Portalui lrytas.lt šaunioji Kauno Panemunės pradinės mokyklos mokytoja papasakojo apie savo darbo su vaikais ypatumus bei atskleidė keletą receptų, kuriais pasinaudoję tėvai galės geriau susikalbėti su savo mažyliais.
Mokytoja Ramunė į darbą paprastai važiuoja dviračiu. Rugsėjo pradžioje nutiko nelaimingas atsitikimas ir ji nukrito nuo dviračio, susilaužė koją. Bet ryžto eiti pas vaikus neprarado.
„Kadangi šiemet pradėjau dirbti su pirma klase, nesinorėjo nuo pat pradžių imti biuletenio ir perduoti vaikų kitai mokytojai. Vis tiek dirbau, tiesiog su ramentais ir įtvaru buvau toks tarsi kyborgas (juokiasi. – Red.). Lemtinga buvo tai, kad per mokytojų dieną aš dar kartą nukritau ant tos pačios kojos. Tada negalėjau ateiti į šventę.
Tėvai man paskambino ir paprašė atsiųsti savo nuotraukų. Maniau, daro kažkokį projektą, nieko nežinojau apie balsavimą ar konkursą. Kai lapkričio pradžioje iš raštinės atbėgo sekretorė manęs pasveikinti su laimėjimu, man buvo didžiulė staigmena. Iki pat tos akimirkos nė nežinojau dalyvavusi“, – prisipažino mokytoja.
Vaiko neapgausi
Kas lemia begalinį atsidavimą vaikams? Ir kada jie jaučiasi laimingiausi? Kaunietė mokytoja neslėpė, kad svarbiausia mažiesiems yra ne dalyko išaiškinimas, o santykis, bendravimas ir parodytas dėmesys.
„Vaikams šiais laikais labai trūksta dėmesio. O dėmesys ir meilė – patys svarbiausi vaikui dalykai. Vaikas turi būti meiliai paniurkomas. Net jeigu jį išbari, pasakai, kad negerai kažką padarė, po to reikia nepamiršti ir pagirti už kažką – kad suprastų, jog ne jis negeras, o poelgis.
Bendraujame širdis širdin. Per ketverius metus, kol dirbi, nuoširdžiai susidraugauji su vaikais. Vaikas visada jaučia žmogaus sielą, jo neapgausi. Jei susidraugauji, tampi kaip šeima.
Bendradarbiaujame ir su tėvais. Yra ir labai užimtų tėvų, ir tų, kurie vaikui skiria daug dėmesio. Jeigu vaikui tėvai visai neturi laiko, mokytojas stengiasi išmokyti ir auklėjamųjų dalykų, užpildyti tas spragas.
Deja, nemažai tėvų šiais laikais atiduoda vaiką į mokyklą ne tik mokymui, bet ir auklėjimui. Tai, kas seniau būdavo išmokoma tėvų – kaip kalbėti su kitais, gerbti šalia esančius, kaip elgtis parduotuvėje ar bažnyčioje, muziejuje – dabar tampa mokytojų užduotimi“, – pripažino viena šauniausių Lietuvos mokytojų.
Vienam žmogui – 5 darbai
Nors klasės pilnos spalvotų pagalvėlių bei naujausių mokymo priemonių, viskas nebūna vien rožėmis klota. Kaunietė atskleidė ir iššūkius, su kuriais tenka susidurti. Ne tik jai – pasak moters, tuos sunkumus patiria daugelis Lietuvos mokytojų.
„Visos, kurios Lietuvoje dar dirba, yra geriausios ir šauniausios. Vienam vaikui reikia vienos mokytojos, kitam – kitos. Berniukams labiau reikia mokytojo-gaujos vado, mergaitėms geriau tinka kiti metodai.
Mūsų mokykloje yra puiki materialinė bazė, viskas gerai įrengta. Tačiau juk ne visur taip. Visos mokytojos nusipelno medalio, nes su klase dirba vienos. Juk turėtų būti ir mokytojo padėjėjas, ir pilnu etatu dirbantys psichologai, seselės, socialiniai darbuotojai...
O dabar situacija tokia: dvidešimt keli vaikai, vienas užsigauna pirštą – reikia pleistro, kitas verkia – reikia pasikalbėti, trečias nesuprato užduoties – paaiškinti, o paskui dar visų darbelius ištaisyti. Ir visos šios užduotys Lietuvoje – vienam žmogui“, – sakė mokytoja Ramunė.
Svarbu įsidėmėti
Kas geriausiai veikia bendraujant su vaiku? Galbūt yra kokių stebuklingų patarimų, kuriuos žinodami tėvai lengviau susitvarkytų su neklaužadomis? Pradinukų mokytoja juokėsi, kad tiesa ta – kiekvienas vaikas labai skirtingas. Vieno recepto nėra, tad savo vaiką reikia paprasčiausiai... pažinti.
„Reikia atpažinti jo poreikius, suprasti, kas veikia su tuo konkrečiu vaiku. Jei vienam, kaip sakiau, reikia gaujos vado – turi būti su juo griežtesnis. Jei kitam reikia paskatinimo – daugiau girti.
Daug vaikų patys iš savęs yra labai kūrybingi, ieško, nori... Tačiau reikia ir neleisti jam tingėti. Atskleisti tą kūrybiškumą, skirti užduotis.
Dėl nederamai besielgiančių vaikų – visi psichologai sako, kad vaikas turi žinoti ribas ir taisykles. Jeigu padaro kažką negero, vaikas turi žinoti, kad toks elgesys yra nepageidaujamas. Nereikia bijoti pasakyti, kaip jautiesi!
„Mažutėli, kodėl taip pasielgei... Žinok, yra taip ir taip...“ – tokie ir panašūs išvedžiojimai vaiką tik apsunkina. Dauguma specialistų pataria neperkrauti vaiko informacija ar santykių aiškinimusi. Paprastas pasakymas „man skaudu, kad taip padarei, aš pykstu“ yra vaikui geriau suprantamas. Nedaugžodžiaukime, būkime su vaikais konkretūs ir nemeluokime“, – patarė Ramunė.
Vaidinti patinka kiekvienam
Daugiausia suvokimų ir vertybių pasak mokytojos įdiegiama per kūrybą, meną bei literatūrą. Kiekvienos dienos pamokas klasėje ji pradeda nuo knygelių skaitymo. Tai kūriniai, lavinantys mokinių empatiją – pavyzdžiui, Leon Leyson knyga „Berniukas ant medinės dėžės“, kurioje jautriai pasakojama apie holokaustą.
„Sugulame į ryto ratą, ant kilimo, ir skaitome knygutes... Jie klausosi išsižioję“, – šypsojosi mokytoja.
Taip pat ji atskleidė, kad sunku būtų rasti vaiką, kuriam nepatinka vaidinti, dalyvauti klasės spektakliuose, renginiuose. Kai kurie drovisi, bet vėliau tampa tikrais lyderiais. Mokytoja Ramunė pasakojo su vaikų spektakliais važiuojanti į festivalius, o per kiekvieną meninį užsiėmimą besistengianti padėti jiems pažinti tikrąsias vertybes.
