Neranda pagalbos
Vilkaviškietis Vladas žurnalistams sakė, kad jam nerimą sukėlė žinia apie teisėsaugai apskųstą močiutę, kuri subarė neklusnų anūką.
– Pats auginu problemiško elgesio paauglę dukrą, su kuria jau porą metų sunkiai randame bendrą kalbą, tad kartais tenka ir balsą pakelti, – guodėsi Vladas. – Ne kartą pagalbos kreipėmės ir į vaiko teisių apsaugos specialistus, socialinius darbuotojus, psichologus, tačiau jokios realios pagalbos nesulaukėme. Išgirdome, jog savo vaiką laikome tarsi kalėjime. Tad tik to betrūko, kad vieną dieną santykius su dukra reikėtų aiškintis teisme.
Pasidomėję Vlado įvardyta byla sužinojome, jog vasaros pabaigoje Vilkaviškio teismo rūmuose iš tiesų buvo nagrinėta administracinio nusižengimo byla. Teismas aštuonmečio močiutę nubaudė už tai, kad ši anūką apšaukė ir išvadino įžeidžiančiais žodžiais.
Nubaudė močiutę
Kaip galima spręsti iš teismo surinktos medžiagos, anūkas dažnai atvykdavo paviešėti pas tame pačiame mieste gyvenančią močiutę Aldoną. Pati 68-erių moteris teisme pasakojo, jog konfliktų dėl anūko auklėjimo kildavo neretai, nes vaikas yra labai išlepintas ir visiškai nepaiso suaugusiųjų pastabų. Tądien viešėdamas močiutės namuose jis gadino baldus. Kiek daugiau nei 200 eurų pensijos gaunančiai moteriai pagailo gadinamo turto ir ji įspėjo anūką taip nesielgti. Tačiau mažametis visiškai neklausė ir toliau gadino baldus.
Aldona prisipažino, kad netekusi kantrybės ji tuomet pakėlė balsą ir apšaukė anūką. Tiesa, močiutė teisme tvirtino neprisimenanti, jog vaikaitį būtų išvadinusi „snargliumi“, „neūžauga“ ar kitais įžeidžiančiais žodžiais, kurie išvardyti pareiškime policijai. Tačiau pripažino iš tiesų nesusivaldžiusi ir apšaukusi anūką.
Toks Aldonos poelgis labai nepatiko jos sūnui, aštuonmečio vaiko tėčiui. Šis kreipėsi į policiją ir apskundė motiną, kad ši pažeidė mažamečio teises į saugią bei sveiką aplinką jį išgąsdindama ir išvadindama įžeidžiais žodžiais.
Teismas pripažino, jog tokiu elgesiu močiutė padarė administracinį nusižengimą, panaudodama savo valdžią priešingai vaiko interesams, ir skyrė Aldonai nuobaudą – įspėjimą.
Esminis skirtumas
Iš tiesų, gyvename teisinėje valstybėje, tačiau dažnam tokia situacija, kai vaikų ir jų artimųjų tarpusavio santykius reikia spręsti teismui, neatrodo normali. Nors jau baigiame išgyvendinti auklėjimo metodus „beržine koše“, vis garsiau keliama problema, kad kaldami į galvą vaikų teises mes pamirštame nepilnamečiams priminti apie jų pareigas. O jei teismą pasieks daugiau tokių bylų, kur suaugusieji nukenčia dėl to, kad bandė sudrausminti vaiką, gali užaugti nesutramdomų, neatsakingų, įžūlių chuliganų karta.
Situaciją, kokia tarp močiutės ir anūko bei jo tėčio susiklostė mūsų rajone, paprašėme įvertinti žinomo šalyje vaikų ir paauglių psichiatro, dažnai dalyvaujančio su vaikais susijusiose bylose, Lino Slušnio.
– Jau pats faktas, jog sūnus pateikė ieškinį prieš mamą, rodo, kokie pašliję šios šeimos santykiai, – įvertino L. Slušnys. – Tai tikrai nėra tinkamas pavyzdys auklėjant mažametį.
Anot garsaus psichiatro, suaugusiųjų problemų reikia ieškoti jų pačių vaikystėje. Ir dauguma jų kyla dėl to, kad mūsų visuomenėje trūksta pagarbos vaikui. Šis dažnai nelaikomas visaverčiu žmogumi, tad su juo bendraujama įsakmiu tonu, žeminančiais žodžiais, netgi toleruojamas „kepštelėjimas“.
– Mūsų karta gyveno tame amžiuje, kai vyresnius žmones tiesiog buvo privalu gerbti. Šiandien kryptis yra pasikeitusi: vyresnieji turi rodyti pagarbą vaikams, jei nori, kad šie juos taip pat gerbtų. Tai yra esminis ideologinis skirtumas, – sakė L. Slušnys.
Santykių nepakeis
Vilkaviškio teismo rūmuose nagrinėta byla labai sudomino psichiatrą, nes tai kone pirmoji byla šalies istorijoje, kai atkreiptas dėmesys ne į smurtą, o į nepagarbų artimųjų elgesį su vaiku.
– Esu tikras, jog tokį žeminamą suaugusiojo elgesį su vaiku buvo būtina pastebėti ir atkreipti į jį dėmesį, – aiškino L. Slušnys. – Bausti už tai reikėtų privalomu apsilankymu pas psichologus, kur suaugęs žmogus būtų mokomas klausymo meno ir pagarbaus bendravimo paslapčių. Tai užkirstų kelią tokioms situacijoms pasikartoti ateityje. Šiuo atveju skirta nuobauda – įspėjimas ar tai būtų piniginė bauda – nepakeis žmogaus požiūrio ir tikrai nepagerins tarpusavio santykių.
Daugiau tolerancijos
Tiek bendraujant su mažais vaikais, tiek su paaugliais reikia vadovautis tomis pačiomis vertybėmis – pagarba žmogui, kad ir kokio amžiaus jis būtų. Brendimo laikotarpis, kai asmuo dar nesuaugęs, bet jau ir nebe vaikas, nelengvas tiek pačiam paaugliui, tiek jį supantiems suaugusiesiems. Tačiau pastarieji, norėdami gero, neretai pridaro daug klaidų. Pavyzdžiui, kišenių, telefono tikrinimas, namo grįžusių nepilnamečių apuostymas tikrai neduos gero rezultato. Paaugliai tai suvokia kaip nepasitikėjimą, kuris žeidžia. Daug efektyvesnis būtų nuoširdus, atviras pokalbis. Tik bėda ta, jog dažniausiai tėvai kalba vaikui, o ne su vaiku.
Anot psichologų, tėvai įsitikinę, kad viską žino geriau, tad nediskutuoja, o konstatuoja įsakymais, perspėjimais, paliepimais. O vertėtų pasidomėti, kuo gyvena jūsų vaikas: kokius žiūri filmus, klauso muzikos ar žaidžia kompiuterinius žaidimus. Gal tada pavyktų rasti bendrą temą pokalbiui.
Tik tolerancija paauglio interesams, domėjimasis jo gyvenimu, bet kartu ir savo nuomonės bei interesų išlaikymas įrodo, jog galima sugyventi. Paauglys turi žinoti, kad net galvodamas kitaip vis tiek bus priimtas.
