Akivaizdu, kad tai turėtų keisti požiūrį ir į šiuolaikinių vaikų ugdymą bei tarpusavio bendravimą, tačiau būtent čia dažnai ir iškyla problema: suaugusiems pritrūksta žinių ar suvokimo, jog su vaikais reikėtų kalbėti kiek kitaip, nei buvo kalbama su jais pačiais, kai jie buvo maži. Kaip bendrauti su savo atžalomis darniai pataria Šiaurės licėjaus pedagogė Kaune Evelina Milerienė bei tinklaraščio apie šiuolaikinę tėvystę „Ū Ilgoji“ autorė Aistė Jūrė.
Iš kur atsiranda tėvų ir vaikų nesusikalbėjimas?
„Tarp pačių tėvų ir vaikų atotrūkio kaip ir nėra. Reikėtų akcentuotis į atotrūkį tarp stipriai pasikeitusių vaikų poreikių bei mokymo(si) ypatumų bei tėvų suvokimo ir žinių turėjimo. Šiuolaikiniai vaikai greičiau susigaudo bei naviguoja planšetėse nei dažnas suaugęs. Jų dėmesys dalinasi kitaip, nei esame įpratę. Prieinamos informacijos kiekis bei įvairovė verčia iš pagrindų keisti požiūrį į vaikų ugdymą(si). Čia dažnai ir susiformuoja atotrūkis, kada suaugusiems pritrūksta žinių ar suvokimo, jog su vaikais reikėtų kalbėti kiek kitaip, nei buvo kalbama su jais pačiais, kai jie buvo maži“, – pastebi Šiaurės licėjaus pedagogė.
Pastaruoju metu vis dažniau kalbama, jog su vaikais reikėtų elgtis taip pat, kaip ir su suaugusiaisias. Ką manote, ar tokia „strategija“ pasiteisina jums?
„Vaikai nėra atskira žmonijos rūšis. Jie yra kelyje į tapimą suaugusiais. Norėdami užauginti žmogų, nuo mažų dienų turėtume rodyti tokį bendravimo pavyzdį, kokiu jis galės vadovautis ir ateityje. Manau, kad tėvų ir vaikų santykiuose per dažnai nukenčia vaiko orumas. Nesusimąstome apie tai, pavyzdžiui, apkalbinėdami vaiką su pažįstamais, kai jis stovi šalia. Ar kai neklausiame vaiko nuomonės, spręsdami bendrus šeimos reikalus, prie kurių jis ir pats galėtų prisidėti. Dar – kai vaikui nėra atsakoma į jo klausimus, o vien diktatoriškai nurodoma „tylėk ir daryk“. Visais šiais atvejais naujo žmogaus pasitikėjimas savimi ne auga, o bliūkšta. Jis ne mokosi spręsti problemas ir būti iniciatyviu, o skatinamas vien daryti nemąstydamas. Sunku sugalvoti priežasčių, kodėl tai galėtų būti naudinga ateities žmogui“, – teigia tinklaraščio „Ū Ilgoji“ autorė Aistė Jūrė.
Siekiant sklandžiai susikalbėti su savo atžalomis ir visapusiškai padėti joms augti bei tobulėti labai svarbu tobulėti ir patiems tėvams. Tik suvokdami kaip mąsto, įsisavina informaciją bei formuojasi mūsų vaikai, galėsime pasiekti geriausių rezultatų.
Kaip kalbėtis, kad vieni kitus išgirstumėte ir suprastumėte?
„Visų pirma, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kaip Jūsų vaikui priimtiniausia gauti naują informaciją: ar jis mėgsta pats praktiškai viską išbandyti, o gal jam labiau patinka stebėti ir klausyti? Galbūt smagiausia vaikui mokytis imituojant įvairius procesus planšetėje, o gal labai svarbu pačiam surasti informaciją, ją aptarti su jumis. Taip pat, tėvai turėtų nepamiršti, jog žinios dar ne viskas. Norint užauginti sėkmingą ir stiprią asmenybę nepakaks gerų akademinių pasiekimų. Augančiam vaikui itin svarbu besiformuojantys jo gebėjimai bei kompetencijos. Pavyzdžiui, gebėjimas aiškiai komunikuoti, mokėjimas dirbti komandoje, priimti sprendimus ar prisitaikyti pasikeitus situacijai. Šios ir kitos panašios kompetencijos gali būti kuo puikiausiai ugdomos namie, atliekant kasdienius darbus ar įprastuose šeimos ritualuose. Tik svarbu į tai atkreipti tiek savo, tiek vaikų dėmesį“, – pastebi Šiaurės licėjaus pedagogė Kaune E. Milerienė.
„Galiu pasidalinti patarimu, kuriuo ir pati stengiuosi vadovauti. Man labai svarbu išklausyti vaiką, kurti pasitikėjimą su juo ir suprasti, kad bendravimas su vaiku nėra kova dėl asmeninio laiko ar norų. Tai yra buvimas pačioje mieliausioje komandoje.“ -pataria viena iš konferencijos „Vaikai auga. Ar mes augame kartu?“ pranešėjų Aistė Jūrė.
Konferencijos pranešimą pavadinote „Geriau nesipykti“ – ar dažnai nusileidžiate savo dukrai, vardan konflikto išvengimo? Ką darote kai išsiskiria nuomonės ir nepavyksta iškart susitarti?
„Nereikia vengti konfliktų ar nusileisti, reikia ieškoti dialogo. Būtent taip mes su Ūla ir sutariame – kalbėdamos. Stengiamės neinicijuoti diskusijų, kai abi esame susinervinusios, todėl visada pirmas žingsnis yra nusiraminimas. Taip pat mokinu Ūlą argumentuoti savo nuomonę. Noriu, nenoriu, patinka, nepatinka – nėra argumentai. Jei ji turi gerų argumentų, aš ne nusileidžiu, o tiesiog sutinku su ja. Puiku, jei nuomonės nesutampa. Nėra dviejų žmonių, kurių nuomonės visais atvejais būtų tokios pačios. Kartais Ūlai net primenu, kad jos nuomonė nebūtinai turi sutapti su mano ir tai yra normalu. Tuomet reikia ieškoti kompromisų. Žinoma, kad procesas nėra lengvas. Ypač pradžioje. Bet perpratus taisykles, kurios abiem pusėms yra priimtinos, tos pačios nemalonios situacijos paprasčiausiai nebesikartoja“, – dalinasi A. Jūrė.
„Geriau nesipykti“ – tai pranešimas apie asmeninę gerų santykių formulę, kurią atrado mama Aistė ir jos 6-metė Ūla. Jos abi papasakos, kaip kalbėtis, kad vieni kitus girdėtume ir suprastume, kodėl svarbu saugoti vaiko orumą ir kiek kartų reikia kartoti tą patį, kad suveiktų. Aistė Jūrė – idėjų bei tekstų kūrėja ir tinklaraščio apie šiuolaikinę tėvystę „Ū ilgoji“ autorė, o Ūla – pagrindinė šio tinklaraščio herojė.
