Myli taip, kaip moka
Panevėžiečių Neringos ir Irmanto Kunickų namuose nuo ryto iki vakaro aidi keturių vaikų šauksmai: „Mamyte!“, „Tėveli!“
Vienas nori pasidžiaugti, kitam kažkas nepasisekė, trečias turi šimtą klausimų, o dvimetė mažylė – pratisai tėčio nešiojama, laikosi rankelėmis apsivijusi jo kaklą.
Atrodo, eilinis laimingos šeimos vaizdelis, tačiau visi vaikai – ne biologinės Kunickų atžalos.
„Vis girdim: juk svetimas, kaip gali mylėt?“ Mes nesam patyrę, ką reiškia savus mylėti, tai mylim kaip mokam“, – sako globotinių tėtis I.Kunickas.
Kunickai savų vaikų neturi.
Į kritikų argumentus, jog niekad į savo šeimą neimtų svetimo vaiko, nes neaišku, kokių jis šaknų, gali „prisidirbti“, nueiti šunkeliais, globėjas atkerta klausimu: „O savas negali prisidirbt?“ Jei savam atleidi, tai kodėl negali atleist globotiniui?
Per tiek laiko I.Kunickas įsitikino, kad būti didelės šeimos galva ir globėju sunkiausia yra ne buitiniai rūpesčiai ir atsakomybė, o aplinkinių požiūris.
„Nuolat visus reikia įtikinėti, aiškinti ir aiškintis. Ir į mus, suaugusius, ir į mūsų vaikus žmonės žiūri tarsi pro didinamąjį stiklą, vis ieško, prie ko prisikabinti“, – sako vyras.
Jei pinigai lengvi, kodėl jų kiekvienas neima?
Štai kad ir darželio auklėtojos.
Broliukas su sesute labai judrūs vaikai, gal šiek tiek padykę, bet ne daugiau nei visi kiti. Užtat kai tik I.Kunickas nueina vaikų pasiimti, auklėtojos iki menkiausių smulkmenų nupasakoja abiejų „nuodėmes“.
„Mažieji nepėsti: ir susimuša, ir įkanda, tai ir nesibaigia auklėtojų tirados. Jau net stengiuosi tų susitikimų vengti“, – juokiasi pašnekovas.
Darželio darbuotojoms jis aiškina, kad jie visi yra kolegos: vieni vaikus prižiūri dieną, kiti naktį, tad reikėtų labiau vieniems kitais pasitikėti, situacijos nedramatizuoti.
Kartais globėjus pasiveja ir pašaipios replikos, kad svetimus vaikus jie augina dėl pinigų. Taip galvojančių yra labai nemažai.
„Tai imkit ir jūs dėl pinigų“, – atšauna šeimos galva.
Vietos rado ir šuneliui
Pas Kunickus vykstam per skubėjimą iš anksto jų neįspėję.
Šeimos namai yra Rožyne, ramioje gatvelėje, kur vienas šalia kito rikiuojasi to laiko, kai buvo madinga statytis milžiniškus būstus, statiniai.
Globėjai yra nusipirkę pusę triaukščio namo, įsikūrė prieš 3,5 metų.
Kunickų teritorija užtverta, taip saugiau, kad kuris mažylis nepastebėtas neišlėktų į gatvę.
Kiemas nedidelis, bet itin tvarkingas. Uždaroje pavėsinėje sukrauti vasaros baldai, vaikų žaislai „uždaryti“ spalvingame žaidimų namelyje.
Paskambinus duris atveria I.Kunickas, kviečia vidun. Žmona ką tik išsitrinkusi galvą, svečių nelaukė, nieko nepasiruošę.
Pirmam aukšte – garažo patalpos ir daiktų sandėlis, dar patalpa, kur paliekami lauko batai ir viršutiniai drabužiai, o gyvenamieji kambariai aukščiau.
Vos ten praveriam duris, tėvui ant rankų įsiprašo šeimos mažiausioji, o jau tada einam į svetainę.
Vyresnioji – 17-metė mergaitė mokykloje, 4-erių broliukas ir 6 metų sesutė darželyje, namie jie tik trise. Ir miniatiūrinis smalsus šunelis.
„Prieš trejus metus mirė mano mama, jos šuo nieko neprisileido, tik mane, tad teko pasiimti“, – N.Kunickienė paaiškina, kad keturkojį įsitaisė ne specialiai.
Nenori būti seneliu, bet yra
Kunickų šeimos pastogė – namai ir dviem vyriausioms mergaitėms. Jos seniai užaugusios, sukūrusios savo šeimas, pačios augina vaikus, o kadangi gyvena Panevėžyje, tad dažnai vieši Rožyne.
Kai per šventes ar savaitgaliais visi čia suguža, net ir 6 kambarių būstas darosi ankštas, todėl darbštus tėtis baigia įrengti ir septintą kambarį. Vyresniųjų atžalos Kunickus vadina seneliais.
„Aš dar ne senelis“, – kvatoja 42 metų I.Kunickas. Jo žmona ką tik atšventė 50-mečio jubiliejų.
„Bet tave keturi anūkai vis tiek seneliu vadina. Juk nepyksti?“ – linksmai klausia žmona, nes žino, kad jis tik pokštauja.
Irmantas jai – antras vyras, jiedu susituokę 12 metų. Vyresniąsias, irgi ne biologines, dukras, kurioms dabar jau 29 ir 36 metai, ji užaugino su pirmuoju sutuoktiniu. Tada jau buvo pasiėmę ir trečią mergytę – jai dabar 17, dabar ji vyriausia Kunickų globotinė.
Pirmam vyrui netikėtai pasitraukus iš šio pasaulio, našlė į savarankišką gyvenimą buvo išleidusi vieną mergaitę. Tada netikėtai jos gyvenime pasirodė Irmantas.
„Dukrų atsiklausiau, ar jis joms patinka“, – prieš antrą kartą tekėdama Neringa paisė savo mergaičių, vieningai pritarusių mamos pristatytai kandidatūrai, nuomonės.
Įspėjo, kad laukia siurprizas
Kai iš vaikų namų parsivedė pirmąją, tada dvejų metų mergytę, pačiai N.Kunickienei tebuvo 21 metai.
„Kiek atsimenu, maži vaikai man visada rūpėjo, kieme pravardžiuodavo „mama“. Stumdydavau visų kaimynių vežimėlius. Anos juokdavosi, kad manęs pačios iš už vežimėlio nesimato“, – šypsosi pašnekovė.
Ištekėjo labai jauna, tuoj po vidurinės, ir svajojo, kad greit sūpuos savo kūdikį. Deja, paaiškėjo, kad vyras negali turėti vaikų. Toji medikų žinia jaunam sutuoktiniui buvo baisi trauma.
Neringa labai sielojosi dėl vyro savigraužos, tad kartą, jam nieko nesakiusi, pateikė staigmeną.
Turėjo pažįstamą vaikų namuose, toji pasakė, jog ką tik atvežė dvimetę mergytę. Neringa tą pačią akimirką nulėkė ir vaikų namų vadovams parašė raštą, kad ima vaiką atostogoms, trim mėnesiams. Pagal anuomet galiojusią tvarką taip buvo galima.
Neringos draugė netikėtumui paruošė jos sutuoktinį.
Kai vyras pravėrė buto duris, jį pasitiko ant puoduko sėdinčios dvimetės žvilgsnis. Tuomet jauna pora gyveno 12-os kvadratinių metrų bendrabučio kambarėlyje.
Jei išveš, pabėgs ir grįš
„Iš pradžių vyras suakmenėjo, o Eglutė pradėjo rėkti. Ji dar kurį laiką paniškai bijodavo vyrų, spiegdavo pamačiusi svetimą“, – pirmąją pažinties su globotine dieną iki šiol gerai prisimena N.Kunickienė.
Prireikė laiko, kol Eglė su vėliau tėčiu vadintu žmogumi susidraugautų. Iš pradžių vyras dėl to net pyko, eina prie vaiko su geriausiais ketinimais, o toji žviegia iš siaubo. Bet kai susibičiuliavo, tai neatplėšiamai.
Eglei vos ūgtelėjus, N.Kunickienė gavo žinią, kad Obelių vaikų namuose dar yra ir mergaitės brolis bei vyresnė sesuo. Vasarai tuos vaikus pasiėmė paviešėti. Sesė už mažąją buvo vyresnė 7 metais, jau paauglė.
Kai atostogos baigėsi ir vaikus reikėjo pristatyti į Obelius, vyresnėlė nė už ką nesutiko išvažiuoti, šaukė, kad jei ją prievarta išveš, ji iš vaikų namų tuojau pat pabėgs ir grįš.
N.Kunickienė svarstė, ką daryti, bet sprendimą priėmė sutuoktinis: mergaitę reikia pasiimti.
Vaikų namų darbuotojai į panevėžiečių norą paauglę priimti į savo šeimą žiūrėjo skeptiškai, juk iki tol mergaitė jau turėjo 6 globėjus ir visi neįtiko.
„Visko buvo, Eglutė iš pradžių purkštavo, kad jai jokios sesės nereikia, jau buvo pajutusi, ką reiškia šeimoje augti vienturte“, – juokiasi N.Kunickienė.
Priėmė ir trečią vaiką
Kai atsirado dvi globotinės, jauna šeima išsikraustė iš bendrabučio, išsinuomojo dalį kuklaus medinio namo, vėliau nusipirko 3 kambarių butą.
Tiems, kas įsivaizduoja, kad globėjai gyvena iš valstybės mokamų pinigų ir nieko nedirba, N.Kunickienė galėtų į akis nusijuokti: ji nė dienos dyka nesėdėjo. Mergaitės – į darželį ir mokyklą, o ji kasryt į darbą. Duonos pelnėsi nelengvai, dirbo Jotainių pensione, dar dalį etato turėjo to kaimo bibliotekoje, vėliau dirbo ir degalinėje.
Vyras su draugu buvo įkūręs žvakių liejimo verslą, tad irgi veiklos buvo sočiai.
Kai atrodė, kad šeima jau turi tvirtesnį materialinį pagrindą, į namus parsivedė dar vieną mergaitę. Trejų metų. Ji gimė neišnešiota, labai silpnutė, motina jos atsisakė dar ligoninėje. Gydytojai prognozavo, jog kūdikis neišgyvens, bet mažylė labai stipriai kabinosi į gyvenimą.
Globėjų niekas neįspėjo, kad vaikas turi negalią, o gal vaikų namų darbuotojai to ir nežinojo? Mažoji mažai šnekėjo ir visko bijojo. Moteris manė, kad tai tiesiog toks augimas, bet kai vaikas pradėjo lankyti darželį, pasimatė rimtesnės bėdos.
„Išlindo agresyvus elgesys, piktumas: vaikus primuša, krenta ant žemės, spardosi, mušasi ir niekaip nenuraminsi. Medikai patarė tokiu atveju palikti, kad pati nurimtų. Kai taip užeina, išeini, uždarai paskui save kambario duris, ji pasidrasko, nutyksta ir užminga, o pabudusi nieko neatsimena“, – pašnekovė pasakojo, su kokiais sunkumais susidūrė.
Vedybų ekspertas – mama
Kai vyras mirė, aplinkiniai ėmė įkalbinėti Neringą atsisakyti mergytės su negalia, grąžinti ją į vaikų namus.
„Nesutikau. Gyvenime taip nepadaryčiau!“ – „geradarių“ patarimais piktinosi našlė.
Kai susipažino su Irmantu ir reikalai suko link vedybų, pliūptelėjo antroji spaudimo iš aplinkos banga: dabar jau „geradariai“ įkalbinėjo vyrą, kad tas priverstų Neringą atsisakyti ligotos mergaitės.
I.Kunickas neįkalbinėjo. Spaudimą abudu atlaikė.
„Mūsų pažintyje nebuvo jokios romantikos, atvažiavau įsipilti benzino į degalinę, kurioje ji dirbo. Graži moteris, pakalbinta kalba. Ir viskas“, – I.Kunickas lakoniškas.
Kam jaunam ir išvaizdžiam viengungiui rėžti sparną apie našlę, auginančią svetimus vaikus?
„Dėl to ta moteris ir sužavėjo, kad augina svetimus. Ar daug čia tokių pasiaukojančių ir pareigingų? Pažiūrėkit, kokios šiuolaikės šeimos: skiriasi po dvejų metų, nes „nesutampa interesai“. O mūsų šeima tvirta, mus sieja rimtesni dalykai“, – rėžia jis.
Vyras neslepia, kad lemiamą žodį jo vedybų klausimu tarė mama.
„Ji – mano ekspertas“, – kvatoja jis.
Ir iki Neringos jis turėjo panelių. Būdavo, patikusią atveža pas mamą, o toji išbrokuoja kaip šou laidoje ir taria: „Kita.“
Kai atvežė Neringą, komentaras buvo toks: „Va čia tai bent moteris!“
„Kas čia keisto, kad mamos žodis svarbus? Juk reikia pažiūrėti, ar marti su anyta sutars, kad paskui nebūtų kaip tuose anekdotuose, kur viena į kitą žiūrėti negali ir amžinai kariauja. O kad vyresnė, mamai labai patiko, manė, kad mane, gan padykusį, sutramdys“, – linksmai pasakoja Irmantas ir pripažįsta, jog mamos įvertinimas buvęs teisingas.
Išvarė mokytis
Abu Kunickai gryni panevėžiečiai, vyras išmokęs staliaus staklininko darbo, o moteris kolegijos baigimo diplomą šeimynai ant stalo paklojo tik prieš 3 metus.
„Visą gyvenimą svajojau tapti medicinos sesele, bet nebuvo kada. Ta svajonė pirmiausia išsipildė per mano mergaites: Eglė ir jos sesuo baigė medicinos studijas. O dabar mano mergaitės, Irmanto padedamos, mane išvarė mokytis. Baiminausi, kaip čia bus, toks amžius, ar sugebėsiu? O jos sakė: jei mes galėjom, ir tu galėsi“, – atviravo moteris.
Baigusi mokslus dar spėjo ir padirbėti pagal specialybę, bet dabar yra išėjusi vaiko auginimo atostogų, mažajai dveji, o ją pasiėmė 4 mėnesių.
Nuvažiavo pažiūrėti ir niekaip neatsilaikė
Po vestuvių Kunickai jau abu augino tuomet paauglę Eglę ir jos mažą įseserę.
Atėjo laikas N.Kunickienei pratęsti globėjo pažymėjimą, baigti specialius kursus. Tik gavus naują pažymėjimą šeima sulaukė skambučio iš Žemaitijos: Tauragėje yra palikti
2 metų berniukas ir 4 metų jo sesutė.
Ar nesibaimino, kad ir tie vaikiukai gali turėti užslėptų ligų?
„Globėjai gali vaikus rinktis, bet niekad taip nedarom, negalvojam, patinka ar ne, juk visi vaikai gražūs“, – sako moteris.
Tik spėjo parsivežti tuodu, vėl skambutis – palikta 4 mėnesių mergytė. Sutuoktiniai suabejojo, juk ką tik paėmė du mažylius. Vaikų teisių specialistai prašė: paimkit nors laikinai.
„Nuvažiavom tik pažiūrėti, bet kaip gali neįsimylėti mažučio kūdikio?“ – paaiškina.
Vyras ir žmona juokiasi, kad tarsi ir neplanuoja gausinti šeimos, bet štai ką tik sulaukė skambučio su prašymu laikinai priglausti du pradinukus, kol budinti globėja atostogauja.
Subjūra, bet piktumas nesilaiko
Dar vienas skambutis, šįkart į duris.
Kunickus netikėtai aplanko vyresnioji – greitojoje dirbanti Eglė Orlovaitė.
„Kaip kitaip mamą gali vadint, jei ne mama? O Irmantą vadinu vardu, bet su tėčio diena sveikinu“, – šypsodamasi sako jauna moteris.
Tėčio netektį ji išgyveno sunkiai, gyvenimą tarsi perkirto juodas brūkšnys, iki dabar laiką skaičiuoja iki ir po tėčio mirties.
Vis dėlto pripažįsta, kad tą baisų lūžį gerokai sušvelnino Irmanto atsiradimas šeimoje.
„Kai pamačiau, koks jis žmogus, supratau, kad tai fantastiška. Likimas tėtį atėmė, bet davė kitą puikų žmogų. Įsivaizduokit, jis mums, vaikams, sausainius ir tortus kepa! Tas jausmas, kai pabundi ryte, o visi namai kvepia pyragais...“ – jausmingai kalba mergina.
Giriamas globėjas pasijunta nejaukiai.
„Man labai nepatinka kalbos. Geriau darbai“, – sako jis ir priduria, kad nėra kažkoks ypatingas geraširdis, o toks, kaip visi, normalus. Kai reikia, moka ir subjurti, tik piktumas ilgai nesilaiko.
Paklaustas, kodėl taip myli vaikus, atsako lyg juokais: „Užtat, kad žmoną labai myliu.“
O kad svetimi, galvos nesuka, pajuokauja, jog niekad nereiks darytis DNR testo.
Surimtėjęs priduria: „Kuo senatvėj pasigirsi, jei nieko gero gyvenime nepadarysi?“
Daug vaikų auginančios šeimos jam visada atrodė kažkas tokio, ypač gražu, bet imk, kad gudrus, ir pats taip gyvenk. O štai ėmė ir gyvena!
Motina sudegė, bekojis tėvas sušalo
„Kai man buvo 13 metų, sužinojau, kad manęs ieško biologinė motina“, – skaudų pasakojimą pradeda Eglė.
Susitikti su ja nepanoro, pasakė sau, kad mama yra ta, kuri augina, o kitos nereikia. Jei kartą paliko kaip nereikalingą daiktą, kodėl dabar turėtų eiti susitikti?
Sužinojo tik tiek, kad biologinė motina gyvena Anykščių rajone, Andrioniškyje, vardu Birutė.
Po metų globėjai paskambino iš seniūnijos, kad Eglės motina sudegė, gaisras kilo girtų sugėrovų kompanijoje.
Seniūnija klausė, ar mergaitės nenori savo motinos pasilaidoti?
„Mes su sese nusprendėm, kad jeigu jai mūsų nereikėjo, tegu laidoja valstybė. Kaip gyveno, tą ir turi“, – paauglė jau tuomet turėjo tvirtą savo požiūrį.
Kas jos biologinis tėtis, irgi nežinojo, bet vėliau pasiekė informacija, kad irgi gyveno asocialiai.
„Iš pradžių jam nupjovė vieną koją, paskui kitą, o galiausiai rado sušalusį“, – tiek težino.
Pajuto giminių šaltumą
„Aišku, santykiuose su mama visko buvo, ir susipykdavome, jei kažkur neišleisdavo. Aš buvau netvarkinga, tingėjau daiktus į vietą padėt, mane prie tvarkos spaudė, dėl to pykau. Jei esu mamai ką skaudaus ir pasakiusi, bent jau atsiprašiau. Gal todėl, kad mama griežta buvo, ir nenuėjau šunims šėko pjauti. Aš ir savo dukrą taip auklėsiu“, – įsitikinusi Eglė.
Tik dabar, kai savo atžalos susilaukė, supranta, kad mama taip rūpinosi ir kontroliavo tik dėl jos pačios.
Globėja niekad vaikams nemelavo ir neslėpė, kad jie ne savi, bet Eglė dėl to blogai nesijautė. Mokykloje niekas nė neįtarė, kad Eglės ir jos mamos nesieja kraujo ryšys.
„Man mamos giminė sako: tu mums į kraują įaugusi, – džiaugiasi jauna moteris. – Aš žinau, kokios mano šaknys, bet pasirinkau mylėti ne šaknis, o mamą“, – dar paaiškina ji.
Kai Eglė baigė mokslus, susirado darbą, nusipirko butą, atsišaukė bendrauti norintys tetos ir dėdės.
„Atsirado, kai aš ant kojų atsistojau. O kur anksčiau buvo? Nors kalėdinį atviruką galėjo atsiųsti“, – taria pašnekovė.
Vis dėlto ji ryžosi susitikti su giminaičiais, bet tai įvyko tik vieną kartą.
„Jie žiūrėjo į mano finansinę padėtį ir socialinį statusą, o aš pati kaip asmenybė nerūpėjau. Pamačiau šaltumą. Nepykstu ant jų, gal turėjo priežasčių vaikystėje manęs nepasiimti, neprisiminti, bet daugiau bendrauti nenoriu“, – sako jauna medikė.
Vaiką vežiojo motinai
Kitais Kunickų vaikais tikrieji gimdytojai nesidomi.
Kai prieš pusantrų metų parsivežė mažiausiąją, kurį laiką ją vis veždavo pas tikrąją motiną, parodydavo, kaip vaikas auga, kaip atrodo. Toji moteris kūdikiu beveik nesidomėjo, o kai susilaukė dar vieno vaiko, santykiai ir visai nutrūko.
„Ji kartais paskambina, bet apie dukrą nieko neklausia, tik pasakoja apie savo naują vaiką“, – sako N.Kunickienė.
I.Kunickui kelia nerimą valstybės tarnybų požiūris.
„Įsivyrauja mada teigti, kad nesvarbu, kokia motina, – esą su ja vaikui vis tiek augti geriau nei su globėjais, socialiniai darbuotojai vaikus pametusias girtuokles ir kitaip paklydusias įkalbinėja pasitaisyti ir susigrąžinti atžalas. Tarnybos staiga nusprendžia, neva anos jau pakeitė gyvenimo būdą, ir mažuosius sugrąžina į biologinę šeimą. Įsivaizduokit, kokia trauma būtų mažajai, jai ją iš mūsų išvežtų“, – sielojasi mergytę nuo vystyklų auginęs vyras.
Dėl to Kunickai pasvarsto apie dvimetės įsivaikinimą: tada jos į prastą aplinką tikrai nebesugrąžintų.
Jautėsi lyg susilaukusi pirmagimio
Paklausus apie įsimintiniausią gyvenimo įvykį, N.Kunickienė atsako akimirksniu.
„Neįmanoma nusakyti patirto džiaugsmo, kai Eglė atėjo į mūsų šeimą. Buvo kažkas nerealaus laikyti vaikelį ant rankų. Tikriausiai panašiai jaučiasi gimdyvės, susilaukusios pirmagimio. Ji nuo pirmų dienų buvo labai gera ir protinga, trimetė jau be atsikvėpimo skaičiuodavo iki šimto, kartu ją vesdavausi į biblioteką, kol dirbdavau, ji ramiausiai sėdėdavo tarp knygų“, – aną potyrį globėja prilygina pirmam motinystės džiaugsmui ir patikslina, kad panašią palaimą jautė su kiekvienu į šeimą atsivestu vaiku, nė vieno jai nebuvę sunku auginti.
Nors realių sunkumų – iki kaklo. Vienai iš mergaičių augant problemų tik daugėjo. Jai dabar 17-a, o skaityti išmoko tik prieš dvejus metus. Dėl skaičiavimo dar liūdniau.
„Stengiamės mokyti įsilieti į gyvenimą, savarankiškai nusiunčiam į gretimais esančią parduotuvę. Jei duodi dvi kupiūras, o kitą kartą vieną, bet stambesnę, ji stebisi, kaip su vienu pinigu galima nupirkt tiek pat, kaip anąkart su dviem“, – nerimauja moteris.
Berniukas alergiškas pienui: jei darželyje nesužiūri ir duoda maisto su tuo produktu, naktį ištinka sunkūs astmos priepuoliai.
Su vyresnėle buvo dar viena bėda – ėmė nešti viską iš namų, taip iš bendraklasių pirkdavosi draugystę. Jiems atidavė mamos papuošalus, telefoną, savo drabužius.
„Bet ji labai gražiai piešia, jos kūrinį nupirko vienas teisėjas, paskui išleido atviruką ir mums atsiuntė“, – globotinės talentu pasidžiaugia N.Kunickienė ir prideda, kad jeigu pati kitaip nenuspręs, mergaitė su jais liks gyventi visam laikui.
Po Europą – su gausia šeimyna
Eglės pasakojimas – tarsi įrodymas, kad su seserimi auginamos tikrųjų tėvų vargu ar būtų tapusios išsilavinusiomis moterimis, puikiomis medikėmis.
Šią vasarą Kunickai su keturiomis atžalomis išsinuomotu kemperiu leidosi į kelionę po Europą. Aplankė 7 šalis, ilsėjosi prie Adrijos jūros.
Jie turi savo senutėlį kemperį, bet didelei šeimynai tas per mažas.
Dabar didžiausia Kunickų svajonė įsigyti didelį autobuso tipo namą ant ratų. I.Kunickas tam jau ruošiasi, lanko kursus autobuso vairuotojo teisėms gauti.
„Man patinka, kai vaikams linksma. Taip būna gera ant širdies. Kaip jie šiltoje jūroje taškėsi! Iš šalies atrodo, nelengva su tokia didele kompanija gyventi kempinguose, bet mums viskas kažkaip susistyguoja. Grįžau ne pavargęs, o labai patenkintas“, – neslepia vyras.
O kur jų laikas sau?
„Aišku, pasigendam laiko pabūti dviese“, – pripažįsta sutuoktinis.
Sako, kai vasarą suvažiuoja dar ir anūkai, nuo klegesio net namo stogas kilnojasi. Kai tas dundesys iki negalėjimo išvargina, vaikus išsiunčia siausti į trečią aukštą, kur jų kambariai, o pats pusvalandžiui užsidaro svetainėje ir įsijungia kokią sporto laidą.
Tokio atokvėpio užtenka.
Per 12 metų jiedu su žmona tik du kartus turėjo savaitgalį sau. Vienąkart be vaikų buvo Druskininkuose, kitąkart, visai neseniai, žmonos 50-mečio proga gavo dovaną – savaitgalį Anykščių rajone, sodyboje ant ežero kranto. Vaikus apsiėmė prižiūrėti vyro mama.
„Neringa vis tiek neatitrūko, nuolat skambinėjo namo“, – juokiasi vyras.
Galvoti apie ilgesnes atostogas nėra kada, reikia rūpintis, kad didelei šeimai nieko netrūktų.
Kunickai turi nedidelį savo verslą: turguje prekiauja daržovėmis. Dabar ruošiasi plėstis, šalia vienos parduotuvės atidarys savą lauko prekyvietę.
Vyras retomis naktimis dar dirba Lavėnų pensione.
„Mes prekių parsivežti važiuojam naktį, anyta vaikus pasaugo, tą parą apie miegą tik pasvajot“, – išsitaria jo žmona.
„Kai tik prisideda naujas šeimos narys, pažįstami klausia: ar papildomą burną išmaitinsi? Atsakau kaip anekdote: ko jau neišmaitint, dar vieną litrą vandens į sriubą įpilsiu“, – kandžiai smalsuoliams atrėžia vyras.
Laiko gyvenimo linksmybėms kaip ir nėra?
„Mūsų linksmybės būna ekspromtu, štai ryte pabundam, o Irmantas sako: jei susiruošiat per valandą, lekiam į Palangą. Sugriaudėja vaikų „valio!“ Kelionės mūsų šeimai labiausiai trokštamas dalykas“, – pasakoja N.Kunickienė.
Pastaruoju metu dažnai kur nors bebūnant nuskamba, kad šeimos berniukas – lyg iš akies luptas tėtis, o mažosios mergaitės – grynos mamos kopijos. Kunickai tik šypsosi ir linkčioja, tokios replikos malonios.
