Ne vienerius metus Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai vadovavusi Odeta Intė (44 m.) šiuo metu teikia mediacijos paslaugas.
Specialistė pasakoja, kad mediatoriui įsijungti į procesą, atsirasti šeimos gyvenime tenka turbūt pačiu sunkiausiu momentu – kai šeima, jos nariai, atsiduria tam tikroje krizinėje situacijoje.
„Tokiais atvejais patiems susikalbėti vienam su kitu ir išgirsti šalia esantį nebepavyksta – atsiranda nuvilti lūkesčiai, sugriuvusios svajonės ilgai ir laimingai gyventi iki gyvenimo pabaigos.
Natūralu, kad tuomet atsiranda daug neigiamų emocijų, kurios gali virsti ir smurto epizodais. Deja, bet šiame neigiamų emocijų fone daug tenka dalyvauti ir vaikui“, – pokalbį pradeda O.Intė.
Tėvai manipuliuoja vaiku
Specialistė pasakojo, kad neretai tėvai atžalą paverčia savo kovos įrankiu, kurį mediatorė sako galinti pavadinti savotišku smurtu prieš vaiką.
„Tokiais atvejais „įsijungia“ tam tikri manipuliaciniai elementai, pavyzdžiui, vaikas yra nuteikinėjamas prieš vieną iš tėvų.
Mediacijos proceso metu tenka susidurti su situacijomis, kuomet tėvai net patys to nesuprasdami atžalai „primeta“ tam tikrus vaidmenis.
Pavyzdžiui, „vaikas – šnipas“: atžala eina pas tėtį, o grįžus namo sulaukia mamos klausimų apie tėvo asmeninį gyvenimą ir atvirkščiai.
Dar kitas dažnai sutinkamas vaidmuo – „vaikas – žinutės nešėjas“: tėvai vienas su kitu jau nesikalba, tad pasitelkiamas vaikas.
Vėlgi, jis perduodamas žinutę žino, kad įskaudins, ir tėvai, to nejausdami, negaudami savalaikės pagalbos, negebėdami susitvarkyti su savo skausmu ir pykčiu, savotiškai permeta sunkų situacijos sprendimą ant vaiko pečių.
Dažnai atžalos su tuo sunkiai susitvarko, tai yra natūralu“, – pasakojo O.Intė.
Specialistė prisimena situacijas, kai po tokių įvykių vaikai pradeda save žaloti, prasideda psichosomatiniai sutrikimai.
„Būna, vaikui reikia eiti pas tėtį ir staiga jam pradeda skaudėti galvą ar pilvą. Žodžiais jis to nemoka nusakyti, tad tuomet įsijungia kūnas – atsiranda požymiai, kad vaikui nėra gerai, jam reikia pagalbos.
Tai yra lyg „stop“ ženklas tėvams – kur veda šis jūsų veiksmas, toks santykis?“ – retoriškai klausė O.Intė.
Kuo mažiau kenkti vaikui
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai vadovavusi moteris pasakojo, kad mediacijos metu daug kalbama su tėvais.
Nors jų, kaip vyro ir žmonos, santykio atstatyti jau neįmanoma, jie visam gyvenimui išliks mama ir tėvu jųdviejų atžalai, o iki pilnametystės net ir dalinsis tam tikromis pareigomis.
„Dėl šios priežasties reikia susitarti, kaip iki to laiko abu iš tėvų mažiau kenks vaikui. Mediacijos metu abu tėvai pasako: „Čia esame dėl to, kad norime užtikrinti vaiko gerovę“.
Deja, kiekvienas į tai žiūri iš savo bokšto, įrodinėja, kurio supratimas apie atžalos gerovę neva yra geresnis. Per šį procesą daug kalbamės, bandome susitarti, kaip atrodo toji vaiko gerovė, kas tai yra iš esmės?“ – darbo subtilybes atskleidė O.Intė.
Specialistė pasakojo, kad mediacijos procesas yra nutraukiamas, jei paaiškėja, jog vaikui artimoje aplinkoje yra nesaugu, grėsminga, prieš vaiką yra arba gali būti panaudotas smurtas.
„Tuomet mediacijos specialistas, kaip ir bet kuris pilietis, turi reaguoti – kreiptis į atitinkamas institucijas, į vaiko teisių apsaugos tarnybas, tėvams aiškiai įvardydamas savo sprendimą.
Jeigu smurtas kyla iš vieno iš tėvų pusės, tuo pačiu būtina atkreipti kitos pusės dėmesį į pareigą, kad tai yra ir jo užduotis atstovauti vaiką, suteikti saugumą“, – pabrežė O.Intė.
Sunku ištrūkti iš užburto rato
Specialistė pastebi, kad 35-40 metų amžiaus tėvai auklėjimo klaidas priskiria sau. Bendraujant su tėvais mediatorei dažnai tenka išgirsti, kad neretas jų yra pats taip užaugęs, tad išlipti iš to uždaro rato yra sunkiau.
„Viena mama yra pasakiusi, kad kartais savo lūpomis pasakytose frazėse atpažįsta prieš ją smurtavusio tėvo žodžius, jo toną.
Prisimenu, ji pasakojo, kad jai pasidarė baisu, tad ji pradėjo ieškoti pagalbos, kad neperžengtų tos ribos. Pastebiu, kad daugelis tėvų, su kuriais man tenka bendrauti, emocinį smurtą naudoja nesąmoningai.
Galbūt jie neturi žinių ar įrankių, o gal patys buvo taip auklėjami. Aplinkiniams svarbu nepulti smerkti, žinoma, priklausomai nuo smurto formos.
Kuo anksčiau pastebėsime negebėjimą suvaldyti situacijos ar rasti kitokį sprendimo būdą nei balso ar rankos pakėlimas, tuo greičiau galėsime tą pagalbą suteikti“, – tikino mediacijos specialistė.
Odeta pastaruoju metu, jau ne kaip valstybės pareigūnė, susiduria su požiūriu, kad didžioji dalis tėvų nori keistis.
„Negalima klijuoti stereotipinių etikečių, bet kartais atrodo, kad atvejis yra beviltiškas, nusvyra rankos ir peršasi mintis, kad jau niekas nepadės.
Susitelkus specialistams po pusmečio galima pamatyti stebuklingus rezultatus, atrodo, žmogus pasikeičia net fiziškai. Pačiose sunkiausiose situacijose, suteikus neformalią pagalbą ir supratus, ko žmogui reikia ir kas jam svarbu, didžiajai daliai tėvų galima padėti“, – šypteli O.Intė.
Emocinį smurtą sunku atpažinti
Specialistė pabrėžia, kad fizinio smurto atvejus atpažinti lengva, o štai emocinį smurtą daugelis mūsų naudoja kartais patys to nesuprasdami.
„Fizinis smurtas sukelia skausmą, tai yra skausminga, bet lengviau atpažįstama – „štai čia yra smurtas“. Kalbant apie emocinį, psichologinį smurtą, ne kartą skaičiau pavyzdžių ir apie mūsų visuomenę – mes visi, suaugę, bendraudami tarpusavyje balansuojame ta plona riba tarp psichologinio smurto ribos.
Kai kalbame apie vaikus, tas balansavimas pasidaro dar plonesnis“, – pastebi specialistė. Odeta šiai situacijai pasiūlo pavyzdį, kai tėvai pasiteisina, neva, jų žodžiuose nėra smurto.
„Pavyzdžiui, kreipinys „kvaily“ – tai psichologinis smurtas ar ne? Dar vienas pavyzdys – nuolatinis vaiko kritikavimas: „Ką tu, žioply, nemoki pamokų ruošti?“ ir panašiai.
Tėvai tokiais atvejais teisina save, neva jie tai daro vedini gero tikslo, pavyzdžiui, tvarkingai atliktos namų ruošos.
Bet realybėje tokius dalykus labai sunku „pagauti“, įvardyti, kad štai būtent ši situacija yra emocinis ar psichologinis smurtas“, – pasakojo O.Intė.
Specialistė siūlo pabandyti įsivardinti dėl kokių priežasčių dažnai nesąmoningai atsitinka taip, kad kasdienybėje susiduriame su emocinio, psichologinio smurto pavyzdžiais. „Kartais į mediaciją ateina ne tik tėvai, bet ir tam tikrų specialistų siūlymu, paaugliai ar mažesni vaikai.
Kai pokalbio metu bandome susidėlioti, koks tas santykis turėtų būti, kad bendravimas nepavirstų į konfliktinę situaciją, o dar vėliau tarpusavio karu, dažnai iš vaikų galima išgirsti aiškiai siunčiamą žinutę: „Aš su mama ar tėčiu elgiuosi taip, nes ji niekada manęs neapkabina“.
Neilgai trukus toji mama pritaria – ji nežino kodėl, pavyzdžiui, nuo trejų metų negali perlipti savęs ir prisiglausti prie vaiko.
Vėlgi, kas tai yra, pavyzdžiui, negalėjimas parodyti šilto, gero jausmo? Ar tai gali būti laikoma emociniu ar psichologiniu smurtu?
Kartais žmonėms sunku šiuos dalykus įsivardinti – juk atrodo, kad nieko blogo nevyksta, juk vaikas nėra mušamas.
Kai tą siūlų kamuoliuką riteni, po truputį atrandi tas priežastis, dėl ko tas vaikas save žaloja, yra be galo piktas, nuolat konfliktuojantis su draugais ar pedagogais.
Kaip bebūtų gaila, neretai giluminė priežastis slypi namuose. Bendraujant su tėvais suprantu, kad kartais tai vyksta nepiktybiškai – gal jie patys taip augo ir turėjo skausmingų gyvenimiškų patirčių, tad nesugeba susitvarkyti...
Smagu, kad kalbant apie paslaugas šeimoms, situacija smarkiai keičiasi. Dirbu penkiose savivaldybėse, ne didmiesčiuose, tad gera matyti, kad, pavyzdžiui, Šakiuose, Šalčininkuose, Alytuje, Ukmergėje ar dar mažesnėje savivaldybėje gyventojai gali gauti tikrą, gerą, kokybišką psichologo paslaugą, specialisto palydėjimą, dėmesį ir palaikymą.
Pavyzdžiui, Šakių savivaldybėje, kurią supa kaimo vietovės, moterys į užsiėmimus renkasi labai noriai. Psichologo paslauga dabar yra labai paklausi. Mažesnėse savivaldybėse teigiamos patirtys eina „iš lūpų į lūpas““, – rezultatais džiaugėsi O.Intė.
Blogų tėvų nebūna
Mediacijos specialistė O.Intė pabrėžia – jeigu tėvams yra sunku, tai nereiškia, kad vienas iš jų yra blogas tėvas ar mama.
„Turbūt tėvams nėra nieko sudėtingiau, nei išgirsti tokį palyginimą. Daugelis bijo kreiptis pagalbos ar patarimo, tai priima savotišku pralaimėjimu“, – svarstė specialistė.
„Tėvystė ir motinystė yra tas procesas, kurio mes mokomės nuolat. Būdami suaugę, bendraudami su savo vyresniais tėvais, mes irgi mokomės naujų įgūdžių. Nežinoti, pasimesti, išsigąsti yra natūralu. To priežasčių gali būti daug“, – pasakojo O.Intė, kuri pabrėžė, kad pagalbos paslaugų tinklas šiuo metu yra daug prieinamesnis.
