Pernai Pasaulio sveikatos organizacijos atlikto tyrimo duomenimis, patiriamų patyčių lygis per pastaruosius kelerius metus Lietuvoje, iki tol buvęs stabilus, dabar ėmė mažėti (nuo 29 iki 27,8 proc.). Nors emocinį smurtą patyrusių vaikų sumažėjo, tačiau patyčių mastas šalyje vis dar išlieka aukštas – nukenčia kas ketvirtas vaikas.
Apie tai Prezidentė Dalia Grybauskaitė Prezidentūroje kalbėjosi su psichologais, nevyriausybinių organizacijų atstovais bei ekspertais. Jie aptarė kovos su smurtu ir patyčiomis rezultatus, kokios priemonės pasiteisino labiausiai, kokioms problemoms dar reikia išskirtinio dėmesio.
Pasak šalies vadovės, didėjantis iniciatyvų skaičius kovoje su patyčiomis, gerėjanti statistika – įrodymas, kad žmonės ėmė atpažinti patyčias ir proveržis šioje srityje jau vyksta.
„Vaikų linijos“ vadovas dr. Robertas Povilaitis pastebėjo, kad 2004 m. jo su bendražygiais organizuota kampanija prieš patyčias daugelį žmonių nustebindavo, jie abejodavo, ar tai tikrai rimta problema. Dabar tokių klausimų nebekyla ir supratimo daug daugiau.
Nuo 2016 iki 2018 m., kaip rodo „Sprinter“ atliekami tyrimai, nuo 76 iki 89 proc. padaugėjo žmonių, kurie patyčias laiko problema, o vaikų, kurie su patyčiomis susiduria, šiek tiek sumažėjo. Taigi pokyčiai vyksta, nors ir iš lėto.
Lietuvos mokyklose galima dirbti pagal 19 kovos su patyčiomis prevencinių programų, taigi rinktis tikrai yra iš ko. Psichiatras Linas Slušnys pastebėjo, kad vieną ar kitą programą pasirinko jau 75 proc. Lietuvos mokyklų. Kai kurios mokyklos kovą su patyčiomis vis dar laiko papildoma apkrova, bet kitose įstaigose pastebima, kad, pavyzdžiui, per klasės valandėles klasių vadovai gali skirti tam laiko.
Pasak L.Slušnio, reikėtų suprasti, kad kaip mokyklose svarbi lietuvių kalba ar matematika, taip svarbu ir kalbėti apie tai, kaip kurti gražius tarpusavio santykius.
Nacionalinio aktyvių mamų sambūrio atstovė Rasa Žemaitė pastebėjo, kad dabar veikiančių programų dėka tėvai gali greitai sužinoti, kad iš jų vaiko tyčiojamasi. Juk kai kuriems tėvams atrodo, kad kas jau kas, bet jų vaikas to nepatiria.
Tačiau tėvams vis dar trūksta informacijos, ką daryti toliau. Būna ir taip, kad skriaudžiamo vaiko tėvai nusiunčiami pas skriaudėjo tėvus patys aiškintis dėl to, kas vyksta, arba tėvų susirinkimuose su vaikų vardais ir pavardėmis pasakojama, kas ką blogo padarė, nors mūsų laikais tokia praktika jau laikytina atgyvenusia.
Be to, R.Žemaitė pabrėžė, kad dabar prevencinės patyčių programos veikia mokyklose, bet jų dar nėra vaikų darželiuose, profesinėse mokyklose, kur jos taip pat būtų reikalingos. Apskritai tuo, kad patyčių nebūtų, turi rūpintis ne tik mokytojai, mokyklų psichologai, tėvai, bet ir būrelių vadovai, auklėtojai ir kiemo kaimynai, žodžiu, visi žmonės.
Susitikime Prezidentūroje konstatuota, kad efektyvesniam patyčių problemos sprendimui dar trukdo specialistų, ypač psichologų, trūkumas. Taip pat būtina užtikrinti pakankamą finansavimą prevencinėms priemonėms ir programoms įgyvendinti. Specialistai taip pat išreiškė susirūpinimą, kad pasibaigus dabartiniam Europos Sąjungos finansiniam laikotarpiui gali nutrūkti patyčių prevencijos programų finansavimas. To esą negalima leisti, nes tęstinumas yra labai svarbus.
