Mokytoja sutiko, nė nepasigilinusi, apie ką kalbama, ir nenutuokė, kokios aistros tuoj užvirs.
Kitą dieną klasėje ant lentos ji pamatė klasės seniūno užrašytą kvietimą balsuoti už ją, ir netrukus užvirė tikra kova.
„Ryte mano pačios vaikai patikrindavo balsavimo rezultatus ir pasitikdavo šauksmais, ar aš laimiu, ar pralaimiu.
Mokykloje tą patį aptarinėdavo mano mokiniai. Jei mano rezultatai būdavo prastesni, jie ypač intensyviai ragindavo savo tėvus, močiutes ir gretimos ketvirtos klasės mokinius už mane balsuoti“, – šypsodamasi pasakojo mokytoja Gertrūda.
Galiausiai šį pirmadienį, sulaukę galutinių balsavimo rezultatų, ketvirtokai pasitiko savo mokytoją, džiaugsmingai ošdami: „Jūs – tikrai šauniausia!“
Tačiau vien mokinių, jų senelių ir mokytojos kolegų balsų nebūtų pakakę tam, kad G.Bagdonienė surinktų 34 557 balsus ir laimėtų Šauniausio mokytojo konkursą.
Už ją balsavo ir daugybė jos nepažįstančių žmonių, kuriuos sužavėjo štai tokia mokytojos charakteristika: „Gertrūda prieš metus gavo „sunkiausius“ trečiokus. Ji patikėjo mūsų vaikais, vertina juos, visi jai brangūs, įdomūs. Ji žaidžia su vaikais kvadratą, net gumytę šokinėja drauge. Dabar klasė geriausia!“
Tad kokie gi buvo tie trečiokai, kuriuos pernai mokyti ėmėsi nauja Ąžuolyno progimnazijos pedagogė?
„Kai pradėjau su jais dirbti, radau grupelėmis susiskaidžiusią klasę. Ir iškėliau sau tikslą – mes turime tapti viena komanda!
Ėmėme daug dirbti grupelėmis, kartu diskutuoti, tartis, žaisti per pertraukas. Į savo veiklas įtraukėme ir tėvelius – jie nuolat lankosi mūsų klasės valandėlėse.
Matau, kad tikslą įgyvendinti pavyko – dabar klasė yra draugiška ir tvirta kaip kumštis“, – sakė mokytoja Gertrūda. Tai, kad klasė vieninga, parodo ir šio balsavimo rezultatai.
O ar jai pačiai, tik pernai pradėjusiai dirbti Ąžuolyno progimnazijoje, nebuvo baisu gauti ne pirmokėlius, o trečiokus, ir dar vadinamus sunkia klase?
Mokytoja prisipažįsta, kad nerimo buvo, ji baiminosi, kad mokinukai ją vis lygins su ankstesniąja mokytoja. Bet būgštavimų greitai nebeliko, nes mokyklos kolektyvas pasirodė labai draugiškas, o trečiokai – mieli ir nuoširdūs.
„Manau, labai daug priklauso nuo atmosferos darbe, o mūsų kolektyvas labai geranoriškas, paralelinių klasių mokytojos mane priėmė kaip savą, viską maloniai paaiškino.
Na, o kai atmosfera darbovietėje gera, dirbti mėgstamą darbą yra tikras malonumas“, – sakė G.Bagdonienė.
Pradinukų mokytoja ji norėjo būti nuo mažens – dar savo kieme gimtuosuose Molėtuose draugus vis ragino žaisti mokyklą ir, žinoma, norėjo jiems vadovauti.
O ir jos pirmoji mokytoja Ramutė buvo tiesiog puiki, atsidavusi savo darbui ir įkvėpė noro tapti tokia, kaip ji.
Reikia pabūti vaiku
Tad ar tikrai mokytoja Gertrūda su mokiniais šokinėja gumytę? „Taip, ir man pačiai tai smagu. O vaikams tai padeda pajusti, kad gali manimi pasitikėti, su manimi pasikalbėti ir, kai reikės, mes kartu išspręsime problemas.
O jau kiek džiaugsmo vaikams būna, kai žaidžiame kvadratą ir pavyksta mane išmušti! Beje, dirbdamas šį darbą tikrai ilgai nepasensi, nes vaikai neleis to padaryti“, – nusišypsojo Gertrūda.
Pati pabuvusi mokine, ji leidžia mokiniams užimti savo vietą – kai kuris nors išreiškia norą, gali pasiruošti ir pristatyti klasei naują temą, pasirinkęs dalyką, kuris jam pačiam įdomus.
Kartais mokytoja įsiterpia ir mažąjį dėstytoją papildo, bet būna ir taip, kad nieko pridurti jai nereikia.
Ketvirtokai neretai ruošia užduočių pristatymus kompiuteriu. Mokytoja po vaiko pasisakymo pasako, į ką kitą kartą reikia atkreipti dėmesį, ką vertėtų daryti kitaip.
„Ir štai neseniai jie pristatinėjo vieną projektą, po kurio nė neturėjau ką komentuoti – viskas buvo atlikti puikiai“, – pasidžiaugė mokytoja.
Visuomet padės pokalbis
Bet juk visi vaikai negali mokytis gerai. Ką mokytoja daro tuomet, kai kažkam nesiseka rašymas ar skaičiavimas?
„Mes turime individualias konsultacijas, ir nuolat kiekvienam vaikui sakau, ką jis daro gerai, o kurioje srityje reikėtų įdėti daugiau pastangų.
Tuos, kuriems nejauku kalbėti viešai, drąsinu ir sakau, kad jei ir suklys, tai bus normalu – klaidas vėliau galima ištaisyti. Matau, kad vaikai į mano pastabas tikrai stengiasi atsižvelgti“, – sakė G.Bagdonienė.
Na, o kai pradinukai susistumdo ar susibara, vėlgi padeda pokalbis, kurio metu aiškinasi, kodėl taip nutiko ir ką kitą sykį vertėtų daryti kitaip.
Mokytoja pastebi, kad ketvirtokai – dar nedideli, vaikiški, jiems tikrai reikia, kad mokytoja būtų kaip mama, juos paguostų ir padrąsintų.
Dar ji įsitikinusi, kad geras mokytojas turi būti nuoširdus, tikėti vaikais ir į juos visus žiūrėti kaip į lygius (jei pedagogas kažkuriam jaus simpatiją ar antipatiją, klasės draugai greitai tą pajus.)
O ką ji pasakytų tiems tėvams, kurie sako, kad jų vaikams nepasisekė, nes gavo prastą pradinių klasių mokytoja?
„Aš įsitikinusi, kad visi mokytojai yra šaunūs, jei jau pasirinko šią profesiją. Tiesiog žmonės, kurie neturi jokio noro dirbti su vaikais, tikrai tokio specialybės nesirinks“, – sakė G.Bagdonienė.
Sūnaus namų darbus tikrina tėtis
Mokytojos Gertrūdos klasėje 25 vaikai, ir didesnė jų dalis – berniukai. O namie jos laukia du nuosavi berniukai, keturmetis ir septynmetis. Ar šaunioji mokytoja labai ragina mokytis savo pirmoką sūnų ir padeda jam ruošti pamokas?
„Ne, mes su vyru esame sutarę, kad vaikui namų darbus padeda ruošti jis. Tėtis – dėstytojas, tad tikrai ras būdų sūnui paaiškinti, kas neaišku.
Tiesa, kartais nesusilaikau ir paduodu vyrui atšviestų lapų su užduotimis, kurias, kaip matau, sūnui verta atlikti. Ir dar rytais patikrinu, ar jis gerai susikrovė kuprinę“, – prisipažino mama.
Naujai dienai mokykloje ji mėgsta ruoštis vakarais, kai sūnūs jau sugulę, o naujos savaitės darbus planuojasi savaitgaliais.
Ar ji jau pagalvoja, kad baigiantis mokslo metams su savo ketvirtokais teks atsisveikinti? „Oi, man nesinori apie tai galvoti...
Bet vaikai jau klausia, ar galės kitais mokslo metais ateiti pas mane į svečius. O aš labai tikiuosi, kad pirmokai, kurių kitąmet sulauksiu, bus tokie patys šaunūs, kaip šie ketvirtokai“, – sakė šauniausia Lietuvos mokytoja išrinkta G.Bagdonienė.
