To pažįstamo dvimetė duktė nuolat voliodavosi ant žemės, isteriškai ko nors reikalaudama. Šešiametis sūnus atvirai grasindavo, kad praneš esąs mušamas, jei tik tėvas griežčiau jį sudrausmindavo.
Eglės ir Gintaro Kručinskų atimtų vaikų istorija vėl supriešino visuomenę, padalydama ją į dvi dalis.
„Negalima vaikų mušti. Niekaip. Taškas.“ „Mušimo faktas užfiksuotas ir pripažintas. Tai yra nusikaltimas prieš vaiką. Tarnybos sureagavo.“ „Smurtui prieš vaikus – ne!“ „Dar viena Garliavos istorija.“ Taip ir panašiai reaguoja dalis feisbuko burbulo gyventojų.
Kiti jiems atkerta, kad būtina įvertinti visas aplinkybes ir susimąstyti, ar tikrai į pliaukštelėjimą – net jei tai buvo keli pliaukštelėjimai vaikui – nereikėtų reaguoti adekvačiau.
Pati esu refleksiškai trinktelėjusi dukteriai, kai ši, man kalbantis su kitais žmonėmis, iš pasalų įkando.
Esu stipriau spaudusi jos ranką, kai klykiančią tempiau namo, nes reikalavo eiti pati. Tas „pati“ reikšdavo bėgimą į gatvę, nepaisant atvažiuojančių automobilių.
Esu nešusi žviegiančią dukterį, mat dėl tos pačios priežasties – noro eiti pačiai ir bėgti į gatvę – ji griūdavo ant žemės ir imdavo isteriškai bliauti, nereaguodama nei į prašymus nusiraminti, nei į griežtesnį žodį. Skaičiau psichologų patarimus ir klausiau kitų mamų patarimų, kaip elgtis tokiu atveju. Esu daugiau kaip pusvalandį laukusi, kol pati nurims, tačiau jokio rezultato nebuvo.
Kaskart, kai pakliūdavau į tokią situaciją, spausdavo širdį ir apnikdavo baimė, tad baugiai dairydavausi, ar kas nekviečia tarnybų.
Kaskart, kai prastas rytas prasideda bliovimu, neaišku dėl ko. Kaskart, kai vakare po pasakų, kurias sekame viena kitai, ji žviegimu bando priešintis reikalavimui jau eiti miegoti. Kaskart, kai ji užsigauna ar su kuo nors nesusitvarko ir ima siautėti, aš su nerimu laukiu kaimynų beldimo ar net specialistų vizito.
Visokių vaikų yra ir visokių reakcijų į vaikų rėkimą būna. Yra kaimynų, kurie kviečia policiją dėl to, kad naktį kūdikis verkia. Man pasisekė – nepatyriau bemiegių naktų, pilvo pūtimo ar dantų dygimo sindromų. Niekada nevaikščiojau nuzombėjusi dėl miego stygiaus, bet mano draugė su vaiku atsidūrė ligoninėje, kai kūdikis apsiplikė karšta koše, mat išvargusi mama, pastačiusi lėkštę, akimirkai nusisuko padėti puodo.
Kaip reikia elgtis, kai kūdikis griebia karštą keptuvę? Gražiai paprašyti, kad to nedarytų ar refleksiškai pliaukštelėti per delną? Kaip elgtis, kai dvimetis šoka į gatvę? Refleksiškai griebti už pakarpos ar pabandyti sustabdyti jį žodžiais? Kaip elgtis, kai vaikas kiša pirštus į elektros lizdą? Kai traukia knygas iš lentynos ir šios taikosi užkristi jam ant galvos?
Niekas neginčija fakto, kad smurtauti prieš vaikus negalima. Smurtauti apskritai negalima – prieš vaikus, prieš suaugusiuosius, prieš benamius katinus ar šunis. Tačiau reikėtų atskirti, kaip sako geros širdies ir sveiko proto bičiulis Marijus Mikutavičius, „ar motina nesusivaldė, nes vaikas degtinės neparnešė, ar iš aklos meilės ir baimės.“
Eglės ir Gintaro Kručinskų istorijoje visko tiek daug ir tiek daug abiejų pusių – ir šeimą palaikančiųjų, ir ją smerkiančiųjų – isterijos, kad joje pradingsta svarbios detalės.
Šeima į viešumą išlindo praradusi viltį atgauti vaikus, nes šie jau beveik mėnesį buvo atskirti. Per tiek laiko jau buvo paaiškėję blaivumo nustatymo rezultatai, tačiau Kauno Vaiko teisių apsaugos tarnybos laikinoji vadovė Daiva Porutienė pareiškė, kad vaikų paėmimo metu motina buvo neblaivi. Tai buvo netiesa.
Nuo vaikų atskirtas ir tėvas, nors jam kaltinimai nepateikti. Vaiko teisių apsaugos tarnyba tvirtino, kad vaikus globoti siūlyta močiutei, tačiau ši tokio siūlymo negirdėjo. Detalių yra dar daugiau ir jos reikšmingos, bet šis komentaras – ne apie tai.
Šis komentaras apie tai, ar mes tikrai adekvačiai reaguojame į tai, kas vyksta šalia mūsų. Na, pavyzdžiui, ar adekvačiai reagavo žmogus, iškvietęs policiją Eglei Kručinskienei ir nufilmavęs jos pliaukštelėjimą (pliaukštelėjimus) sūnui? Jis pasirinko filmuoti, vietoj to, kad, matydamas beviltiškai besiblaškančią ir sūnų sudrausminti bandančią motiną, pasiūlytų jai pagalbą.
Ar adekvačiai reagavo policija ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistai, atskirdami vaikus ne tik nuo motinos, bet ir nuo tėvo? Svarbiausia – vaikai saugūs, nemušami, jaukioje ir juos mylinčioje aplinkoje (ironizuoju).
Pamenate istoriją Kretingoje, kai du sūnūs nuo tėvų buvo atskirti septyniems mėnesiams, nes ant vieno berniuko kūno pastebėta mėlynių? Motinos aiškinimai, kad vaikas linkęs save žaloti, kad yra autistas ir protiškai atsilikęs, tarnybų nejaudino. Galiausiai tai patvirtino Vaiko raidos centro specialistai ir ikiteisminis tyrimas dėl fizinio skausmo sukėlimo buvo nutrauktas. Bet daugiau kaip pusmetį šeima gyveno košmare: ir vaikų tėvai, ir du berniukai, nesuprantantys, kodėl negali matyti mamos ir tėčio.
Tragiška Mato ar į šulinį mėtomų vaikų istorija įjautrino visuomenę ir už tai atsakingas tarnybas. Tačiau kiekvienas kraštutinumas yra kenksmingas. Ir visiškas neveiksnumas, ir perdėtas veiksnumas.
„Ir dėl akimirkos silpnumo paimti vaikus? Be smurto žymių, iš blaivių tėvų, prieš tai nepasižymėjusiu niekuo panašiu? Tai gal vos gimusius vaikus visi iš karto atiduokim kokiai tetai su peruku, nes ji neva dešimt metų studijavo pedagogiką, o tėvai – tik debilai, laiku nepasaugoję ir neturintys nieko vertinga, išskyrus kvailą meilę. Man tai panašėja į fašistinę valstybę. Žmonės pykstasi ir taikosi, bet jokios institucijos, kol neišmoks adekvačiai vertinti situacijos ir dirbti be kvailų „pravalų“, tegul net nebando lįsti į paprastai delikačius ir jautrius žmonių santykius“, – feisbuke su vaiko teisių gynėjais kovėsi M.Mikutavičius.
Aš manau, kad jis teisus. Bet yra daug tokių, kurie geriau už mus žino, kaip mums auklėti vaikus ir kaip jiems gražiais žodžiais paaiškinti nešokti po sunkvežimiu.
