Ir Vitos, ir jos vyro Evaldo (43 m.) šeimoje yra dvynių, o jiems atiteko visas trejetas. Moteris prisipažino, kad, 14-ą nėštumo savaitę sužinojus tokią naujieną, juos apėmė dvejopi jausmai: viena vertus, buvo džiugu, kita vertus, buvo baisu pagalvojus, kaip reikės visus vaikučius sužiūrėti.
Medikai įspėjo, kad per pirmąjį nėštumą lauktis iš karto trijų vaikučių pavojinga, ir iš tiesų moters nėštumas buvo sunkus. Visą laiką kamavo nėščiųjų toksikozė, buvo kitų problemų ir didžiąją nėštumo dalį moteris gulėjo ligoninėje, o 25 nėštumo savaitę vaikučiai jau pasibeldė į šį pasaulį.
Jie gimė visai mažučiai: Jokūbas svėrė 755 g, Evita – 720 g, Vytis – 820 g. Visi trys vaikučiai, kartu sudėjus, išeitų gerokai lengvesni už vieną laiku gimusį kūdikį!
Kai atsigavusiai po cezario pjūvio mamai buvo leista pažiūrėti į naujagimius, ji labai išsigando: „Jie buvo mažučiai, mažučiai, panašūs ne į vaikučius, o… net nežinau, į kokius padarėlius, gal į varliukus. Net jų kojyčių pirštukai nebuvo išsivystę.“
Tėvus gąsdino ne tik vaikučių išvaizda, bet ir medikų išvados apie jų sveikatos būklę. Po dienos Jokūbui trūko plautis, buvo tik 5 proc. tikimybė, kad jis išgyvens.
Visiems trims vaikučiams operuotos akytės, o po kurio laiko visiems išsivystė naujagimių sepsis. Taigi pradžia buvo labai sunki.
Nerimą labiausiai kėlė Jokūbo būklė. Jo galvytėje buvo trečio laipsnio kraujosruvų, dėl kurių vėliau ir pasireiškė ligos: epilepsija, cerebrinis paralyžius, silpnaregystė, mišrus raidos sutrikimas.
Kūdikystėje Jokūbas augo ir vystėsi panašiai kaip ir Evita su Vyčiu: gugavo, klegėjo, kėlė galvytę, bandė vartytis. Tačiau kai jam buvo 9 mėn., prasidėjo epilepsijos priepuoliai, po kurių mažylis nustojo daryti viską, ką iki tol mokėjo. „Jis net šypsotis nustojo“, – atsiminė mama.
Po ligoninėje praleisto mėnesio vaistais priepuolius pavyko sustabdyti. Kai Jokūbas buvo 1 metų, diagnozuotas ir kvadripleginis (t. y. visų keturių galūnių) cerebrinis paralyžius.
„Mes jo nenurašome, darome viską, kad diagnozė netrukdytų mums gyventi. Jis pats labai nori ir stengiasi pasivyti sesę ir brolį, bando juos mėgžioti, nors jam ir nelengva. Jis labai smalsus ir atkaklus, jei kažkas iš pradžių nepavyksta, bando dar ir dar kartą“, – entuziastingai pasakojo mama.
Brolis ir sesė, sėkmingai pasiviję savo bendraamžius, po namus bėgioja, o Jokūbas – ropoja. Brolis ir sesė deklamuoja eilėraščius, o jis kalba garsažodžiais „mamama“ „brrrr“ ir pan. Kai jam prireikia kokio nors aukščiau esančio daikto, stengiasi jį pasiekti.
Sykį labai nudžiugino mamą, kai, jai tiesiog retoriškai paklausus: „Tai ar jau sukramtei kąsnį?“, išsižiojo ir parodė, kad burnytė tuščia. Jis pats nekalba, bet reaguoja ir į kitokius nesudėtingus prašymus, kad ir paduoti kamuoliuką ar nueiti (t. y. nuropoti) pas tėtį.
Tenka daug dirbti
Kai paskutinį kartą mama su Jokūbu lankėsi pas vaikų gydytoją neonatologę, toji pasakė: „Matyti, kad su šiuo vaiku dirbama.“
Dirbama su Jokūbu tikrai daug: jis nuolat lanko mankštas, gauna masažus ne tik nemokamai, bet ir, kai jų limitas baigiasi, privačiai, lankosi reabilitacijose Lietuvoje, taip pat ir užsienyje. „Tai tikrai padeda – atrodo, kad po kiekvienos reabilitacijos jis tampa vis gudresnis“, – sakė Vida.
Ypač jai patiko reabilitacija Adeli medicinos centre Slovakijoje. Pirmą kartą dvi savaites ten intensyviai padirbėjęs Jokūbas išmoko taisyklingai ropoti, o Lietuvos medikai pripažino, kad yra tikimybės, jog jis vaikščios. Po antro karto jis pradėjo savarankiškai stotis, o po trečio – stovėdamas sukiojasi aplink savo ašį ir jau bando žingsniuoti.
„Nežinau, ar mūsų sistema kalta, ar sergančių vaikučių labai daug, bet Lietuvoje reabilitacija tikrai daug silpnesnė. Jei užsienyje vaikas mankštinamas valandą, čia – pusvalandį, per kurį vaikas vos apšyla, jei ten masažuojamas pusvalandį, čia – 15 min., tad ir poveikis atitinkamai mažesnis“, – aiškino mama.
Ji rimtai nusiteikusi su Jokūbu reikia dirbti kasdien. Juk jeigu kažkiek aptingtų, gali sutrumpėti sausgyslės, o tada gali prireikti operacijų. Jų Leipų šeima labai nori išvengti. „Ypač tokiems vaikams svarbus darbas su jais pirmuosius septynerius gyvenimo metus, kai jie intensyviai auga ir vystosi jų smegenys“, – pabrėžė moteris.
Ji pripažįsta, kad, kai reikia tiek daug užsiimti su vienu iš trynukų, kiti du kartais lieka nuskriausti. Tėvai jiems bando aiškinti, kad Jokūbas serga, kad jie stengiasi jį gydyti, nori išmokyti vaikščioti. Jų paklausę brolis ir sesė susirūpina, stengiasi Jokūbą vesti už rankytės, kad jis eitų pirmyn. Bet, žinoma, ir jiems patiems norisi sulaukti mamos dėmesio.
Namuose Jokūbui reikalinga nuolatinė priežiūra – juk jis stengiasi ir ant lovų užlipti, ir laiptais į antrą namo aukštą užsiropščia, bet gali nugriūti.
Trynukus teko išskirti
Mama su trynukais viena namuose susitvarko, nors jai ir nelengva. Tėtis su trimis vaikais vienas nepasilieka, gali būti tik su dviem. „Bet šiaip jis – šimtaprocentinis tėtis, gali vaikus ir pamaitinti, ir nuprausti. Ne tik gali, bet tą ir daro, kai tik grįžta iš darbo. O praėjusį gruodį jis vyko su Jokūbu į Slovakiją – taip nusprendėme, kad Vytis su Evita nesijaustų nuskriausti“, – sakė Vita.
Šeimai dažnai padeda seneliai – be jų pagalbos rasti laiko pasirūpinti ir vaikais, ir namais būtų labai sudėtinga. Ir tai šiemet vos nepristigo malkų. Na, o į kirpyklą moteris nueina kartą per metus.
Pašnekovė pridūrė, kad su trynukais ir sunku, ir linksma. „Jokūbas labai gražiai juokiasi – visi, kas būna šalia, tuo juoku užsikrečia“, – sakė mama.
Tiesa, nuo rudens trynukai jau keliauja į darželį. Kad ir skaudančia širdimi, tėvams teko juos išskirti – Vytis su Evita išėjo į įprastinę, o Jokūbas – į specialiąją ugdymo įstaigą, kur jis taip pat ir mankštinasi.
„Tačiau vis tiek aš dažniausiai namie būnu su vaikais. Suserga vienas, jam pasveikus – antras, po to – trečias, o šiam sveikstant peršalimas vėl puola pirmąjį“, – šioje pokalbio vietoje žvalus ir energingas Vitos balsas suskambėjo liūdnai.
Laukia koncerto ir pirmųjų žingsnių
Taigi Vita, nors ji oficialiai ir nedirba, namie su nuolat sergančiais vaikučiais turi ką veikti. O dar ji nuolat rūpinasi reabilitacijomis ir skaičiuoja pinigus. Moteris dėstė: „Dabar laukiame siuntimo į sanatoriją Lietuvoje, balandį vyksime į reabilitaciją Varšuvoje (ten dar nebuvome – norisi rasti centrą, kuriame būtų pigiau, nei Slovakijoje, bet ne prasčiau), liepą – į Slovakiją. Iš ten grįžę, dėliosimės kito pusmečio planus.“
Suprantama, reabilitacijos daug kainuoja. Šiemet mama sulaukė laiško iš Slovakijos, kad reikia sumokėti pinigus iki vasario 15 d., jei nori gauti senąją kainą – vėliau kainuos 400 eurų brangiau, o kovo 21 d. jau reikia sumokėti už pragyvenimą Lenkijoje. Apskritai šeima yra paskaičiavusi, kad per metus gali susitaupyti lėšų vienai reabilitacijai Slovakijoje, tačiau pagal rekomendacijas jų reikėtų bent 3-4.
Taigi Vita, nors morališkai jai buvo ir labai sunku tam pasiryžti, ėmėsi rinkti paramą vaiko gydymui. Įkūrė Jokūbui skirtą labdaros ir paramos fondą „Jokūbo žingsniai“.
Taip pat parašė daugybę pagalbos prašymų įmonėms bei fondams, bet sulaukė vos kelių atsakymų. Vienas iš jų buvo iš „Tres Baracudos Pub“ rinkodaros vadovės Dovilės Baranauskienės. Ji pasiūlė jų klube organizuoti koncertą, kuriame bus renkama parama Jokūbui, ieško rėmėjų ir, pasak mamos, iš visos širdies stengiasi dėl vaiko, kurio nėra nė akyse mačiusi, gerovės.
Vita pati ėmėsi ieškoti atlikėjų, kurie sutiktų nemokamai pasirodyti labdaringame renginyje. Pirmasis atsiliepė Stanislovas Stavickis-Stano, kuris aplink save subūrė bičiulius – Katažiną Zvonkuvienę, Liepą Mondeikaitę-Norkevičienę, Gražvydą Sidiniauską. Be to, atsirado fotografė, sutikusi renginį įamžinti, įmonė „Ponas balionas“, kuris jį papuoš, ir renginio vedėjas – jie visi darbuosis nemokamai. Taigi kovo 1 d. įvyks koncertas, skirtas Jokūbui paremti, kurio jo tėvai laukia su didele viltimi.
Ar mama svajoja, kad Jokūbas būtų toks, kaip visi vaikai? „Bet jis toks ir bus! Tikiu, kad mes galime jam padėti gyventi visavertį gyvenimą, o brolis su sese jį temps į viršų. Juk jis – stebuklingas vaikas, medikai sakė, kad jis neišgyvens, nematys – o jis ir gyvena, ir mato (namuose ropodamas niekur neatsitrenkia, paima jį dominančius daiktus)“, – optimistiškai kalbėjo pašnekovė.
Ir linksmai pridūrė, kad dabar jai atrodo, kad jei visi trynukai būtų sveiki, jai nebūtų ką veikti – beliktų tik su jais žaisti.
