)“.
Pirminį SUP įvertinimą atlieka ugdymo įstaigos Vaiko gerovės komisija, gavusi vaiko tėvų arba globėjų sutikimą. Atlikusi įvertinimą komisija rekomenduoja švietimo pagalbos priemones arba, kai vaiko raida smarkiai lėtesnė nei jo bendraamžių arba ugdymosi pasiekimai yra žemesni nei minimalaus lygio, komisija rekomenduoja kompleksinį pedagoginį-psichologinį įvertinimą, kurį atlieka jau PPT.
„PPT atlieka SUP įvertinimą psichologiniu, pedagoginiu, socialiniu ir medicininiu aspektais, – toliau aiškina direktorė. – Specialistų komanda įvertina kalbos ir komunikacijos gebėjimus (logopedas), intelektinius gebėjimus (psichologas), ugdymosi pasiekimų, mokslumo ir mokymosi motyvacijos lygį (specialusis pedagogas), socialinės aplinkos (socialinis pedagogas) ir sveikatos aspektus (gydytojas neurologas). Specialistų komanda pasitarusi parengia išvadas apie vaiko raidos ir (ar) ugdymosi sutrikimus, SUP lygį ir parengia rekomendacijas dėl ugdymo programos pritaikymo ir švietimo pagalbos teikimo.“
R. Žiulytė pabrėžia, kad visa SUP įvertinimo veikla reglamentuota teisės aktais, jais ir vadovaujasi PPT. „Kiekvienu atveju stengiamės prisiderinti prie klientų poreikių, bet negalime pažeisti teisės aktų reikalavimų ir peržengti savo kompetencijos ribų“, – pabrėžia pašnekovė.
Kauno PPT įvertinimus atlieka pagal nustatytą tvarką. Pirmiausia vyksta įvadinis psichologo pokalbis su vaiko tėvais arba globėjais, psichologas surenka informaciją apie vaiko raidą nuo gimimo. Paskui standartizuotomis metodikomis atliekamas pantelektinių gebėjimų arba raidos įvertinimas, jo rezultatai aptariami su vaiko tėvais. Be to, atliekamas kalbos ir komunikacijos bei ugdymosi pasiekimų lygio įvertinimas. Parengta pažyma-rekomendacija aptariama su vaiko tėvais, jiems suteikiama išsami informacija apie reikalingą švietimo pagalbą ir ugdymo rekomendacijas.
Pasak direktorės, vertinimo procedūra pritaikoma pagal individualius vaiko poreikius. „Intelektinius gebėjimus galima įvertinti per vieną kartą, jei kontaktas su vaiku užmezgamas lengvai ir vaikas pajėgus atlikti intelekto testo užduotis per 1,5–2 val. Jei kontaktą užmegzti sudėtinga, tam gali būti skiriami keli užsiėmimai. Jei vaikas dėl sveikatos, itin lėto veiklos tempo ar greito nuovargio nėra pajėgus atlikti testo užduočių per vieną kartą, intelektinių gebėjimų skalės metodika leidžia atlikti testą per du kartus“, – pasakoja R. Žiulytė.
Ji pastebi, kad dažniausiai PPT psichologui pavyksta su vaiku sukurti tinkamą kontaktą, ir vaikas mielai atlieka testo užduotis. Didelių raidos sutrikimų turintiems vaikams šios užduotys yra nesuprantamos, todėl įvertinti neįmanoma. Tokiais atvejais SP ir SUP įvertimą rekomenduojama atlikti Vaiko raidos centre ar psichikos sveikatos priežiūros įstaigos stacionare.
Per mažai informacijos, per daug baimių
Vis dėlto po kiekviena etikete „SUP turintis vaikas“ slypi individuali situacija ir vis kita istorija. Ne visi tėvai nori, kad vaikui būtų nustatyti SUP: vieni tiesiog negeba pripažinti fakto, kad jo vaikui reikia kokios nors specifinės pagalbos, kiti bijo, kad neigiama etiketė vaikui bus užklijuota visam gyvenimui.
Nenoras pripažinti vaiko problemų kartais būna net groteskiškas. Nedidelio miestelio mokykloje psichologe dirbusi Lina pasakoja: „Miestelio, nutolusio apie 50 km nuo Kauno, mokykloje tuo metu mokėsi apie 400 mokinių. Vaikų tėvai dažniausiai nenorėdavo, kad jų vaikai būtų tiriami ir jiems nustatomi SUP. Kalbant su tėvais paaiškėdavo, kad jie šia tema turi mažai informacijos ir daug baimių. Tėvai nesitikėjo, kad, nustačius SUP, jų vaikas gaus daugiau mokytis reikalingos pagalbos, baiminosi, kad jis patirs patyčias, kad mokykloje ir kaimo bendruomenėje bus nurašytas kaip „durnius“. Kita vertus, tėvai turėjo per mažai informacijos apie tai, kokie vaiko gebėjimai ir elgesys yra normalus, o kada verta sunerimti.“
Lina prisimena atvejį, kai pirmą klasę pradėjo lankyti berniukas, iš kitų smarkiai išsiskyręs savo neadekvačiu elgesiu: „Pamokose šalia jo turėjo nuolat sėdėti mokytojo padėjėjas ar kuris kitas mokykloje dirbantis specialistas, nes kitaip vaikas ropodavo po stalais, spjaudėsi, šūkavo. Jis nesilaikė nei mokyklos taisyklių, nei mokytojos nurodymų. Per pertraukas likęs be suaugusiojo priežiūros jau pirmomis dienomis tapo kitų vaikų pašaipų objektu, nes valgė rankomis, trindavo maistą sau į plaukus ir panašiai. Atėjusi į mokyklą berniuko mama atkakliai tvirtino, kad darželyje jos sūnus elgėsi puikiai, jokių problemų nebuvo ir pas jokius specialistus dėl jo įvertinimo šeima niekada nesikreipė.“
Berniukas skubiai nusiųstas ištirti, jam nustatytas vidutinis protinis atsilikimas. Kai buvo gautos tyrimo išvados, mama prisipažino tokias jau turinti. Vaikas buvo tirtas anksčiau, tik mama viską slėpė tikėdamasi, kad atėjus į naują mokymosi įstaigą problemos savaime išnyks – jeigu neskelbsi sūnaus diagnozės ir apsimesi, kad sūnus sveikas, tai jis ir taps toks.
Lina spėja, kad tokį mamos elgesį lėmė noras, kad berniukas lankytų netoli namų esančią bendrojo ugdymo mokyklą. Nustačius negalią, vaikas buvo pervestas į specialiąją ugdymo įstaigą. Artimiausia specialioji mokykla buvo Kaune. Šeima vežioti sūnų 50 km iki Kauno neturėjo galimybės, todėl jis negalėjo likti gyventi namuose. Šeima apsisprendė, kad berniukas gyvens spec. mokykloje ir grįš namo tik savaitgaliais. „Turint vidutinį protinį atsilikimą ir tokį stiprų elgesio sutrikimą, mokytis paprastoje mokykloje, kur klasėje 25 vaikai – neįmanoma“, – teigia psichologė.
Ieško pagalbos ir nusivilia
Psichologės darbo patirtis rodo, kad tokios situacijos būdingesnės nuo didelių miestų nutolusiose vietovėse – nustatyti SUP vaikai dažnai siunčiami mokyklos iniciatyva. Daug vaikų į mokyklą ateidavo nelankę darželių, tad tėvai nebūdavo pastebėję vaiko išskirtinumų. Kai kurie tėvai šiam mokyklos žingsniui priešindavosi, kai kurie būdavo abejingi.
Vis dėlto vaikus, turinčius nuo ankstyvos vaikystės išryškėjusią negalią, auginantys tėvai paprastai elgiasi atsakingai ir dar prieš pradėdami ieškoti pradinės mokyklos kreipiasi į PPT, kad būtų nustatyti vaiko SUP ir jie žinotų, kokia ugdymo programa ir mokykla jam rekomenduojama. Tačiau kartais PPT nupasakotos SUP nustatymo ir vertinimo metodikos ir tėvų lūkesčiai prasilenkia: pravėrę tarnybos duris, tikėdamiesi pagalbos ir rekomendacijų, kaip ugdyti SUP turintį vaiką, kai kurie tėvai skundžiasi susidūrę su nekompetencija ar abejingumu tikriesiems vaiko poreikiams.
Mama Ieva pasakoja žinojusi, kad po kūdikystėje persirgtos hidrocefalijos sūnaus raida atsilieka maždaug metais, tad tikėjosi, kad PPT tiesiog leis berniukui mokymosi pradžią metams atidėti, taip suteikdama sąlygas tvirčiau pasiruošti. „Pasirodo, Lietuvos įstatymai tai daryti leidžia tik teoriškai – Kaune tokia praktika netaikoma arba sunkiai pasiekiama“, – apmaudžiai kalba Ieva.
Mamai klausimų sukėlė ir pati SUP nustatymo metodika. „Mane informavo, kad siekiant nustatyti sūnaus intelektą, jam bus atliekamas Vekslerio testas. Tyrimą atliksianti psichologė pirmiausia susitiko su manimi. Prisimenu, kad kalbant ji nervingai nuolatos spragsėjo tušinuku, – pasakoja Ieva. – Po to, pusvalandį pabendravusi su sūnumi, psichologė pasakė, kad jis atsisako atlikti užduotis ir testo atlikti nepavyko.“
Kita mama Birutė, prisimindama savo apsilankymą PPT, taip pat pasakoja, kad ten dirbančiai psichologei ryšio su vaiku užmegzti ir vertinimo atlikti nepavyko. Pasirodo, tai nėra didelė problema – tiesiog buvo pasidžiaugta, kad mama turi Vaikų reabilitacijos ligoninėje „Lopšelis“ darytų tyrimų išvadas, jos ir buvo nurašytos.
Mama Ieva nebuvo patenkinta ir kitų Kauno PPT specialistų darbu: „Vėliau susitikome su keliomis specialistėmis, kurios tamsioje mažoje patalpoje sūnaus prašė atlikti jau kitokio pobūdžio užduotis. Mane nustebino darbo metodika: vaikas tiriamas ir testuojamas tokioje aplinkoje, kuri net suaugusiajam gali kelti negatyvius jausmus ir trikdyti elgseną. Mano sūnaus raida ir intelekto gebėjimai buvo įvertinti per valandą (vienas nepavykęs susitikimas ir kitas trumpas). Kiek man žinoma, kitose šalyse analogiškas tyrimas gali trukti mėnesį, 4–5 kartus vaiką stebint po 2 valandas.“
Vis dėlto Ieva sako, kad galiausiai gavo pažymą apie sūnaus SUP su rekomendacija, kad vaikas gali lankyti bendro pobūdžio mokyklą, bet mamą labai nustebino PPT darbuotojos elgesys: „Ji labai norėjo įrašyti, kad sūnus turi judesio sutrikimą, nors aiškiai matyti, jog tokio sutrikimo jis neturi. Po ilgų ginčų ir pristačius pažymą iš šeimos gydytojos, PPT atstovai galiausiai pakeitė šias savo išvadas. Man susidarė įspūdis, kad trokštama vaikus sukišti į specialiąsias mokyklas“, – pasakoja Ieva.
Panašų įspūdį susidarė ir mama Inga. Jos sūnus kūdikystėje sirgo onkologine liga, kurios pasekmės – dešiniosios pusės paralyžius, raidos ir regos sutrikimai. Tėvams teko intensyviai dirbti, kad ligos žala būtų kuo mažesnė ir sūnus kartu su bendraamžiais pravertų mokyklos duris. Berniukas nėra protiškai atsilikęs, tačiau iš dalies sutrikusi jo judesių koordinacija ir vestibiuliarika, jis sunkiai valdo dešiniąją ranką, tad pirminė PPT rekomendacija – Kauno specialioji mokykla, skirta judesio ir padėties sutrikimų turintiems mokiniams.
Apsilankiusi rekomenduojamoje mokykloje mama nustėro: „Vaikai klasėje per pamoką buvo palikti vieni, per pertrauką koridoriuje krūva judėjimo ir koordinacijos sutrikimų turinčių vaikų dūko kamuoliu prastai apšviestoje patalpoje taip pat be priežiūros. Kai užsiminiau apie mokytojo padėjėją, mokyklos pavaduotoja su šypsena atsakė, kad tai tik rekomendacijos, ir leido suprasti, kad jo nebus.“ Po šitokio vizito mama sako grįžusi į PPT. „Nuėjusi pasakiau, kad jei mano sūnui neras normalios mokyklos, jo iš viso nevesiu į mokyklą, – pasakoja Inga. – Po šio pareiškimo su manimi bendravo geranoriškai, patys įsitraukė į tinkamos mokyklos paiešką.“
Šiuos atvejus paprašėme pakomentuoti Kauno PPT direktorės. „Jei vaiko vertinimas ar jo dalis tėvų pasirinkimu jau atliktas kitoje įstaigoje (Psichikos sveikatos priežiūros centre ar kitur), mes privalome pasitikėti kitų profesionalų išvadomis, nes intelektinių gebėjimų įvertimas pagal vienintelę standartizuotą Lietuvoje Vekslerio metodiką negali būti kartojamas anksčiau nei po metų. Tokių atvejų, kai perrašome kitų profesionalų išvadas, nes negalime kartoti vertinimo, pasitaiko itin retai“, – teigia R. Žiulytė.
Direktorė R. Žiulytė pabrėžia, kad atvejai, kai tėvai lieka nepatenkinti SUP pažymos išvada, labai reti. „Per metus įvertiname 1200 vaikų ir mokinių, ir 3–4 tėvai išreiškia nepasitenkinimą. Tarnybos parengta išvada-rekomendacija galioja tik sutikus ir pasirašius vaiko tėvams. Visi vaikų ar mokinių tėvai turi teisę nesutikti, revizuoti vertinimą Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centre, nevykdyti specialistų rekomendacijų ir nesinaudoti rekomenduojama švietimo pagalba“, – komentuoja direktorė.
Visuomenei trūksta supratingumo
Dažniausiai tėvai, auginantys negalią ir (ar) SUP turinčius vaikus, nuoskaudomis dalijasi uždarose kompanijose. Tėvus liūdina tai, kad, pasibeldus į švietimo įstaigų duris, turima pažyma apie vaiko SUP priimama ne kaip reikalingos pagalbos gairės, o kaip „nepatogaus“ vaiko stigma. Nors švietimo įstaigose turėtų suprasti, kad kreipiasi atsakingi tėvai, pasiruošę kalbėtis apie vaiko problemas ir bendradarbiauti, juolab kad jie jau turi PPT rekomendacijas mokytis bendrojo ugdymo mokykloje.
Iš tiesų mokytojams ir bendraklasiams daugiau rūpesčių kelia toks vaikas, kurio tėvai vengia pripažinti problemas ir bet kokių vertinimų. Deja, toks vaikas klasėje lieka vienas su savo sunkumais, nes oficialiai jam negali būti teikiama mokyklos specialistų pagalba. O jei vaikas turi pažymą, kurioje surašyti jo SUP, mokykla turi užtikrinti jam pagalbą. Kaip mokyklos pasiruošusios teikti šią pagalbą, jau atskira tema. Yra puikiai su šia užduotimi susidorojančių, yra ir vengiančių atsakomybės.
Paklausta apie visuomenės, kitų tėvų požiūrį, mama Inga kalba be optimizmo: „Visuomenė tikrai dar nepasirengusi priimti tokių vaikų. Į juos vis dar žiūrima kaip į nepatogius, ryjančius mokytojo dėmesį ir trukdančius klasei.“
Pašnekovės nuomone, tokių šeimų problemas supranta tik tie, kurių artimoje aplinkoje yra negalią ar kitokių sutrikimų ir poreikių turintis vaikas. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad nelaimės nesirenka nei amžiaus, nei socialinės padėties, o po etikete „specialiųjų ugdymosi poreikių turintis vaikas“ gali slėptis protinga ir žavi mergaitė, išgyvenusi sunkią avariją, kurios padarinius kenčia, arba onkologinę ligą nugalėjęs kovotojas, arba nerimastingas jautruolis. Bet ar tai reiškia, kad toks vaikas turi būti izoliuotas?
