Logoterapeutė E.Padegimienė dirba pagal savitą metodą – lavina vaikus per žaidimus, užduotis. Jos darbo kambaryje žaidimų daugiau negu namuose pas bet kurį mažametį ar mokyklinio amžiaus vaiką: nuo paprasčiausių kaladėlių iki sudėtingų loginių užduočių.
Ir jų dar daugėja. Kai kur nors užsienyje kartu keliaujančios draugės renkasi suvenyrus, E.Padegimienė lekia į žaislų parduotuves ir vis parsiveža kokią nors naujovę.
Moteris žino kiekvieno žaidimo trūkumus ir privalumus, gali patarti, ar žaidimai yra tinkami tokio amžiaus vaikams, koks parašytas ant pakuotės.
Tačiau dažnas jos darbo kambaryje atsidūręs vaikas ne iš karto susidomi žaidimais.
– Pavyzdžiui, ateina ketverių metų vaikas ir aš pamatau, kad jis nesudėlioja pačių paprasčiausių dėlionių, nežino formų. Paprastai tėvai kartu su atžala neužsiima dėlionėmis, jei vaikas nerodo susidomėjimo.
Juk pagal šiuolaikines rekomendacijas vaiko negalima versti daryti to, ko jis nenori. Todėl kartais vaikų rezultatai liūdina. Tuomet reikia mano pagalbos.
Darbą su tokiu keturmečiu pradedame nuo paprasčiausių dvejų metų vaikams skirtų dėlionių. Po truputį kartais noriai, kartais nenoriai, bet susitvarkome.
Mat kalbos vystymuisi turi reikšmės girdimasis ir regimasis suvokimas.
Jeigu tai pavyksta įveikti, susitvarko ir kalba. Vaikas pradeda kalbėti, skaityti, rašyti, skaičiuoti – daryti tai, ko reikia mokykloje.
– Kada tėvams jau reikėtų sunerimti?
– Ketverių metų vaikas jau turi turėti pakankamą erdvinį suvokimą. Iš savo praktikos galiu pasakyti, kad jeigu vaikas nesupranta, ką reiškia sąvokos „už“, „prieš“, „po“, „ant“, tokio mažylio ir sakiniai būna be priešdėlių, prielinksnių.
Jei vaikas nesigaudo erdvėje, jis nesupras, kas darosi jo burnoje, – kada liežuvis yra už dantų, kada pakeltas į viršų. Tokiu atveju problemas dėl artikuliacijos galėsime pradėti spręsti po to, kai vaikui padėsiu suvokti erdvę.
– Kodėl žaidimai yra svarbūs vaiko raidoje?
– Žaidimas yra vienas pagrindinių vaikų ugdymo būdų. Tai natūrali vaiko veikla, kylanti iš vidinio noro ką nors veikti.
Žaisdamas ikimokyklinio amžiaus vaikas išreiškia visus svarbiausius savo poreikius – pažintinius, praktinio veikimo, bendravimo, judėjimo, atskleidžia visas savo galimybes ir gebėjimus, kurių jam reikės mokykloje.
Būtent žaidimo metu ugdomas vaiko gebėjimas pačiam kontroliuoti savo kalbą. Ugdomieji žaidimai padeda įtvirtinti žodžius, daiktų ypatybes, patikslina suvokimus, padeda formuoti erdvės vaizdinius, turtina žodyną, lavina kalbą, mąstymą, moko daryti išvadas, nustatyti priežastinius ryšius ir aiškiai formuluoti savo mintis.
Ikimokykliniame amžiuje, ypač jei vaiko kalbos vystymasis yra sutrikęs, būtina su juo žaisti kuo daugiau žaidimų, lavinančių klausos dėmesį, foneminę klausą – gebėjimą iš klausos atskirti garsų požymius. Klausa ne visiems vaikams vystosi savaime.
Dažnai vaikus tenka mokyti skirti garsus, analizuoti garsinę žodžių sudėtį, rasti nurodytą garsą skiemenyse, žodžiuose, mokyti išskirti tam tikrą garsą iš kitų garsų, atrinkti daiktus, paveikslėlius, žaislus, kurių pavadinimuose yra nurodytas garsas. Visa tai atliekama žaidžiant įvairius ugdomuosius žaidimus.
Juos būtina žaisti kasdien. Ikimokyklinis amžius – žaidimų metas. O suaugusieji ne visada supranta, kaip tai svarbu ir kad tik žaisdami jų vaikai mokosi pažinti save ir aplinką.
– Patarkite tėvams, kaip reikėtų žaisti su vaiku? Kaip jį sudominti?
– Sugalvojau gerą principą, kurį siūlyčiau panaudoti tėvams namuose, – leisti pačiam vaikui išsirinkti žaislą. Aš leidžiu vaikui pačiam pasirinkti žaidimą – tai gali būti ir minkštas žaislas.
Bet vaikas žino, kad ateis ir mano eilė rinkti. Tada aš išrenku ugdomuosius žaidimus, išrenku vis sunkesnius. Tėvai pasakoja, kad ir namuose vaikas ima nešti jiems žaidimus, prašo kartu padėlioti, pažaisti. Tikriausiai tik reikėjo vaiką išmokyti dėlioti.
Mobiliojo telefono šiais laikais neišvengsime, tačiau jį galima panaudoti ir ugdymo tikslais. Pavyzdžiui, žaidėme su pirmoku, skaitėme, o jis nežinojo, kaip atrodo surikata. Paėmę mobilųjį telefoną internete pamatėme tą gyvūną. Sužinojau ir aš kai ką naujo – kad jis loja.
Dalis tėvų teisinasi, esą trūksta laiko žaisti su vaikais. Bet kodėl, pavyzdžiui, bent kartą per savaitę šeimai neįvedus tradicijos pažaisti stalo žaidimus?
Vaikai gali žaidimus pamiršti, tad neišneškite jų į rūsį, net jei matote, kad jūsų atžala perprato žaidimą.
– Kaip išsirinkti tinkamą žaidimą?
– Dabar žaidimų parduotuvėse yra sočiai. Patariu rinktis tiesiog pagal amžių. Kai kurios mamos džiaugiasi, kad vaikai puikiai dėlioja lego, gali konstruodami praleisti kelias valandas, sudeda sudėtingiausias konstrukcijas.
Tačiau kai atėjus pas mane paprašau sudėti paprasčiausią dėlionę, jiems nepavyksta. Toks įspūdis, kad akys stringa. Tada iš karto siunčiu pas oftalmologą.
Vaikas užsideda akinius, iškart ima dėlioti, suvokimas stiprėja. Todėl jei vaikas puikiai dėlioja lego, tai dar nereiškia, kad geba žaisti ugdomuosius žaidimus.
– Gal vaikų negebėjimui žaisti turi įtakos ir tai, kad jų rankose dažniau būna planšetinis kompiuteris arba išmanusis telefonas nei loginis žaislas?
– Remdamasi savo praktika galiu pasakyti, kad prieš penkerius metus nežaisdavo vienas iš dešimties vaikų, o dabar atvirkščiai – tik vienas iš dešimties žaidžia. Galima tik bandyti sieti su tuo, kad vaikus pradėjo gimdyti ta karta, kuri užaugo prie kompiuterio.
Keldamasi kategoriją 2004 metais lankiau psichologės vedamus kursus. Pamenu, jau tada ji buvo sunerimusi, kad į priklausomybių sąrašą reikia įtraukti technologijas. O tada dar nebuvo apėmusi išmaniųjų telefonų manija.
Įprastas vaizdas parkelyje prie mano namų: mama arba tėtis įsikniaubęs į mobilųjį telefoną, o vaikas tuo metu paėmęs pagalį daužo medį, tvorą, žemę. Turbūt tėvai džiaugiasi, kad vaikas pats užsiima.
Tačiau šią situaciją gamtoje galima panaudoti lavinimui – susikurti žaidimų. Pavyzdžiui, padaryti žemėje vadinamąjį sekretą su gėlyte ar pašokinėti ant šaligatvio plytelių.
– Kiek tėvai turėtų kištis į vaikų žaidimus, o kiek leisti žaisti vienam?
– Pirmiausia nereikia vaikų apipilti krūva žaislų vienu metu. Neišverskite visos dėžės ant grindų – vaikui tada būna sunku sutelkti dėmesį, jį gali apimti panika. Ypač jei vaikas yra linkęs į hiperaktyvumą.
Stenkitės nedaryti chaoso jam prieš akis. Vienu metu duokite vieną ar kelis žaislus, juos keiskite. Jei vaikas juos čiupinėja, domisi, leiskite jam pažaisti.
O jei norite palavinti, tuomet įsigykite lavinamųjų žaislų pagal vaiko amžių. Jei jis nelanko jokio būrelio, skirkite šiek tiek laiko per dieną ir surenkite jam pamokėlę patys.
Žinoma, svarbus tėvų indėlis, bet ne mažiau reikšmingos vaiko raidai ir pamokėlės vaikų darželyje. Ten priemonių turėtų būti pakankamai. Bet kartais ateina pas mane darželyje priešmokyklinę grupę lankančių vaikų, kurie nemoka net laikyti pieštuko. Jį laiko abiem rankomis. Man lieka tik paskėsčioti rankomis ir retoriškai paklausti, ką veikia auklėtojos, ir imtis savo darbo.
– Kuo žaidimai padeda mokantis skaityti?
– Pas mane dėl kalbos raidos sutrikimų atėję vaikai išmoksta skaityti savaime, per ugdomuosius žaidimus. Iš pradžių tariame priebalsį, balsį, tada juos jungiame į skiemenį. Kai vaikai geba ištarti skiemenį, netrukus ima skaityti.
Pasitaiko mokyklinio amžiaus vaikų, kuriuos mokau skaityti. Stebina, kai pakišu jiems ketverių metų vaikams skirtą dėlionę ir jie nežino, ką su ja daryti.
Tuomet tenka grįžti į pradžią – išmokti žaisti, tik tada mokytis skaityti. Bet tai daroma pavėluotai, žaisti reikia kur kas anksčiau. Piramides reikia dėlioti pusantrų metų, o ne to mokytis sulaukus ketverių.
Turiu pasiūlymą mokyklų vadovams: pavyzdžiui, vietoj anglų kalbos, kuri patiems mažiausiems dar nėra reikalinga, kaip būrelį pridėti ergoterapeuto pamoką. Jo darbas panašus į logoterapeutų. Ergoterapeutai padeda žmonėms atlikti kasdienius darbus, lavina smulkiąją motoriką. Vaikai tikrai greičiau išmoktų mokytis.
– O kokie žaislai netinka vaikams?
– Neduokite sulaužytų žaislų. Ne tik dėl saugumo, bet ir dėl estetikos. Negali būti mašina be rato. Sulūžusius žaislus pataisykite arba išmeskite.
Nesiūlau tėvams virš vaiko lovelės kabinti besisukančio rato. Jis gali pakenkti žvilgsnio fiksavimui. Geriau pakabinti kokį nors vieną ryškų daiktą, kad jis būtų vaiko lygmenyje ir mažylis galėtų jį pačiupinėti.
Kitą dieną tą patį daiktą galite pakabinti jau kitoje vietoje. Išbandykite patys, jei abejojate, – stebėkite besisukantį ratą ir bandykite sutelkti į jį dėmesį. Ims mirguliuoti akyse.
Pirštų miklumas liudija intelektą
„Kur lendi? Nekišk nagų, kur nereikia!“ – taip dažnai tėvai sako savo mažiesiems. Suaugusiesiems atrodo, kad vaikai kartais būna pernelyg smalsūs, nuolat kur nors kaišioja rankas. Tačiau neskubėkite pykti – mokslininkai teigia, kad rankų jautrumas, pirštų miklumas liudija aukštą intelektą.
Visi žaidimai ir visa veikla, kuriai reikia tikslių pirštų judesių, teigiamai veikia vaiko galvos smegenų centrus, atsakingus už kalbą. Būtent ji yra aukščiausia intelekto forma.
Reguliuojantys rankų pirštų judesius centrai yra visai šalia ir daro įtaką vieni kitų veiklai. Ne veltui žmogus, nerandantis tinkamo žodžio savo mintims išreikšti, dažnai pasitelkia į pagalbą gestus. Ir atvirkščiai: prieš rašydami ar atlikdami kokį kitą susikaupimo reikalingą darbą vaikai padeda sau nevalingai iškišdami liežuvio galiuką.
Paprastai pagal amžių nebudrūs, lėčiau besivystantys vaikai sunkiai susidoroja su užduotimis, kurioms atlikti reikia koordinuotų ir tikslių pirštų judesių, arba visai negeba jų atlikti.
Tokie vaikai ilgiau neišmoksta taisyklingai laikyti pieštuko, susivarstyti ar susirišti batų raištelių, užsisegti sagų, spalvindami negeba laikytis kontūrinių linijų, jiems sunku tiksliai atkartoti ornamento elementus.
Kaip sakoma, piršteliai nenori klausyti. Pavyzdžiui, japonai, įvertinę išlavėjusios rankų motorikos įtaką vaiko raidai, mankština kūdikių pirštelius nuo 2–3 mėnesių.
