Išsivysčiusiose šalyse iki 70 procentų vaikų su Downo sindromu mokosi bendrojo lavinimo mokyklose. Tuo tarpu Lietuvoje vyrauja nuostata, kad vaikai, turintys Downo sindromą, negali būti mokomi bendrose klasėse. O kaip yra iš tiesų?
Mokytojų dienos proga patirtimi dalinasi pedagogės, kurios bendrojo lavinimo klasėse mokė vaikus su Downo sindromu.
Nebuvo pats silpniausias klasėje
Romualda Poškienė, pradinių klasių mokytoja iš Vilniaus, beveik prieš dvidešimt metų į pirmą klasę priėmė Romą – mokinį su Downo sindromu.
„Klasės draugai priėmė Romą labai draugiškai. Jis pats buvo visiškas gerietis, tad, kad tyčia kažką užgautų ar provokuotų konfliktą – to niekada nebuvo. Romas turi nuostabią šeimą, kurios pastangomis, tikėjimu ir atsidavimu Romas tapo įprastu mano klasės vaiku. Tiesa, kartais tekdavo mokytis kitaip, pavyzdžiui, skaičiuodami iki dešimties, mudu su juo žengdavome žingsnius į priekį, skaičiuodami atbuline tvarka – eidavome atgal. Taip, mokymosi procesas kartais buvo kitoks. Kartais tekdavo padirbėti ir po pamokų, tačiau Romas tikrai nebuvo pats silpniausias klasėje. Galbūt jam būdavo sunkiau suvokti vieną ar kitą dalyką, tačiau ketvirtą klasę Romas baigė dalindamas kampu ir rašydamas diktantą kartu su visais kitais savo klasiokais. Vienas įsimintiniausių momentų, kai pakviesdavau Romą prie lentos. Taip, taip, jis visai kaip ir kiti vaikai buvo kviečiamas prie lentos. Kai tik pakviesdavau jį, jis visų pirma užkimšdavo savo tušinuką, padėdavo gražiai jį ant savo suolo, o tuomet dideliais ir tvirtais žingsniais eidavo prie lentos.
Kai klasėje yra ypatingas vaikas, yra tik vienas sėkmės receptas – tėvai ir mokytoja turi eiti petis petin, kartu. Mokytojas turi pasistengti visų pirma atrasti ryšį su tėvais, ne tik su vaiku. Tėvai lygiai taip pat. Tik kartu besistengiant galima iš tiesų padėti.“
Galimybių yra ne tik didmiestyje
Radviliškio rajono Baisogalos mokyklos-darželio direktorė Vita Fessler prisimena pirmąją pažintį su Downo sindromą turinčia Dainute.
„Su Dainute susipažinome ikimokyklinio ugdymo grupėje, kai jai buvo 3 metai ir mama nedrąsiai atėjo pasikalbėti dėl ugdymo įstaigos lankymo. Ji pažadėjo pati dalyvauti ugdymo procese tiek, kiek reikės. Aš pasakiau, kad bandykime, juk nieko nedarant nežinosi, kaip seksis. Šiuo metu Dainutė ketvirtokė. Tvarkaraštis yra sudarytas taip, kad daugelyje pamokų šalia mokytojo yra padėjėja, logopedė ar spec. pedagogė. Tačiau į muzikos, tikybos, kartais dailės ir technologijų pamokas Dainutė eina savarankiškai, kaip ir kiti vaikai. Jokių problemų nei mokytojai, nei klasės draugams ji nekelia. Daina laikosi taisyklių, susitarimų. Klasės draugai ja rūpinasi, globoja, jei reikia pagalbos, padeda. Jie Dainai įkvepia drąsos, pasitikėjimo savimi. Dainutė taip pat myli klasės draugus. Ji aktyviai dalyvauja visuose piešinių konkursuose ir laimi prizines vietas.
Šiais mokslo metais pirmąją klasę pradėjo lankyti Titas su Downo sindromu. Šį kartą aš jau buvau drąsesnė, nes turėjome darbo patirties dirbti su neįgaliais vaikais. Jis sėkmingai mokosi, integruojasi į klasės gyvenimą, pedagogams nekelia problemų.
Mokyklų vadovams priimti su Downo sindromu ar kitų mokymosi sunkumų turinčius vaikus nėra ko bijoti. Taip, reikia atidžiau mokytojams ir pagalbos mokiniui specialistams aptarti ugdymo planą ir tvarkaraštį, jį suderinti. Tai turi būti vadovų, mokytojų ir tėvų bendras darbas. Tikriausiai būtų sudėtinga, jei vaikas būtų agresyvus ir keltų pavojų šalia esantiems. Kitais atvejais neįgaliųjų vaikų integracijoje aš matau daug teigiamo. Neįgalieji vaikai ugdomi artimoje aplinkoje, jie mokosi iš sveikųjų. Sveiki vaikai, kaip anksčiau minėjau, pasisemia tikrųjų žmogiškųjų vertybių. Galbūt tai ne mažiau svarbu už dalykines žinias.“
Kiekviena galimybė – nauja patirtis
Pradinių klasių mokytoja Edita Rukšėnaitė neslepia, jog sužinojusi, kad jos klasėje mokysis mergaitė su Downo sindromu, stengėsi prisiminti specialiosios pedagogikos kursą.
„Kai sužinojau, kad vienas iš mokinių turi Downo sindromą, pajutau viduje nerimą. Po to atėjo baimė, kad nemokėsiu dirbti su tokį sindromą turinčiu vaiku. Bandžiau prisiminti studijų laikais išklausytą specialiosios pedagogikos kursą, tačiau tai nepadėjo. Nutariau vyti nerimą ir baimes šalin ir pradėti dirbti.
Rugilė labai nuoširdus ir draugiškas vaikas, kaip ir visi kiti vaikai turintis begalinį norą bendrauti. Pati Rugilė nedrąsiai prieina prie vaikų, bet noriai bendrauja su jai dėmesį parodžiusiais. Klasėje yra mergaičių, kurios pasirūpina Rugile. Smagu, kad šiemet į klasę atėję naujokai labai natūraliai ir draugiškai priėmė Rugilę tokią, kokia ji yra.
Kiekviena galimybė – nauja patirtis. Patarčiau pasinaudoti šia galimybe ir mokytis kartu su vaiku.“
Klasės mokiniai ne nukentėjo, o praturtėjo
Pedagogė Raminta Rupšienė pripažįsta, jog pradžioje jautė nerimą prieš susipažindama su naująja mokine Nikita – mergaite, turinčia Downo sindromą.
„Abejojau, ar tikrai turėsiu pakankamai žinių, įrankių padėti Nikitai ugdytis mokykloje. Svarsčiau, kaip pavyks kurti klasės bendruomenę ir integruoti Nikitą į kasdienes veiklas. Galiausiai nerimavau, ar pati mergaitė galės čia jaustis saugi, pasitikėti manimi, klasės draugais. Laukdama Nikitos numaniau, kad gali kilti sunkumų, susijusių su jos elgesiu ar mokymosi procesu. Tačiau jau pirmosios mokslo metų dienos parodė, kad Nikita puikiai geba laikytis bendrų klasės ar mokyklos susitarimų. Ji buvo atvira iššūkiams, nesibaimino klasės ir mokyklos darbo tempo, noriai bendravo su klasiokais. Mudvi taip pat greitai susibičiuliavome. Palengva radau atsakymus, kokiu būdu galiu padėti Nikitai mokytis.
Nuoširdžiai manau, kad klasės mokiniai ne nukentėjo, o praturtėjo turėdami tokią klasiokę kaip Nikita. Buvimas mokykloje, kaip ir bet kurioje kitoje bendruomenėje, reiškia mokymąsi būti šalia, būti kartu. Mes, mokytojai ir vaikai, išmokome stabtelėti, būti kantresni, atidesni, tolerantiškesni, empatiškesni. Manau, kad Nikitos aistra mylimam sportui – gimnastikai, žaismingumas draugaujant, vaidinant, atkaklumas siekiant svajonių, mums dar kartą patvirtino, kad žinios ar konkretūs dalykiniai gebėjimai tėra viena iš asmenybės, kurią gerbiame ir kuria žavimės, sudedamųjų dalių. Klasėje itin dažnai dirbame poromis, grupėse. Mačiau, kaip klasės vaikai mokėsi planuoti komandos veiklą atsižvelgdami į Nikitos gebėjimus, pomėgius, kūrybingai pasinaudodavo jos talentais. Manau, kad į mokyklas integruodami vaikus, turinčius specialiųjų poreikių, keliame sau tokį patį uždavinį, kaip ir priimdami sveikus vaikus – patenkinti jų ugdymosi poreikius. Tiesa, turėsime dar kartą ieškoti atsakymų į jau atsakytus klausimus, peržiūrėti savo darbo „receptus“, mokytis iš nesėkmių. Todėl specialiojo pedagogo, psichologo, logopedo, klasės ir dalykų mokytojų partnerystė yra ypatingai svarbi.
Manau, kad geriausias patarimas – atviras pokalbis. Klasės tėvų, mokytojų, mokyklos administracijos dialogas gali užbėgti už akių nesusipratimams ir nuraminti abejojančius, nerimaujančius.“
Atstumti – lengviausias sprendimas
Žinoma, Downo sindromą turintys vaikai ir suaugusieji, kaip ir visi kiti žmonės, yra individualybės. Tikrai ne visi šį sutrikimą turintys vaikai gali lankyti bendrojo lavinimo klases, tačiau yra ir tie, kurie tikrai gali ir tai, kad jie bus ten priimti, gali pakeisti jų gyvenimus. Kaip minėtasis Romas. Jis dar prieš dvidešimt metų buvo priimtas į bendrojo lavinimo klasę. Šiandien Romas jau yra suaugęs turintis darbą žmogus, kuris yra be galo dėkingas savo pirmajai mokytojai. Jei viskas būtų susiklostę kitaip, didžiausia tikimybė, kad Romas dienas leistų dienos centre ir būtų išlaikomas valstybės. Atstumti yra lengviausias, bet ne visada geriausias sprendimas.
