Prieš penkerius metus šalyje pradėtas įgyvendinti paramos projektas „Ankstukai“, prie kurio prisijungė seserys Ineta ir Irūna, – tai siekis priminti visuomenei, kad ir neišnešioti vaikai gali būti stiprūs. Tai būdas suvienyti tėvus, medikus ir geros valios žmones, kurie stengiasi padėti šeimoms, auginančioms per anksti gimusius vaikus.
„Į paramos projekto „Ankstukai“ veiklą įsitraukiau susilaukusi sūnaus anksčiau, negu buvo numatytas terminas. Kaip ir kitos besilaukiančios, nerimavau, kad vaikelis negimtų per anksti, o taip nutikus palaikymas iš aplinkinių buvo labai reikalingas. Iki šiol daug bendrauju su „Ankstukų“ bendruomene“, – pasakojo Ineta.
Drauge su seserimi ieškodamos muzikinio kūrinio anksčiau gimusiems mažyliams atlikėjos pasirinko Gyčio Balčiūno sukurtą lopšinę, nes tai lengvai įsimenamas kūrinys su šiltu tekstu ir malonia melodija.
Lopšinės vaizdo klipui seserys naudojo ankstukų bendruomenės nuotraukas.
Sūnaus Bernardo ankstyvas gimimas 2018-ųjų birželio 3-iąją Inetai buvo netikėtas, nes buvo apskaičiuota, kad gims liepos pabaigoje. Kai Ineta pajuto skausmą, manė, kad nieko rimto. Tačiau sąrėmiai kartojosi visą dieną, todėl vakare pasitarusi su vyru nutarė apsilankyti pas gydytoją.
Kai Ineta paskambino gydytojai, ji patarė: „Tik daugiau gulėkit, juk dar negalite gimdyti.“ Atvykus į gydymo įstaigą paaiškėjo, kad gimdymas jau prasidėjęs, o praėjus trims valandoms Ineta pagimdė sūnų.
Pirmą savaitę po gimimo Bernardas buvo laikomas inkubatoriuje, dar savaitę Ineta su sūnumi praleido Vaikų ligoninėje.
Bernardas svėrė 2,7 kilogramo – gerokai daugiau nei kiti neišnešioti naujagimiai, prižiūrimi Vaikų ligoninės Neonatologijos skyriuje.
Inetai nebuvo laiko apmąstyti, kokie pavojai grėsė tokiam gležnam naujagimiui. Moteris pasitikėjo medikais, kurie prižiūrėjo Bernardą kaip savo sūnų.
„Man viskas buvo netikėta, buvo neramu, kad tokiam mažam sūnui leidžiami antibiotikai – į ranką, koją, galvą“, – prisiminė Ineta ir ramino save, kad tuo metu buvo gimusių dar mažesnių vaikų, kuriems gydytojai padėjo pasivyti bendraamžius.
Ineta kur kas daugiau nerimo jautė vėliau, mat grįžus su sūnumi iš ligoninės jam ėmė kristi svoris. Bernardas kurį laiką prastai valgė ir būdavo neramus, bet po mėnesio viskas susitvarkė.
Moteris dažnai lankėsi Vaikų ligoninėje ir iki šiol negali pamiršti neišnešiotų vaikų, kurie turėjo sveikatos sutrikimų.
Ineta suprato, jog jauniems tėvams žinia, kad jų vaikas gimė neišnešiotas, gali kelti nerimą ir stiprų kaltės jausmą.
Moteris įsitikinusi, kad tokiai šeimai būtina ne tik emocinė, bet ir psichologinė pagalba. Yra buvę atvejų, kai išsigandę būsimų sunkumų tėvai nenori lankyti savo neišnešioto naujagimio, matyti jo gulinčio inkubatoriuje, bijo paimti ant rankų, nes jis atrodo pernelyg trapus.
Ankstukai – ypatingi naujagimiai. Jie turi išmokti kvėpuoti, žįsti motinos krūtį, net verkti. Šiems mažyliams būtina speciali medicinos įranga, ypatinga medikų priežiūra, o visa tai kainuoja brangiai.
Dar labiau jiems reikia meilės ir šilumos.
„Būna atvejų, kad motinai sunku susitaikyti su mintimi, jog jos vaikas serga.
Ji dažnai jaučiasi sugniuždyta ir kaltina save, kad naujagimis pernelyg anksti pasibeldė į šį pasaulį“, – pasakojo Ineta.
Tokiu atveju jauniems tėvams būtina padėti, nes jie laukė kitokio vaiko – jų svajonių vaikas neretai būna besišypsantis ir gerai nusiteikęs kūdikis, o ne gležnas, netgi nesugebantis verkti naujagimis, negalintis savarankiškai kvėpuoti, nes jo plaučiai dar nesusiformavę.
Abejonės dėl to, ar nėštumo metu viską darė gerai, buvo apnikusios ir dainininkę. Laukdamasi Bernardo ji dažnai imdavo ant rankų dukterį Barborą (3,5 m.), ją nešiodavo.
Dabar moteris mano, kad tai galėjo turėti įtakos pirmalaikiam gimdymui.
Laimė, Bernardas pasirodė neįtikėtinai stiprus, jis greitai pasivijo savo bendraamžius.
Praėjusiais metais neišnešiotiems vaikams paremti skirtą renginį vedė vilnietė televizijos laidų ir renginių vedėja, filmų įgarsintoja Daiva Tamošiūnaitė (53 m.), kurios duktė Adelė (16 m.) gimė net trimis mėnesiais anksčiau.
Vos gimusi mergaitė buvo aprengta miniatiūriniais drabužėliais. Dėl jų geltonos spalvos naujagimė reanimacijos skyriaus gydytojų buvo praminta kanarėle.
Dėl dukters sveikatos D.Tamošiūnaitei teko nerimauti ištisus metus.
„Tai buvo baimės ir nerimo metai. Tą laiką prisimenu ryškiausiai, nes kiti įvykiai nebuvo tokie svarbūs“, – prisipažino ji.
D.Tamošiūnaitė apgailestavo, kad gimus ankstukui gydytojai dažnai negali suteikti jokių sveikatos garantijų.
Daugiau nei dvylika mėnesių nėra aišku, ar vaikas gebės matyti ir girdėti. Sunku būna įvertinti, ar ankstesnis gimimas nepaveikė vaiko raidos.
„Prisimenu, atėjus momentui, kai turėjome vežti Adelę pasitikrinti sveikatos, aš neišdrįsau. Bijojau išgirsti, kad ji negirdi“, – yra sakiusi D.Tamošiūnaitė.
Motinai kėlė nerimą ir nuolatinis dukters stebėjimas, kai sveikatos būklė lyginama su nustatytomis vystymosi normomis.
Tokiais atvejais tėvams būtina bendrauti su žmonėmis, kurie sugebėtų padėti ir paguosti.
D.Tamošiūnaitei atrama tapo jos gydytoja, kuri patarė nustoti smulkmeniškai stebėti Adelės sveikatą.
Gydytojos patarimai slėpti visokiausias lenteles, nes kiekvienas neišnešiotas naujagimis turi savo laiką, giliai įstrigo Daivai į atmintį.
Gydytoja jai pasakė, kad Adelė auga, ir to turi užtekti. Medikė buvo teisi, nes neišnešioti vaikai turi stiprų instinktą gyventi, kūrybinės saviraiškos poreikį, jie neretai būna talentingi.
Svėrė kiek du dideli obuoliai
Kasmet Lietuvoje gimsta apie 2000 neišnešiotų naujagimių. Vilniaus universiteto Santaros klinikų Vaikų ligoninės Naujagimių skyrius neretai tampa vilties stotele į šį pasaulį pasibeldusiems neišnešiotiems vaikams.
Anksčiau Lietuvoje daugelis kūdikių, kurie gimdavo sverdami mažiau nei 1000 gramų, būdavo pasmerkti mirčiai, o dabar gyvi lieka per 90 procentų.
Vaikų ligoninės Neonatologijos centro vadovas gydytojas Arūnas Liubšys džiaugėsi, kad jo praktikoje buvo atvejis, kai pavyko išgelbėti mažylę, kuri tesvėrė vos 450 gramų – tiek, kiek du dideli obuoliai. Medikai ją praminė coliuke.
Mažiausias neišnešiotas naujagimis buvo gimęs 22 savaičių.
Naujagimio šypsena – pirmas ženklas, kad jis pasveiks. „Gal keistai atrodo, bet tie kūdikiai dar nėra subrendę, nėra pasiruošę savarankiškai gyventi, bet šypsodamiesi man pasako kur kas daugiau negu suaugęs žmogus“, – prisipažino gydytojas A.Liubšys.
Pirma laiko gimę naujagimiai neretai būna silpni, neprisitaikę gyventi be pagalbos. Jie dar nemoka kvėpuoti, žįsti motinos krūties, reguliuoti kūno šilumos, net verkti.
Knygoje „Naujagimių gydytojo užrašai“ A.Liubšys pripažino, kad išsaugoti tokio vaiko gyvybę reikia ne tik begalinės meilės, bet ir lėšų.
Ieškodamas atsakymo į klausimą, kas valstybei kainuoja brangiau – operuoti širdį ar išgydyti neišnešiotą naujagimį, gydytojas A.Liubšys pateikė tokį pavyzdį.
Norint įrengti vieną vietą naujagimiui, būtina įsigyti inkubatorių, kelis monitorius, difuzinių siurblių. Visa tai kainuoja ne mažiau kaip 150 tūkstančių eurų – tiek, kiek prabangus automobilis „Bentley“.
Neišnešiotų naujagimių skyriuje įrengta 10 tokių vietų – tam išleista ne mažiau kaip 2 milijonai eurų.
Siekia atkreipti visuomenės dėmesį
Prekybos tinkle „Maxima“ vykstantis paramos projektas „Ankstukai“ siekia atkreipti visuomenės dėmesį į problemas, su kuriomis susiduria šeimos, pirma laiko susilaukusios mažylių.
Šio projekto tikslas – teikti emocinę, psichologinę, informacinę pagalbą neišnešiotų naujagimių tėvams, padėti gydymo įstaigoms įsigyti medicinos įrangos, teikti paramą motinos pieno bankui Vilniuje.
Asociacijos „Neišnešiotukas“ vadovė Asta Speičytė-Radzevičienė teigė, kad projektas padeda atkreipti vis didesnį visuomenės dėmesį į šią itin mažai nagrinėjamą problemą.
Akciją galima paremti perkant specialiu „Ankstukų“ paramos akcijos ženklu pažymėtas prekes „Maximos“ parduotuvėse arba aukojant pinigus į specialias akcijos dėžutes, esančias prie kasų.
Suteikti paramą taip pat galima skiriant 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio.
