Neįgalius vaikus auginančių tėvų nerimas
Nors šiuo rizikos lygio matuokliu gali naudotis tiek su probleminėmis šeimomis dirbantys specialistai, tiek savo šeimos situaciją norintys įsivertinti tėvai, 2017 m. pasirodęs įrankis nebuvo plačiai aptarinėjamas visuomenėje ir liko įdomus daugiau specialistams.
Pabandžiusi šiuo įrankiu įsivertinti savo šeimos situaciją neįgalų sūnų auginanti mama Auksė išsigando: „Atsakius į 28 įvairias sritis apimančius klausimus pabaigoje pateikta diagrama rodė, kad net penkiose srityse mūsų šeimoje vaikas susiduria su vidutine rizika ir vienoje – su didele. Kita vertus, atrodo, kad bet kuri negalią turintį vaiką auginanti šeima jau turės didelę socialinę riziką.“
Pasak testo sudarytojų, jei vaiko raida neatitinka amžiaus tarpsnio arba vaikas turi negalią – iš karto žymima, kad šeimoje didžiausias, t. y. 4-as vaiko rizikos lygis. Toks pat rizikos lygis matuojamas ir jei vaikas turi specialiųjų ugdymosi poreikių (o tokių poreikių turi dauguma negalią turinčių vaikų). 2 ir 3 rizikos lygiai matuojami, jei vaiko tėvai išsiskyrę ir vienas jų nesirūpina vaiku.
Kokia pirma tėvų reakcija gavus tokius rezultatus? Auksė kalba atvirai: „Žinoma, apima nerimas. Jaučiamės normalia, vaiku besirūpinančia šeima, bet, pasirodo, mūsų vaikas susiduria su rizika vien todėl, kad turi specialiųjų ugdymosi poreikių. Šis vaiko gerovės rizikas padedantis atpažinti metodinis įrankis visuomenei pristatomas labai gražiai, tačiau ar tai netaps bausmės įrankiu vien todėl, kad šeimoje auga neįgalus ar specialiųjų ugdymosi poreikių turintis vaikas? – klausia mama. – Guodžia nebent tai, kad įrankiu rizikas nusistačiusios šeimos skatinamos kreiptis pagalbos, kuri joms turėtų būti teikiama „anksčiau, nei atsiranda problemos.“
Neįgalius vaikus auginančioms šeimoms neabejotinai reikia pagalbos ir specifinių paslaugų. Tačiau kaip šis įrankis koreliuoja su vaiko poreikių nustatymu ir jų užtikrinimu, lieka neaišku. Iki šiol negalią turinčius vaikus auginančios šeimos, susidūrusios su vaiko teisių apsaugos specialistais, pagalbos nesulaukdavo.
Atvirkščiai – žiniasklaidoje jau žinomi atvejai, kai vaiko teisių apsaugos specialistų nekompetencija badė akis. Po to, kai autizmu sergantis berniukas ir jo brolis buvo paimti iš šeimos, Kretingos vaiko teisių apsaugos tarnybos vedėja Violeta Lukoševičienė pasitraukė iš pareigų. Tačiau tai kažin ar guodžia šeimą, kurios mažamečiai per pusmetį trukusį išsiskyrimą spėjo pagyventi ir globos namuose, ir pas globėjus. Ar tokia trauminė visos šeimos patirtis panaši į pagalbą? Druskininkiečių Jurkonių šeima, prieš pusantrų metų apkaltinta smurtaujanti prieš savo autizmą ir lengvą protinę negalią turintį paauglį sūnų, taip pat iki šiol varsto įvairių institucijų duris.
Maišatis tarp grėsmių ir rizikų
Kad Auksės šeimos atvejis ne vienintelis, atskleidžia labdaros ir paramos fondo „Algojimas“ vadovė Aušra Stančikienė: „Rizikos lygių matuoklis „S.M.A.R.T. tėvystė“ per keletą minučių įvertins jūsų šeimos situaciją ir atpažins rizikas. Jei jos aukštos, apsaugant vaiką galbūt vertinamas grėsmės lygis, tik jau kitu instrumentu. O ir juo vertinant šeimą, kurioje auga negalią turintis vaikas – smurtas garantuotas. Jei pasieks antrą lygį, vaikas kaip mat bus paimtas. Pabandykite įsivertinti patys. Mes bandėme įvertinti skirtingų negalių turinčių vaikų atvejus. Visose šiuo įrankiu vertintose šeimose – baisiau nebūna! Nors galvą guldau, kad vertintos šeimos – jei ne tobulos, tai arti to. Beje, instrumentas sukurtas remiantis metodologijomis, kur vaiko situacijai įvertinti daug laiko turėjo būti skiriama pokalbiams, stebėjimui, susipažinimui, analizei.“
Apraminusi pirminį nerimą mama Auksė paskambino į Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyrių ir pasiteiravo, ko konkrečiai jos šeima šiuo atveju turėtų imtis ir kokios pagalbos ar paslaugų šiuo atveju ji galėtų tikėtis. Laikinai einanti Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos pareigas Daiva Porutienė nedaugžodžiavo – atsakė, kad socialines paslaugas teikia savivaldybės ir pasiūlė kreiptis į Kauno miesto savivaldybės Socialinių paslaugų skyrių.
Minėto įrankio D. Porutienė sakė komentuoti negalinti. Pasirodo, jo naudoti vaiko teisių specialistams pagal pareigas nepriklauso – jie nustato grėsmes, o ne rizikas. Tad neįgalius vaikus auginančios šeimos tarsi turėtų nebijoti, kad jos automatiškai atsidurs vaiko teisių apsaugos akiratyje. Tik kyla klausimas, ar ir grėsmių nustatymo metodologija neturi tokių pačių sisteminių klaidų ir automatiškai neįmeta šių šeimų į grėsmių zoną? Su šiuo įrankiu nėra galimybės susipažinti – jis konfidencialus.
Auksė, kaip ir patarta, paskambino į Kauno miesto savivaldybės Socialinių paslaugų skyrių. Ten išgirdo, kad dėl paslaugų turėtų bandyti kreiptis į keletą su neįgaliaisiais dirbančių viešųjų įstaigų ar Kauno krašto neįgaliųjų sąjungą – esą paslaugos finansuojamos per įvairius projektus. Vis dėlto net ne visos šios organizacijos dirba su vaikais, o ką jau kalbėti apie konkrečius šeimos poreikius?
Skuba nuraminti šeimas
Apie įrankio „S.M.A.R.T. tėvystė“ pritaikymą sutiko papasakoti Kauno miesto socialinių paslaugų centro Socialinių paslaugų šeimai skyriaus vedėja Birutė Mikulėnaitė: „Socialiniame darbe su šeimomis šį įrankį intensyviai pradėjome naudoti nuo šių metų liepos 1 d. Per šiuos beveik tris mėnesius įrankis buvo pritaikytas apie 200 šeimų. Naudojame tiek internetinę, tiek popierinę „S.M.A.R.T. tėvystės“ versiją.“
Paklausta apie įrankio funkcionalumą B. Mikulėnaitė atsako: „Pastebėjome, kad įrankis patogus naudoti. Internetinėje versijoje puikiai grafiškai atskleidžiamos sritys, kuriose reikia intervencijos, tai palengvina pagalbos šeimai ir vaikui planavimą. Kaip ir visur, galime rasti tobulintinų aspektų: įrankis nėra visiškai pritaikytas, kai vertiname kūdikį auginančią šeimą. Nustačius aukštas rizikas, sprendžiama dėl pagalbos priemonių šeimai. Tokiu atveju vertinama visuma: ar šeima turi stiprių pusių, ar turi pagalbos šaltinių, kokios galimybės padėti šeimai, kokių specialistų pagalba reikalinga ir pan. Didžiausias dėmesys, žinoma, skiriamas vaikui, jo saugumui ir poreikiams.“
O kaip dėl neįgalius vaikus auginančių šeimų nerimo? B. Mikulėnaitė sutinka, kad šių šeimų atveju įrankis kai kuriose srityse visada rodo aukštas rizikas, tačiau skuba tėvus raminti: „Nereikėtų suabsoliutinti, kad jeigu vienoje srityje yra didelė rizika, tai visa šeimos situacija yra „didelės rizikos“. Didelės rizikos sritys rodo, kad šiose srityse šeimai reikalinga stipresnė pagalba, bet tai nereiškia, kad šeima, kaip sistema, blogai funkcionuoja ir negali savimi pasirūpinti. Reikia žvelgti į visumą ir vertinti bendrą šeimos situaciją – tiesiog turime tinkamai interpretuoti „S.M.A.R.T. tėvystės“ įrankiu gautus rezultatus.“
Tėvams specialistė pataria objektyviai ir ramiai peržvelgti bendrą šeimos situaciją, įvertinti, kokia pagalba jai būtų reikalinga, apgalvoti, kas galėtų padėti. Jeigu tėveliai mano, kad pajėgia savarankiškai susidoroti su kylančiais sunkumais, jie turėtų ir toliau rūpintis savo vaikais, kaip iki šiol. Jeigu mano, kad pagalba reikalinga (pvz., vaiko užimtumas), jie turėtų kur nors kreiptis: galima patiems ieškoti organizacijų, teikiančių reikiamas paslaugas, arba ateiti pasikonsultuoti su socialiniu darbuotoju, teikiančiu paslaugas šeimoms, ir pan.
Paprašėme pakomentuoti ir tėvams itin nerimą keliantį klausimą: kada Socialinių paslaugų centras, matydamas aukštas šeimos rizikas, kreipiasi į vaiko teisių specialistus dėl šeimos grėsmių lygio vertinimo? Pasak B. Mikulėnaitės, dažniausiai būna atvirkščiai – į skyrių nukreipiamos šeimos, kuriose grėsmės vaikui jau nustatytos.
„Žinoma, gali nutikti ir taip, kad pradėsime taikyti atvejo vadybą šeimai, kurioje nenustatytas grėsmės vaikui lygis – tai numato Atvejo vadybos tvarkos aprašas ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas. Pradėjus šeimai taikyti atvejo vadybą ir pastebėjus, kad jai nesiseka spręsti iškilusių sunkumų, taikytos pagalbos priemonės nėra efektyvios (ne dėl to, kad jos netinkamos, bet dėl to, kad tėvai jomis nesinaudoja), tėvų elgesys prastėja (pvz., pasitaiko girtavimo), kreipiamės į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos specialistus dėl grėsmės vaikui lygio nustatymo.“
Reikėtų vertinti poreikius, o ne rizikas
Paklausėme, ką apie tai mano Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo katedros docentė Dalija Snieškienė, kurios viena iš tyrimų sričių yra vaikų gerovės ir globos politika, praktika ir patirtis. Mokslininkė teigia gerai susipažinusi su minimu vaiko gerovės rizikos lygių matuokliu. „Instrumentas funkcionalus, nes jis labai palengvina biurokratines funkcijas, bet jis įtvirtina diskriminacines šeimų ir vaikų skirstymo pagal jų vidines galimybes ir gebėjimus nuostatas, todėl šeimų reakcijos yra visai pagrįstos“, – sako docentė.
Mokslininkės manymu, jeigu valstybė nori įgyvendinti vaiko teises, tai bet koks vaiko ir jo šeimos vertinimas privalo remtis poreikių, kurie ir yra žmogaus teisės, pažinimu, o ne rizikos matavimu. „Didžiausią riziką vaiko raidos ir šeimos funkcionavimui dažniausiai kelia neteisinga socialinė ir ekonominė šalies politika, kuri grindžiama galią turinčių ir išteklius valdančių godumu, abejingumu, neoliberalistine ar socialinio darvinizmo ideologija, pasirašytų žmogaus teisių konvencijų reikalavimų nepaisymu ir net savo šalies įstatymų nevykdymu, visuomenės ir kaimynystėje esančių atstūmimu“, – teigia D. Snieškienė.
„Didelis vaikų skurdas yra didžiausia mūsų šalies, kurioje vienam gyventojui tenka per 26 000 dolerių per metus, gėda. Paslaugų, kuriomis kiekviena šeima galėtų pasinaudoti užtikrindama kiekvieno šeimos nario sveikatą ir gerovę, nepateisinamai trūksta daugumoje savivaldybių. Socialinio būsto, kuris atitiktų vidutinį šalies išsivystymo lygį, prieinamumo užtikrinimo kiekvienai vaikus auginančiai šeimai nebuvimas, kitokios infrastruktūros, pvz., adekvataus visuomeninio transporto kaimiškose teritorijose užtikrinimas, geros kokybės ugdymo paslaugų ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems nebuvimas ir t. t., kasdien kelia riziką šeimoms su vaikais“, – vardija docentė.
D. Snieškienės įsitikinimu, rizikos matuojamos gali būti tik tada, kai įvertinami kiekvieno šeimos su vaikais nario ir visos bendrai poreikiai ir jie susiejami su savivaldybės teritorijoje šeimai prieinamais ir jos pačios turimais ištekliais. „Dabartinis instrumentas to nedaro: nei juo remiantis įmanoma įvertinti poreikius, nei šeimos ir jos aplinkos išteklius, taigi nežinau, ką jis matuoja“, – sako docentė.
Pasak D. Snieškienės, realios rizikos vaiko gyvybei, sveikatai ir jo raidai vertinamos visose šalyse, kai įtariamas arba nustatomas smurtas vaiko aplinkoje ar prieš vaiką. „Vis dėlto šalia to visuomet vertinami ir šeimos bei vaiko poreikiai ir planuojama intervencija, visos būtinos paslaugos, kurios vaikams ir šeimoms turi būti prieinamos be jokių apribojimų. Deja, pas mus šeima ne tik nesulaukia pagalbos, bet dar ir padidinamas jos streso lygis. Kam tai naudinga? Tikrai ne vaikams ir jų šeimoms“, – apgailestauja mokslininkė.
Tėvai turi mokytis reikalauti?
NVO „Nacionaliniam aktyvių mamų sambūriui“ atstovaujanti Rasa Žemaitė savo socialinio tinklo paskyroje rugpjūčio 8 d. svarstė:
„Reaguoju į „kodėl neveikė“ ir kodėl „dabar veiks“. Aš matau tik vieną esminį skirtumą šiame įstatyme nuo to, kuris buvo stumiamas visus metus, kai jį vis tobulinome darbo grupėse. Aišku, kiti gali kalbėti apie įteisintas sąvokas, paėmimo sistemas ir t. t... Man svarbiausia ne tai. Su šiuo nauju įstatymu tėvai (visi iki vieno, kiekvienas ir kai tik būtina) įgyja oficialią teisę reikalauti pagalbos, paslaugų, paramos – visko, ko mes (tėvai) besistengdami ir ieškodami negalime užtikrinti savo vaikams, bet jiems to gyvybiškai reikia. Visko, kas finansuojama iš mūsų sumokėtų mokesčių, bet finansuojama tokiomis mažomis apimtimis, kad nuolat trūksta, nes netrūksta stadionams, oro linijoms ir t. t.“
Toliau Rasa vardija, kas „įeina į tą sąrašą“ arba ką valstybė PRIVALO suteikti ir ne „pagal galimybes“, kaip buvo iki šiol: „Ogi viskas, kas trukdo įgyvendinti tuos reikalavimus, už kurių nevykdymą vaikas gali būti paimtas. T. y. jei / kai ima vaiką ir jūs, aš ar kuris kitas tėvas ar mama yra tikri, kad padarė viską, ką galėjo (t. y. dirba, stengiasi, ieško, pvz., darželio ar trumpalaikės priežiūros, kai reikia palikti vaikus ir išeiti į parduotuvę, ar skundėsi, kad reikia psichologo paslaugų, kurių gavo dvi – ir viskas), kiekvienu tokiu atveju vaiką imantis darbuotojas turi žinoti, kad jo lauks grįžtamasis skundas iš tėvų, įrodantis, kad paėmimas neteisėtas. Dar daugiau. Šeimos ilgainiui suvoks, kad vienintelis būdas įrodyti, jog vaiku rūpiniesi daugiau nei išgali, yra rinkti įrodymus, ko negavo ir ko vaikui trūksta. O kad jų turėtum – PRIVALĖSI ne tyliai laukti, kol kas nors išreikalaus darželių, klasių, tualetų etc., o pats eiti ir reikalauti.
O jau po to netruks ir teismai...“
Bausti negalima padėti
Galbūt reikėjo kurti įrankį, kuris matuotų ne šeimos gerovės rizikas, bet jos poreikius? Šiuo metu akivaizdu, kad kai matuojamos tik rizikos ir jų lygis, šeimų poreikiai gauti pagalbą nėra labai aiškūs.
Kita vertus, nerimą kelia ir tai, kad Lietuvoje akivaizdžiai vietoj „padėti“ dažnai slystama į „bausti“. Tai rodo ir skaičiai, kuriais rugsėjo 5 d. savo feisbuko paskyroje dalijosi fondo „Algojimas“ vadovė A. Stančikienė: 1-as grėsmės lygis nustatytas 88-iems negalių turintiems vaikams, o negalią turinčių tėvų – 58. 2-as grėsmės lygis nustatytas 32 negalių turintiems vaikams, o tėvų, turinčių negalią – 30. Deja, niekur nepateikiama statistika, kiek šių šeimų gavo realią pagalbą ir kokiai daliai jų gresia netekti vaikų. Bausti negalima padėti – kur kablelį deda mūsų valdininkai?
