– Koks Izraelyje požiūris į specialiųjų poreikių turintį vaiką mokykloje?
– Pradėkime nuo to, kad esu jau trečią kartą Lietuvoje, ir pastebėjau, jog kalbėdami apie inkliuziją Izraelyje ir čia mes tarsi kalbame skirtinga kalba. Apsilankiau vienoje mokykloje, susitikau su labai profesionalia mokytoja, tačiau tai, ką aš vadinu inkliuzija ir apie ką kalbėjo ji, buvo skirtingi dalykai. Kai aš kalbu apie inkliuziją, turiu omeny kiekvieną vaiką kaip individą, įprastoje mokykloje, įprastoje klasėje, su maksimalia parama ir minimumu barjerų. Turime kalbėti apie visišką vaiko priėmimą. Ir tai ne tik terminas. Kaip tai padaryti? Pirmiausia reikia pakeisti požiūrį, antra – įgyti daugiau praktikos ir įgūdžių.
Lietuvoje, deja, tėvai vis dar negali pasirinkti mokyklos. Jei ir pasirenka, dažnai nesulaukia reikiamos pagalbos.
– Ar Izraelyje kiekvienas vaikas, nepaisant jo galimybių, laukiamas visose mokyklose?
– Nėra taip, kad atvažiavau iš šalies, kur viskas tobula, turime daugybę pinigų, visi mokytojai nori inkliuzijos, trokšta, kad autizmo sutrikimų turintys vaikai mokytųsi jų klasėje. Ne. Esame vis dar kelyje ir dar turime kautis dėl to. Galbūt esame geresnėje situacijoje nei Lietuvoje, bet ne viskas yra gerai. Ne visi žmonės galvoja vienodai. Nors yra įstatymas, numatantis, kad mokyklos privalo priimti visus vaikus, taip dar nėra. Kai kreipiuosi į mokyklos direktorių, kad priimtų vieną ar kitą vaiką, kai kurie pasako, kad nenori to daryti. Ir neverčiu. Tai tas pats, lyg kataliką atversti į musulmonų tikėjimą. Tačiau 80 proc. mokyklų nori priimti negalią turinčius vaikus. Kartais jie pasako norintys, tik nežinantys, kaip su jais dirbti. Tada aš jiems vedu praktinius mokymus. Mes diena iš dienos dirbame su mokytojais, specialiųjų poreikių turinčių vaikų tėvais, „įprastais“ vaikais, jų šeimomis, savivaldybėmis, Švietimo ministerija. Mes visi nuolat mokomės, įgyjame vis daugiau įgūdžių, skleidžiame savo „religiją“, t. y. inkliuziją.
Ir tai neturi nieko bendra su pinigais. Žinoma, jų reikia, tačiau ne milijonų. Kalbu apie labai mažus pokyčius, kurie labai svarbūs ir pirmiausia turi įvykti kiekvieno galvoje. Mokykloje reikia sukurti tam tikrą dvasią, atmosferą. Jei duočiau jums milijonus, bet neturėsite vizijos, pinigai nieko nepakeis.
– Kokią pagalbą mokykloje gauna autistiški vaikai?
– Izraelyje pagalbą gauna visi vaikai, kuriems jos reikia. Kiekvienas specialiųjų poreikių turintis vaikas į mokyklą ateina su jam skirta dotacija, kurios dydis priklauso nuo to, kiek ir kokios paramos reikia. Pagalba gali būti teikiama iki 30 valandų per savaitę, tai sprendžia speciali komisija. Ją sudaro ne tik mokyklos direktorius, bet ir specialiojo ugdymo specialistai, įvairių tarnybų atstovai. Komisijos posėdis – lyg dialogas tarp mokyklos ir tėvų. Dažnai rekomenduoju šiame posėdyje dalyvauti ir pačiam mokiniui, ypač jie jis aukštesnių intelektinių gebėjimų. Dažnas 16 metų paauglys tikrai gali pasakyti, kad, tarkim, jam reikia atskiro kambario kai kuriems darbams atlikti.
Komisija sprendžia, ar vaikui reikia transporto (daugumai nereikia, nes mokykla paprastai yra labai arti), mokytojo padėjėjo (90 procentų atvejų padėjėjas skiriamas; jis asmeniškai dirba su vaiku visą dieną), įvairios terapijos (emocinė, mokymosi dirbti grupėje, darbo, užimtumo, pažinimo terapija ir pan.). Kai kurie užsiėmimai vyksta mokykloje, kai kurie – specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams skirtuose centruose. Pamoka baigiasi apie pusę dviejų, kitą laiką vaikai gali praleisti specialiųjų poreikių turinčių mokinių centre. Be to, gali būti skiriamos papildomos mokančio mokytojo pamokos. Taip pat mokinys gali gauti paramą per kontrolinius darbus ar egzaminus. Mokytojo padėjėjas gali būti su juo kartu ir padėti perskaityti klausimus, paaiškinti užduotis. Jei reikia, leidžiama naudotis kompiuteriais ar žodynais. Kai kada mokinys gali atlikti užduotis namuose arba atskiroje klasėje.
– Ar yra vaikų, kurie lanko specialiojo ugdymo įstaigas?
– Žinoma. Specialiąsias mokyklas dažniausiai renkasi tie tėvai, kurių vaikams itin sunkiai sekasi mokytis, bet ne tik – kai kurie tėvai yra labai globėjiški ir mano, kad jų vaikui specialiojoje mokykloje bus geriau. Tai jų teisė. Specialiosiose mokyklose ugdomi ir tie autistiški vaikai, kurie, nors ir yra labai aukšto intelekto, bet yra labai agresyvūs.
Izraelyje yra apie 500 vaikų darželių autizmo spektro sutrikimą turintiems vaikams. Tai specialūs darželiai, kur vaikai gauna geriausios kokybės ugdymą pagal savo poreikius. Mažiems, 3–5 metų vaikams, tėvai dažnai ir parenka šį ugdymo būdą. Kai vaikui sukanka 7-eri, dažniau renkamasi įprasta mokykla.
– Dažnai tenka išgirsti, kad mokytojai Lietuvoje nėra pasirengę dirbti su autizmo sutrikimų turinčiais vaikais.
– Izraelyje tai pat mokytojai dažnai pasako, kad nesimokė specialiojo ugdymo, todėl nežino, kaip dirbti. Mes stengiamės tai pakeisti. Dėstau universitete ir kolegijoje specialųjį ugdymą. Esu įsitikinęs, kad šį kursą turi išklausyti ne tik specialiojo ugdymo specialistai, bet ir įprastų mokyklų mokytojai. Nežinau, ar Izraelyje yra nors viena klasė, kurioje nebūtų specialiųjų poreikių: klausos, regos, judėjimo, intelekto, psichikos sutrikimų turinčio vaiko.
Vis dėlto svarbiausia – prisiimti atsakomybę. Suprasti, kad šis mokinys – taip pat tavo vaikas, kaip ir visi kiti. Kai įsileisi jį į savo širdį, galėsi padėti. Pabandyk jį suprasti, dirbk su juo... Nepasiseks? Taip, gali taip būti. Na, ir kas? Ar jums viskas visada gyvenime pasisekė? Esu įsitikinęs, kad ne. Visi esame padarę kokių nors klaidų. Tai pasimokykime iš jų, bandykime jas ištaisyti... Kartais reikia tiesiog apsikalbinti savo pralaimėjimą ir judėti pirmyn.
– Agresija – kitas dažnas dalykas, kurio baiminamasi mokykloje. Kaip elgtis, kai autistiškas vaikas grubiai elgiasi su kitais, o šie atsisako su juo bendrauti?
– Taip, tokių situacijų pasitaiko. Be jokių abejonių – nė vienas neturi kentėti. Mes turime dirbti su vaikais, kad jie suprastų, kodėl tai vyksta, kodėl jų draugas piktas. Reikia dirbti ir su autistišku vaiku, mokyti bendrauti žodžiais. Kai jis netinkamai elgiasi, reikėtų sustabdyti jį ir paklausti: „Ką tu nori man pasakyti? Pasakyk tai žodžiais, kitaip aš tavęs nesuprasiu. Ir taip nesielk – man skauda.“
– Vis dėlto kartais atrodo, kad autizmo spektro sutrikimų turintis vaikas tarsi negirdi. Kaip kalbėtis su juo?
– Taip, kaip su visais. Autistiški vaikai neturi klausos problemų, esmė ta, kad jie nenori kalbėtis. Bet ar paaugliai visada klausosi? Visada daro, ką jiems liepia tėvai? Ne. Turiu 15 ir 17 metų paauglius. Jie tarsi negirdi, kai prašau jų padėti namuose, sutvarkyti skalbinius. Kaip mes tada elgiamės? Kartojame 5–10 kartų. Užrašome ant lapelio... Taip ir tas mokytojas turėtų elgtis.
– Kaip Izraelyje sekasi autizmo sutrikimų turintiems žmonėms baigus mokyklą? Ar jie randa darbą?
– Tai didelė problema. Dirba tik dalis jų. Yra nemažai vadinamųjų apsaugotų darbo vietų, kurios specialiai sukurtos negalią turintiems žmonėms. Aš jų nekenčiu. Vis dėlto pokyčių yra – vis dažniau autistiškus žmones priima aukštųjų technologijų įmonės. Kariuomenėje taip pat galima įgyti profesiją ir paskui žinias pritaikyti darbo rinkoje. Tai Izraelio specifika – į karinę tarnybą eina visi, net žemo intelekto asmenys. Tai labai svarbu – kitaip nesi visuomenės dalis. Autizmo sutrikimų turintys žmonės kariuomenėje dažniausiai tvarko skalbinius, taiso tvoras, gamina maistą – dirba paprastus darbus, bet taip jie įgyja tam tikrų įgūdžių.
– Dirbate asociacijoje „Alut“, kuri taip pat labai padeda autizmo sutrikimų turintiems vaikams ir jų šeimoms. Kokia ta pagalba?
– Mes esame tėvų organizacija, atstovaujame 19 tūkstančių žmonių. Izraelyje gyvena 8,5 mln. žmonių, maždaug 1 procentas jų turi autizmo spektro ar emocijų sutrikimų. Organizacija labai didelė – joje dirba 2500 darbuotojų. Teikiame labai daug paslaugų, pačią įvairiausią pagalbą šeimoms: informaciją, finansinę ir emocinę paramą, vyksta kursai, mokymai, atstovaujame teisme, bendraujame su ministerijomis dėl pokyčių įstatymuose. Mes netgi turime 100 darželių autizmo sutrikimų turintiems vaikams. Prieš 2 savaites sudegė vienos šeimos namai, suteikėme paramą, kad jie įsigytų naujus. Vakar į mane kreipėsi žydų šeima iš Vankuverio, prašydama padėti susiorientuoti Kanados švietimo sistemoje. Izraelis yra visame pasaulyje.
Mano pareiga – dirbti su mokyklomis, darželiais ir tėvais. Kitaip tariant, esu tarpininkas tarp tėvų ir ugdymo įstaigos. Jei tėvai turi problemų, skambinu mokyklai, jei mokyklai kyla sunkumų, kreipiuosi į tėvus. Taip pat esu atsakingas už mokymo programas tėvams, mokytojams, mokyklų vadovams.
– Ko palinkėtumėte Lietuvos mokytojams, kad autistiškų vaikų integracija į mokyklas būtų sėkmingesnė?
– Palinkėčiau tiesiog pradėti veikti. 3 milijonų eurų kampanija situacijos nepakeis. Nė vienos revoliucijos nepadarė valdžia, viską padaro žmonės. Būkite revoliucionieriai, būkite kitokie. Visi vaikai yra vienodi, jie visi turi būti ugdomi. Mokytojų darbas – jiems padėti.
