Pasak direktorės, patys vaikai patvirtino, kad buvo mušami rykštele. Ar iš principo dvejų ar trejų metų vaikas pajėgus patvirtinti ar paneigti tokius teiginius, kai net patys tėvai žino, kad tokio amžiaus mažyliai dažnai sako tai, ką, jų manymu, nori girdėti jų klausinėjantys suaugusieji? Kokia forma specialistai jo privalo paklausti tokių dalykų, kad sulauktų realią padėtį atspindinčio vaiko atsakymo?
Lrytas.lt kalbintos vaikų psichologijos specialistės sutaria, kad vaikų liudijimais galima ir būtina pasitikėti, tačiau klausimai vaikams turi būti užduodami remiantis specialia metodika, vaikų psichologiją gerai išmanančių žmonių.
„Šią šeimą pažįstu asmeniškai. Jei jau jie smurtauja, tada nežinau, kas nesmurtauja. Tai paskutiniai žmonės, kuriuos tuo įtarčiau. Net priešingai – galėčiau juos apkaltinti per dideliu švelnumu. Net nekalbu apie tai, kad jie galėtų mušti vaikus vytele. Tai – ramūs, labai kantrūs, atsakingi, pagarbūs, mylintys vaikus, paprasti, nuoširdūs ir itin šilti žmonės. Jie puikiai sutaria ir tarpusavyje, ir su aplinkiniais“, – tvirtino psichologė Asta Petrauskienė.
Prieš kelerius metus A.Petrauskienė su Eglės ir Gintaro Kručinskų pora drauge lankė šokių užsiėmimus. Todėl Mokymų ir psichologinio konsultavimo centro vaikų psichologę pribloškė Kručinskų istorija, kai dėl drausminamojo pliaukštelėjimo sūnui iš poros buvo atimti dvejų ir trejų metų vaikai.
Ne mažiau A.Petrauskienę pribloškė pareiškimas, kad tėvai vaikus neva drausmino mušdami juos rykštele: „Absoliuti nesąmonė. Teiginys, kad vaikas tokią informaciją patvirtino, man skamba absurdiškai.“
„Vaikai, bent jau vienas vaikas, buvo mušami rykštele“, – viešai pareiškė Valstybės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos direktorė A.Jakavonienė. Šias aplinkybes neva patvirtino vienas vaikų ir pats jų tėvas G.Kručinskas.
„Nesu to patvirtinęs, – naujienų portalui lrytas.lt teigė G.Kručinskas. – Mūsų namuose visada buvo pilna rykštelių – einame po mišką pasivaikščioti, tai vaikai vis pagriebia kokią šaką ir tempia namo. Ir pats pakuroms parsinešu rykščių ar pagaliukų, paskui juos sudeginu.“
Iš šeimos atimtų dvejų metų berniuko ir trejų metų mergaitės tėvas pasakojo, kad sūnus dar kalba nerišliai, sunku jį suprasti, o duktė jau net eilėraščius deklamuoja, tad teoriškai galėjo papasakoti apie rykšteles namuose.
Portalas lrytas.lt pasidomėjo, ar tokio amžiaus vaikai nepažįstamiems žmonėms gali papasakoti apie smurtą šeimoje ir ar agresyvus vaiko elgesys rodo, kad prieš jį smurtaujama?
– Valstybės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos direktorė A.Jakavonienė tvirtino, kad tėvams buvo sudarytos sąlygos bendrauti su vaiku/vaikais, tačiau jie to atsisakė. Ar tai ką nors pasako apie tėvus?
Vaikų tėvas G.Kručinskas: „Be abejo, kad atsisakėme tokios galimybės. Vaikai nežino, kur mes esame ir kodėl jie palikti. Jei jie pamatys mane ar mamą, manys, kad važiuosime namo. Reikia suprasti vaikų jausmus, o ne atlikti kažkokią programą. Nenoriu užsidėti pliusiuko, kad klausau jų nurodymų, nenoriu vaikams sukelti papildomų išgyvenimų, nenoriu, kad jie verktų, kai mes vėl išeisime ir paliksime. Todėl atsisakiau susitikimų.“
Psichologė A.Petrauskienė: „Tėvai geriau jaučia, ko reikia jų vaikams. Tai žino ne programos ar su popieriais dirbančios tetos. Vaikams blogai bet kuriuo atveju – ir matyti tėvus, ir jų nematyti. Vaikai labai stipriai išgyvena tokius dalykus. Tokio amžiaus vaikams tėtis ir mama yra visas gyvenimas.
Vaikas nesupranta, už ką jį išveža iš įprastos aplinkos, atskiria nuo tėčio ir mamos, tad išgyvena daug jausmų. Iš principo – tėvų netektį. Jei tėvus jis matytų per savaitę kelias valandas, gali būti, kad tą netektį jis išgyventų kaskart, kai su jais skirtųsi. Ar jam būtų geriau? Abejoju.
Vaikas greta to dar jaučia pyktį, liūdesį, nusivylimą, nerimą ir kaltę, nes vaikai egocentriški – jie galvoja, kad viskas, kas vyksta, vyksta tik dėl jų. Ir jie jaučiasi kalti, kad juos išvežė, kad jie buvo blogi. Būtų keista, jei vaikai tokiu atveju būtų ramūs ir kantrūs. Juolab kad abejoju, ar toje įstaigoje yra kas nors, kas juos nuolat bučiuoja, myluoja, glosto, kalbina, apkabina, nešioja, guodžia, ramina. Abejoju, ar ten žmonės turi tiek laiko.“
– Ar gali trimetis vaikas patvirtinti, kad patyrė smurtą?
Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė: „Tokio amžiaus vaikas gali pasakyti, kas su juo vyksta. Yra metodika, technika ir kalbantis vaikas gali paliudyti dalykus, kurie su juo atsitiko.
Kaip tai vyksta? Jei tai apklausa, yra tam tikra technika, žmonės parengiami tai apklausai. Jei tai tiesiog pokalbis, specialistai irgi turi būti pasirengę vaiko paklausti taip, kad nebūtų lydinčių ar vaiką nukreipiančių klausimų, kad vaikas jaustųsi pakankamai saugus atsakyti.
Jei kalbame apie situaciją, kur vaikas turi paliudyti apie jį ištikusius sudėtingus dalykus, yra daug veiksnių, kuriuos reikia įvertinti ir nustatyti. Vaiko liudijimas – vienas jų. Jis labai svarbus ir svarbu vaiku tikėti. Bet taip pat svarbu įvertinti, ar vaikas sako laisva valia ar kaip kitaip.“
M.Romerio universiteto Edukologijos ir socialinio darbo instituto profesorė, magistratūros Vaiko teisių apsaugos studijų programos vadovė Brigita Kairienė: „Teoriškai – taip, praktiškai – nežinau. Laikausi pozicijos, kad nekomentuoju to, ko nežinau, todėl negaliu komentuoti konkrečios situacijos ir šio atvejo.
Jei kalbant apskritai, taip, vaikas gali patvirtinti, jei tinkamai užduodamas konkretus klausimas. Bet tai priklauso ir nuo vaiko raidos. Dveji treji metai nelabai ką sako, nes vaikas vaikui nelygu. Vienas iš tiesų supranta apie ką kalbama, kitas – dar ne. Tai priklauso ir nuo vaiko, ir nuo žmogaus, kuris klausia, kaip jis klausia, ar neužduoda menamo klausimo.“
Vaikų psichologė A.Petrauskienė: „Tam tikrų žinių turintis specialistas gali tai išsiaiškinti. Jis gali su vaiku žaisti, piešti, stebėti, kaip vaikas elgiasi šalia mamos ir tėčio, ką rodo piešiniai, žaidimai.
Bet teiginys, kad vaikas patvirtino, kad jį muša, man atrodo keistas. Jis gali tai pasakyti, gali ir nepasakyti. Gali galvoti apie filme matytą vaizdą ar būti susapnavęs. Reikia žinoti visas aplinkybes, kaip užduotas klausimas.“
– Pavyzdys. Trimetė muša savo žaislą. Į klausimą, ką ji čia veikia, atsako, kad žaislas neklauso ir ji taip žaislą auklėja. Ką rodo šis vaiko elgesys?
A.Petrauskienė: „Lakią vaiko fantaziją. Iš to negalima daryti išvadų. Labiau išvadas daryti galima iš to, kaip vaiko elgesys keičiasi prakalbus apie vieną iš tėvų. Žaislo mušimas gali reikšti, kad vaikas buvo muštas. Bet gali reikšti ir tai, kad vaikas tokį elgesį matė filme ar darželyje. Todėl iš vienos detalės daryti išvadą drąsu ir kvaila.“
A.Kurienė: „Tai rodo, kad yra mačiusi tokį auklėjimo metodą. Be to, tai rodo, kad ji supykusi ant žaislo. Trečia, tai rodo, kad atidi mama pastebėjo tokį vaiko elgesį ir gali pamokyti kitų metodų, kaip elgtis su žaislu, jei jis neklauso. Galbūt svarbu paklausti, ką tas žaislas daro, kaip ji žino, kad jis neklauso? Bet šiaip vaikas yra matęs tokį elgesį ir tėvams reikėtų susirūpinti, kur. Nebūtinai – filmuke. Gal darželyje taip elgėsi kitas vaikas? Reikėtų įvertinti visą situaciją. Negalima daryti išankstinių prielaidų.“
B.Kairienė: „Yra prielaida, kad ji kažkur tai matė, nebūtinai patyrė, bet matė. Galbūt – darželyje, jei lanko, ar dar kur nors. Nes toks elgesys rodo, kad vaikas turi tokią patirtį. Nebūtinai tiesioginę – galėjo kažką stebėti. Vaikas nesugalvoja tokių dalykų, o juos perima. Tokia teorija. Praktiškai – nežinau situacijos.“
– Pavyzdys. Trimetė kandžiojasi. Kartais – net būdama geros nuotaikos. Ką tai rodo?
A.Petrauskienė: „Vaikas juo dvejų iki ketverių metų yra agresyviausias – muša, kanda, spiria, spjauna. Tai – toks raidos etapas. Ir tokį elgesį būtina drausminti. Ketverių penkerių metų vaikų agresija tampa žodinė: „Užmušiu, nušausiu, nupjausiu, nemyliu, nekenčiu.“
Natūralu, kad trimečiai kandžiojasi. Nesakau, kad nereikia to drausminti ir stabdyti, bet tai nereiškia, kad su vaiku kas nors blogai. Tokiu atveju reikėtų vaiką subarti, ignoruoti, parodyti piktą veidą.“
A.Kurienė: „Gal mama skani ir ji nori paragauti, nes tai – vienas pažinimo būdų. Bet gali būti, kad ji vienu metu ir myli, ir dėl ko nors pyksta, nes mama buvo išėjusi. Variantų – tūkstančiai. Labai pavojinga būtų daryti išvadas tik iš pasakojimo.
Bet jei tėvai nori suprasti tokį elgesį, stebės vaiką, su juo kalbėsis ir supras. Kandžiojimasis – nebūtinai agresijos požymis. Meilė ir pyktis – labai arti. Atsakymus į tokius klausimus tėvai gali gauti skambindami į „Tėvų liniją“.
B.Kairienė: „Tokio amžiaus vaikai nieko nedaro tyčia. Jei kandžiojasi, tam yra priežastis. Tai gali būti dygstantys dantys, skausmas, kurio nesupranta, neidentifikuoja, nevaldo ir tiesiog pyksta. Priežastis gali būti ir dėmesio stoka. Vaikams būdinga kąsti, nes kandimu jie kažką išreiškia ir mums pasako.“
